Ko pasimokome iš Jėzaus žodžių, ištartų paskutinę valandą

1, 2. Ką Jėzus kentė paskutinėmis gyvenimo akimirkomis?

STOJO 33 m. e. m. nisano 14-oji. Jėzus melagingai apkaltinamas ir nuteisiamas mirtimi. Jį pajuokia, beširdiškai kankina ir galiausiai prikala prie bausmės stulpo. Vinių padarytos žaizdos nuo kūno svorio plyšta ir Jėzus kenčia nepakeliamus skausmus. Jam sunku net kvėpuoti, juolab ištarti žodį. Vis dėlto jis kalba.

² Įsiklausykime, ką svarbaus Jėzus pasako paskutinėmis gyvenimo minutėmis, ir pasvarstykime, ko iš to galime pasimokyti (Mt 17:5).

 3. Už kokius žmones Jėzus prašė: „Tėve, atleisk jiems“?

³ Jėzus meldžia atleidimo priešininkams. Prikaltas prie stulpo, Jėzus meldė: „Tėve, atleisk jiems.“ Už ką jis meldėsi, padeda suprasti tolesni jo žodžiai: „Nes jie nežino, ką daro“ (Lk 23:33, 34). Tikriausiai jis turėjo omenyje romėnų karius, vinimis pervėrusius jam rankas ir kojas. Tie vyrai išties Jėzaus nepažinojo. O gal jis prašė net ir už žmones, kurie reikalavo jam mirties bausmės. Jėzus žinojo, kad ne vienas iš jų vėliau jį įtikės (Apd 2:36–38). Nors kentė nepelnytai, Jėzus nepasidavė pagiežai ir pykčiui (1 Pt 2:23). Priešingai, jis prašė, kad Jehova tiems klystantiems žmonėms būtų gailestingas.

 4. Ką daryti mus skatina Jėzaus prašymas „Tėve, atleisk jiems“?

⁴ Ko pasimokome. Kaip ir Jėzus, turime būti pasiruošę atleisti (Kol 3:13). Kai kurie žmonės, tarkim giminaičiai, nepritaria mūsų įsitikinimams bei gyvensenai ir yra mums priešiški. Galbūt jie mus šmeižia, žemina kitų akyse, naikina mūsų literatūrą ar netgi grasina susidoroti. Negiežkime ant jų apmaudo, verčiau prašykime Jehovą atverti jiems akis, kad galiausiai ir jie pasirinktų tiesos kelią (Mt 5:44, 45). Dovanoti, ypač už didelę neteisybę, gali būti nelengva. Tačiau jeigu kauptume širdyje kartėlio nuodus, kenktume tik sau patiems. Viena sesė pasakė: „Jeigu dovanoju kitam, nereiškia, kad žiūriu pro pirštus į blogą elgesį ar kad pritariu savo skriaudėjui. Dovanodama tiesiog atsikratau apmaudo.“ (Palygink su Psalmyno 37:8.) Tad patyrę kokią nors neteisybę pykčiui nepasiduokime ir pasistenkime atleisti (Ef 4:31, 32).

 5. Ką ir kodėl Jėzus pažadėjo vienam iš nusikaltėlių?

⁵ Jėzus duoda pažadą nusikaltėliui. Šalia Jėzaus ant stulpų buvo prikalti du nusikaltėliai. Iš pradžių jie abu Jėzų įžeidinėjo (Mt 27:44). Bet paskui vienas iš jų susiprato. Jis netgi pasakė, kad Jėzus „nepadarė nieko bloga“ (Lk 23:40, 41). Šis vyras tikėjo, kad Jėzus bus prikeltas iš mirusių ir ateityje taps karaliumi. Tai matyti iš šių jo žodžių: „Jėzau, prisimink mane, kai nueisi į savo Karalystę“ (Lk 23:42). Koks nuoširdus prašymas! Tada Jėzus pasakė: „Iš tiesų sakau tau šiandien: su manimi būsi rojuje“ (Lk 23:43). Įsivaizduok, kaip žmogų paguodė pažadas, kad ateityje jis vėl bus gyvas! Jėzus jam ne tik pasakė „būsi rojuje“, bet „su manimi būsi rojuje“. Kaip šiltai ir asmeniškai tai turėjo nuskambėti! Jėzus žinojo, kad jo Tėvas yra labai gailestingas ir tą vyrą ateityje iš mirusių prikels (Ps 103:8).

 6. Ką suprantame iš Jėzaus žodžių plėšikui?

⁶ Ko pasimokome. Jėzus yra tobulas Tėvo esybės atvaizdas (Hbr 1:3). Jehova labai gailestingas ir mielai mums atleidžia, jeigu dėl anksčiau padarytų blogų darbų nuoširdžiai atgailaujame. Jis net siuntė savo Sūnų paaukoti gyvybės, kad galėtų atleisti mums nuodėmes (1 Jn 1:7). Kai kurie mano, kad buvo nuėję per toli, ir susilaukti Jehovos atleidimo nesitiki. Jeigu ir tave slegia tokios mintys, pagalvok: Jėzus prieš mirtį tarė paguodos žodį myriop pasmerktam plėšikui, nors šis dar prieš akimirką jį įžeidinėjo. Tad argi Dievas nebus gailestingas savo tarnui, kuris iš visų jėgų stengiasi klausyti jo įsakymų? (Ps 51:1; 1 Jn 2:1, 2)

 7. Kokie Jėzaus žodžiai Marijai ir Jonui užrašyti Jono 19:26, 27 ir ką jie reiškia?

⁷ Jėzus pasirūpina motina. (Perskaityk Jono 19:26, 27.) Marija, iš visko sprendžiant, tuo metu jau našlavo, tad Jėzui rūpėjo, kaip su ja bus toliau. Globoti Mariją tikriausiai galėjo jos vaikai, Jėzaus broliai ir seserys. Tačiau ar jie tinkamai pasirūpintų mamos dvasiniais poreikiais? Regis, jie dar nebuvo tapę Jėzaus sekėjais. O Jėzus norėjo, kad Marija rūpintųsi kas nors iš jo dvasinės šeimos narių (Mt 12:46–50). Taigi jis patikėjo Mariją savo ištikimam apaštalui Jonui, vienam artimiausių draugų. Jėzus neabejojo, kad Jonas jo motina deramai pasirūpins. Marijai jis pasakė: „Štai tavo sūnus!“, o Jonui – „štai tavo motina!“ Nuo tos dienos apaštalas globojo Mariją kaip tikras sūnus. Akivaizdu, Jėzus savo motiną labai mylėjo ir buvo dėkingas, kad jį augino ir auklėjo, kad nepaliko iki pat jo mirties valandos. Jėzus nepamiršo Marija pasirūpinti net kentėdamas ant kančių stulpo.

 8. Ko pasimokome iš Jėzaus žodžių Marijai ir Jonui?

⁸ Ko pasimokome. Kai kurių ryšiai su tikėjimo broliais ir sesėmis stipresni nei su artimaisiais. Būna, kad giminaičiai dėl tikėjimo tampa mums priešiški ar netgi mūsų išsižada. Vis dėlto turime likti ištikimi Jehovai ir jo organizacijai. Juk Jėzus pažadėjo, kad jo sekėjai atgaus visko „šimteriopai“ – daugybę brolių, seserų, motinų ir vaikų (Mk 10:29, 30). O kaip tu jautiesi priklausydamas dvasinei šeimai, kurią vienija tikėjimas, meilė Jehovai ir vienas kitam? (Kol 3:14; 1 Pt 2:17)

 9. Ką suprantame iš Jėzaus žodžių, užrašytų Mato 27:46?

⁹ Jėzus šaukiasi Dievo. Jausdamas, kad gyvybė jau gęsta, Jėzus sušuko: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Mt 27:46). Kodėl Jėzus taip pasakė, Biblijoje neatskleidžiama. Tačiau pagalvok, ką iš šių žodžių galime suprasti. Viena, turėjo išsipildyti pranašiški žodžiai iš Psalmyno 22:1.b Iš Jėzaus šauksmo taip pat aišku, kad jis suvokė likęs be jokios Jehovos apsaugos. Skirtingai nei Jobą, Jehova, vaizdžiai kalbant, paliko Sūnų be jokios „tvoros iš visų pusių“ (Job 1:10). Jėzus žinojo: Jehova atidavė jį į priešų rankas, kad būtų išmėgintas iki galo – taip smarkiai, kaip joks kitas žmogus žemėje. Ir dar šie Jėzaus žodžiai liudija, kad jis niekuo nenusikalto ir nėra nusipelnęs mirties.

10. Ko pasimokome iš skausmo kupinų Jėzaus žodžių?

¹⁰ Ko pasimokome. Pirmiausia, neturime tikėtis, kad Jehova apsaugos mus nuo tikėjimo išbandymų. Kaip Jėzus atlaikė kraštutinius mėginimus, taip ir mes turime likti ištikimi Dievui net mirties akivaizdoje (Mt 16:24, 25). Tvirtybės teikia apaštalo Pauliaus patikinimas, kad mėginti mus virš jėgų Dievas tikrai neleis (1 Kor 10:13). Antra, kaip ir Jėzui, mums gali tekti kentėti nepelnytai (1 Pt 2:19, 20). Nors nedarome nieko bloga, priešininkai vis tiek puola, nes nepriklausome pasauliui ir liudijame tiesą (Jn 17:14; 1 Pt 4:15, 16). Jėzus aiškiai suprato, kodėl yra taip mėginamas. O mums, kai užklumpa sunkūs išbandymai, kartais galbūt norisi paklausti: „Dieve, kodėl leidi man visa tai patirti?“ (Palygink su Habakuko 1:3.) Mūsų gailestingas ir kantrus Dievas žino, kad mums labai sunku ir kad taip kalbame ne dėl netikėjimo, o trokšdami jo tėviškos paguodos (2 Kor 1:3, 4).

11. Ko Jėzus paprašė, kaip rašoma Jono 19:28?

¹¹ Jėzus prašo gerti. (Perskaityk Jono 19:28.) Iškentęs tiek kankinimų ir nepakeliamus skausmus, Jėzus buvo labai ištroškęs, tad ištarė: „Gerti!“ Jis žinojo, kad jam teks kęsti troškulį ir kad „turi išsipildyti Raštų žodžiai“ iš Psalmyno 22:15. Toje eilutėje sakoma: „Mano jėgos išdžiūvo kaip molio šukė, prie gomurio limpa liežuvis.“

12. Ko pasimokome iš to, kad Jėzus paprašė duoti jam gerti?

¹² Ko pasimokome. Jėzus nebandė tylomis kentėti troškulio ir tiesiog paprašė gerti. O kaip su mumis? Gal seniau nedrįsdavome niekam sakyti, kad šio ar to stokojame. Tačiau turėtume sakyti. Jeigu reikia pagalbos, nedvejokime kreiptis į draugus, pavyzdžiui, kad pavėžėtų iki parduotuvės arba pas gydytoją. O jeigu širdį slegia nerimas ar esame dėl ko nusiminę, išsipasakokime vyresniajam ar kitam brandžiam bendratikiui. Tikėtina, jo geras žodis pakels mums nuotaiką (Pat 12:25). Atminkime, kad mūsų broliai ir sesės mus myli ir yra pasiruošę padėti nelaimėje (Pat 17:17). Bet jie negali skaityti mūsų minčių ir tikriausiai nežino, kaip jaučiamės, todėl turime jiems atsiverti.

13. Ką Jėzus pasiekė būdamas ištikimas Jehovai iki pat mirties?

¹³ Jėzus įvykdė Tėvo valią. Maždaug trečią valandą popiet, likus vos akimirkai iki mirties, Jėzus sušuko: „Atlikta!“ (Jn 19:30). Jis buvo ištikimas Jehovai iki pat paskutinio atodūsio ir atliko visa, ką Jehova jam pavedė. Pirma, Jėzus įrodė, kad Šėtonas yra melagis ir kad tobulas žmogus net nuožmiai piktojo puolamas gali likti Dievui ištikimas. Antra, paaukodamas savo gyvybę Jėzus išpirko netobulus žmones iš nuodėmės, todėl Dievas juos gali pripažinti teisiais ir apdovanoti amžinuoju gyvenimu. Trečia, Jėzaus ištikimybė liudija, kad Jehova yra teisingas valdovas ir kad jo šventas vardas juodinamas be jokio pagrindo.

14. Kaip mums derėtų nugyventi kiekvieną dieną?

¹⁴ Ko pasimokome. Savo ištikimybę Dievui privalome sergėti kasdien. Apie tai įsimintinus žodžius yra pasakęs brolis Maksvelas Frendas, seniau dėstęs Gileado mokykloje. Per vieną tarptautinį kongresą savo kalboje apie ištikimybę jis visus paragino: „To, ką gali padaryti ar pasakyti šiandien, neatidėk rytdienai. Juk nežinai, ar rytdienos sulauksi. Kiekvieną dieną nugyvenk taip, tarsi tai būtų paskutinė galimybė įrodyti, kad esi vertas amžino gyvenimo.“ Įsiklausykime į šiuos brolio žodžius. Tada net mirties akivaizdoje galėsime Jehovai pasakyti: „Jehova, aš visomis jėgomis stengiausi likti tau ištikimas, kad tavo vardas būtų aukštinamas ir tavo viešpatystė išteisinta, ir kad Šėtonas neturėtų pagrindo meluoti.“

15. Ką rodo Jėzaus žodžiai, užrašyti Luko 23:46?

¹⁵ Jėzus atsiduoda į Tėvo rankas. (Perskaityk Luko 23:46.) Visiškai pasitikėdamas Jehova, Jėzus ištarė: „Tėve, tau į rankas aš atiduodu savo dvasią!“ Jėzus žinojo, kad Tėvo rankose jo ateitis saugi. Jis nė kiek neabejojo, kad Jehova iš mirusių jį prikels.

16. Ko tave pamoko Džošuos žodžiai?

¹⁶ Ko pasimokome. Atmink, kad tavo ateitis – Jehovos rankose, ir pasitikėk juo visa širdimi (Pat 3:5). Pagalvok apie mūsų penkiolikmetį bendratikį vardu Džošuą, sirgusį mirtina liga. Jaunuolis nesutiko, kad jį gydant būtų taikomos procedūros, nesuderinamos su Dievo Žodžiu. Prieš mirtį jis mamai pasakė: „Mama, aš Jehovos rankose [...]. Nė kiek neabejoju, kad jis mane prikels. Jehova mato mano širdį, žino, kad jį labai myliu.“c Kiekvienam iš mūsų vertėtų susimąstyti: „Jeigu mano gyvybei iškiltų pavojus ir būtų išbandyta mano ištikimybė, ar besąlygiškai pasitikėčiau Jehova? Ar nesuabejočiau jo pažadu mane prikelti?“

17, 18. Ko pasimokėme? (Taip pat žiūrėk rėmelį „Ko mus pamoko šie Jėzaus žodžiai?“)

¹⁷ Kiek daug pasimokome iš to, ką Jėzus sakė prieš mirtį! Sekdami jo pavyzdžiu, atleiskime kitiems ir pasitikėkime, kad Jehova atleis mums. Taip pat džiaukimės nuostabia dvasine šeima – tikėjimo broliais ir seserimis. Jie yra pasiruošę mums padėti, tik nesidrovėkime pagalbos prašyti. O užklupus išmėginimams melskime Jehovą jėgų juos ištverti. Svarbiausia, kasdien sergėkime savo ištikimybę Dievui ir neabejokime, kad jo rankose mūsų gyvybė yra saugi.

¹⁸ Visa, ko mus pamoko aptarti Jėzaus žodžiai, stenkimės taikyti gyvenime. Juk pats Jehova apie savo Sūnų pasakė: „Klausykite jo“ (Mt 17:5).