Garsusis Kalno pamokslas

Prieš išsirinkdamas dvylika apaštalų Jėzus ant vieno Galilėjos kalno, tikriausiai netoli Kafarnaumo, visą naktį meldėsi. Nusileidęs žemyn, pašlaitėje jis išvysta didelę minią. Nors ir pavargęs, Jėzus negaili žmonėms nei laiko, nei jėgų.

Žmonės atkeliavo iš toli: vieni iš pietinės dalies – iš Jeruzalės ir kitų Judėjos miestų, kiti iš šiaurės – Tyro ir Sidono uostamiesčių. Dėl ko jie pas Jėzų atėjo? „Pasiklausyti jo ir išsigydyti ligų.“ Jėzus žmonių nenuvilia – išgydo visus iki vieno. Pasveiksta „net ir tie, kuriuos vargino netyrosios dvasios“ (Luko 6:17–19).

Paskui Jėzus pašlaitėje susiranda lygesnę vietą ir atsisėda. Aplink jį susiburia žmonės. Dvylika apaštalų ir kiti Jėzaus mokiniai turbūt susėda arčiausiai. Visi nekantrauja išgirsti, ką papasakos šis didis Mokytojas, darantis tokius įspūdingus darbus. Ir išties Jėzus savo klausytojams pasako nuostabių, vertingų pamokymų. Bėgant amžiams tų pamokymų nauda įsitikino milijonai žmonių. Kuo ši Jėzaus kalba ypatinga? Gilias dvasines tiesas jis išdėsto paprastai ir aiškiai, daugelį jų pailiustruoja pavyzdžiais iš kasdienybės. Taigi visiems, kas nori gyventi pagal Dievo valią, Jėzaus pamokymus nesunku suprasti. Kokias temas sakydamas pamokslą Jėzus paliečia?

Visi nori būti laimingi. Tai žinodamas Jėzus pamokslą pradeda nuo to, kas yra tikroji laimė. Tik įsivaizduokime, kaip žmonės suklūsta. Tiesa, tai, ką Jėzus netrukus pasakys, kai kuriuos klausytojus turbūt suglumins.

Jis sako: „Laimingi ieškantys Dievo – jų yra dangaus Karalystė. Laimingi sielvartaujantys – jie bus paguosti. [...] Laimingi alkstantys ir trokštantys teisumo – jie bus pasotinti. [...] Laimingi, kuriuos persekioja dėl teisumo, – jų yra dangaus Karalystė. Laimingi esate, jei dėl manęs jus užgaulioja, persekioja [...]. Būkite linksmi ir džiūgaukite“ (Mato 5:3–12).

Ką Jėzus turi omenyje sakydamas „laimingi“? Jis kalba ne apie džiugumo ar pakylėjimo jausmą, kokį patiriame, pavyzdžiui, smagiai leisdami laiką. Tikra laimė yra kai kas daugiau. Tai ilgalaikio pasitenkinimo, prasmingumo ir gyvenimo pilnatvės jausmas.

Anot Jėzaus, iš tiesų laimingi gali būti tie, kas rūpinasi savo dvasiniais poreikiais, kas sielojasi dėl nuodėmingos savo prigimties, kas nuoširdžiai stengiasi pažinti Dievą ir jam tarnauti. Net jei yra nekenčiami ar persekiojami už tai, kad vykdo Dievo valią, jie vis tiek yra laimingi, nes žino, kad Dievas jiems palankus ir ateityje apdovanos juos amžinuoju gyvenimu.

Daugelis žmonių laimę sieja su turtais ir kūniškais malonumais. Todėl Jėzaus klausytojai tikriausiai labai nustemba, kai jis ima kalbėti priešingai: „Jums, turtuoliai, vargas, nes jūs jau gavote savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar sotūs, – jūs alksite. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, – jūs sielvartausite ir verksite. Vargas jums, jei visi žmonės apie jus gražiai kalba, nes lygiai taip jų protėviai elgėsi su netikrais pranašais“ (Luko 6:24–26).

Kodėl, anot Jėzaus, vargas tiems, kas turtingi, kas juokiasi ir yra kitų giriami? Žmonės, kurie yra susitelkę į materialinius dalykus, linksmybes, kuriems labai svarbus kitų pripažinimas, dažniausiai pamiršta Dievą. O būtent tarnystė Dievui yra tikrosios laimės šaltinis. Aišku, pats skurdas ar alkis žmogaus laimingu nepadaro. Tačiau žmonės, kurie ko nors stokoja, yra labiau linkę įsiklausyti į Jėzaus mokymus, todėl tikroji laimė jiems lengviau pasiekiama.

Toliau, omenyje turėdamas savo mokinius, Jėzus sako: „Jūs – žemės druska“ (Mato 5:13). Kodėl Jėzus juos taip pavadina? Druska, kaip žinia, yra konservantas, saugantis nuo sugedimo ir supuvimo. Didelė krūva druskos visada guli Jehovos šventykloje prie aukuro, ja sūdomos aukos (Kunigų 2:13; Ezechielio 43:23, 24). Taigi „žemės druska“ Jėzus mokinius pavadina todėl, kad jie turės padėti žmonėms išsisaugoti dvasinio ir moralinio sugedimo. Jų skelbiama žinia turi galią apsaugoti žmonių gyvybę nuo pražūties.

„Jūs – pasaulio šviesa“, – tęsia Jėzus. Uždegto žiburio žmonės neuždengia, bet stato ant žibintuvo, kad skleistų namuose šviesą. „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, esantį danguje“, – ragina Jėzus savo sekėjus (Mato 5:14–16).

Neseniai žydų religiniai vadovai apkaltino Jėzų Dievo Įstatymo laužymu ir netgi tarėsi jį nužudyti. Tačiau Jėzus žmonėms aiškiai pasako: „Nemanykite, kad atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Atėjau ne panaikinti, o įvykdyti“ (Mato 5:17).

Jėzus labai gerbia Dievo Įstatymą ir skatina kitus jo laikytis. Jis sako: „Jeigu kas nors laužo bent vieną iš mažiausių įsakymų ir taip elgtis moko kitus žmones, dangaus Karalystėje bus palaikytas mažiausiu.“ Tai reiškia, kad toks asmuo į Karalystę neįeis. „O kuris juos vykdo ir jų moko, – tęsia Jėzus, – dangaus Karalystėje bus palaikytas didžiu“ (Mato 5:19).

Jėzus pasmerkia ne tik blogus darbus, bet ir mintis, kurios prie tų darbų veda. Priminęs, kad Įstatyme pasakyta „nežudyk“, Jėzus priduria: „Teisme turės atsakyti kiekvienas, kuris nesiliauja rūstavęs ant savo brolio“ (Mato 5:21, 22). Širdyje ilgai laikomas pyktis gali žmogų privesti net prie tokių baisių nusikaltimų kaip žmogžudystė. Todėl Jėzus paaiškina, kad dėl taikos turime būti pasiryžę nueiti ilgą kelią: „Jeigu atnešęs savo dovaną prie aukuro prisimeni, kad tavo brolis turi ką nors prieš tave, palik dovaną prie aukuro. Pirma eik susitaikyti su broliu, o paskui grįžęs aukok savo dovaną“ (Mato 5:23, 24).

Jėzus taip pat primena įsakymą dėl svetimavimo: „Jūs girdėjote, kad buvo pasakyta: ‘Nesvetimauk.’ O aš jums sakau, kad kiekvienas, kuris žiūri į moterį ir jos geidžia, jau svetimavo su ja savo širdyje“ (Mato 5:27, 28). Jėzus čia kalba ne apie trumpam šmėstelėjusią nedorovingą mintį. Pavojus kyla, jei žmogus nuo asmens, kuris nėra jo sutuoktinis, neatitraukia akių, vis į jį žiūri. Šitaip užgimsta nederamas geismas. O susiklosčius tam tikroms aplinkybėms geismas gali privesti prie svetimavimo. Ką daryti, kad taip neatsitiktų? Kai kada gal turėsime būti sau labai griežti. Jėzus sako: „Jeigu tavo dešinė akis veda tave į nuodėmę, išlupk ją ir mesk šalin. [...] Ir jeigu tavo dešinė ranka veda tave į nuodėmę, nukirsk ją ir mesk šalin“ (Mato 5:29, 30).

Gelbėdami savo gyvybę žmonės net sutinka, kad jiems būtų amputuota pažeista galūnė. Lygiai taip pat ryžtingai turėtume atsisakyti to, kas žadina mums nedoras mintis ir veda prie amoralaus elgesio, net jei tai būtų taip brangu kaip akis ar ranka. „Juk geriau tau prarasti vieną narį, – sako Jėzus, – negu kad visas tavo kūnas atsidurtų Gehenoje.“ Gehena vadinamas už Jeruzalės sienos esantis sąvartynas, kuriame deginamos visokios šiukšlės. Ši vieta yra amžinos pražūties simbolis.

Jėzus taip pat moko, kaip reikėtų reaguoti, kai kas nors mus įžeidžia ar įskaudina: „Nesipriešink piktam žmogui. Jeigu tau suduoda per dešinį skruostą, atsuk ir kitą“ (Mato 5:39). Tai nereiškia, kad kilus pavojui negalima gintis ar apginti savo šeimos. Jėzus čia kalba apie sudavimą per skruostą – veiksmą, kuriuo siekiama ne užmušti ar sužaloti, o įžeisti ar išprovokuoti. Ko tad Jėzus nori pamokyti? Jei kas nors, norėdamas išprovokuoti muštynes ar ginčą, suduoda mums antausį ar pasako įžeidų žodį, neturėtume atsilyginti tuo pačiu.

Šis pamokymas derinasi su Dievo įsakymu mylėti savo artimą. Taigi Jėzus klausytojus ragina: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus.“ Tada pateikia svarią priežastį, kodėl jie turi tai daryti: „Kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo sūnūs. Jis juk leidžia saulei tekėti ir blogiems, ir geriems žmonėms“ (Mato 5:44, 45).

Šią temą Jėzus apibendrina tokiais žodžiais: „Tad būkite tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mato 5:48). Aišku, žmonės negali būti absoliučiai tobuli. Tačiau sekdami Dievo pavyzdžiu galime tiek ištobulinti savo meilę, kad mylėsime netgi priešus. Evangelisto Luko pasakojime Jėzaus žodžiai perteikti taip: „Būkite gailestingi, kaip jūsų Tėvas yra gailestingas“ (Luko 6:36).

Savo pamokslą Jėzus tęsia toliau. Jis sako: „Teisumo darbus darykite ne dėl akių – ne tam, kad būtumėte žmonių matomi.“ Apsimestinį dievobaimingumą Jėzus smerkia, tad priduria: „Jei ką šelpi, apie tai netrimituok. Taip sinagogose ir gatvėse daro veidmainiai“ (Mato 6:1, 2). Gerus darbus verčiau daryti tyliai.

Toliau Jėzus kalba apie maldą: „Kai meldžiatės, nesielkite kaip veidmainiai – tokie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir didžiųjų gatvių sankirtose, kad būtų žmonių matomi.“ Jėzus ragina: „Kai nori pasimelsti, eik į savo kambarį, užsidaryk duris ir melskis savo Tėvui, esančiam slaptumoje“ (Mato 6:5, 6). Ar tai reiškia, kad apskritai negalima melstis viešai? Jėzus omenyje turi ne tai, juk ir pats ne kartą meldėsi viešumoje. Smerktina, jei žmogus meldžiasi tik dėl akių, vien tam, kad kiti juo gėrėtųsi.

„Melsdamiesi nekalbėkite to paties per tą patį, – tęsia Jėzus. – Taip daro kitų tautų žmonės“ (Mato 6:7). Maldose vis paminėti tuos pačius dalykus nėra blogai. Tačiau kalbėti „tą patį per tą patį“, tai yra kartoti mintinai išmoktas frazes, anot Jėzaus, nedera. Tada jis parodo pavyzdį, kaip reikia melstis. Maldoje Jėzus pamini septynis dalykus, kurių tinka prašyti. Pirmieji trys prašymai – kad būtų šventu laikomas Dievo vardas, kad ateitų jo Karalystė ir kad būtų vykdoma jo valia – patys svarbiausi, nes yra susiję su Dievo visavaldyste ir jo užmojais. Paskui dera minėti ir asmeninius prašymus: kad Dievas duotų kasdienės duonos, atleistų nuodėmes, neleistų mūsų gundyti virš jėgų ir saugotų nuo Šėtono.

Toliau Jėzus paaiškina, koks turėtų būti mūsų požiūris į materialinius dalykus. „Nesikraukite turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys laužiasi ir vagia“, – sako jis. Tai labai išmintingas patarimas, juk materialines vertybes žmogus gali bet kada prarasti. Be to, ne nuo turtų priklauso mūsų vertė Dievo akyse. Taigi Jėzus ragina: „Verčiau kraukitės turtus danguje.“ Turtus danguje kraunamės pirmenybę savo gyvenime skirdami Dievo tarnystei. Niekas negali iš mūsų atimti nei draugystės su Dievu, nei amžino gyvenimo dovanos. Galiausiai Jėzus priduria: „Kur tavo turtas, ten bus ir tavo širdis“ (Mato 6:19–21).

Plėtodamas šią temą Jėzus pateikia dar vieną palyginimą: „Kūno žiburys yra akis. Jeigu tavo akies žvilgsnis sutelktas, visas tavo kūnas bus šviesus. Bet jeigu tavo akis pavydžiai žvalgosi į šalis, visas tavo kūnas bus tamsus“ (Mato 6:22, 23). Jei mūsų regėjimas aiškus, tai ir mūsų viduje šviesu. O kad matytume aiškiai, žvilgsnis turi būti sutelktas į vieną objektą – tarnybą Dievui. Jei žvilgsnis nukryptų į materialinius dalykus, jei iš akių išleistume tai, kas gyvenime svarbiausia, visas mūsų kūnas būtų tamsus, galbūt net imtume daryti nesąžiningus, juodus darbus.

Tada Jėzus taria: „Niekas negali vergauti dviem šeimininkams: vieno jis nekęs ir jį niekins, o kitą mylės ir bus prie jo prisirišęs. Negalite vergauti kartu ir Dievui, ir turtams“ (Mato 6:24).

Jėzus žino, kad ne vieno galvoje sukasi mintys, kaip pragyventi, kaip pasirūpinti būtiniausiais savo poreikiais. Todėl savo klausytojus jis patikina, kad jeigu tarnystė Dievui jiems bus svarbiausia, nerimauti nereikės. „Įsižiūrėkite į dangaus paukščius, – sako jis. – Jie nei sėja, nei pjauna, nei į svirnus neša, – jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina“ (Mato 6:26).

Jėzus taip pat atkreipia klausytojų dėmesį į lauko lelijas, augančias čia pat ant kalno. „Net Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų“, – sako jis. Ko tai mus pamoko? „Jeigu Dievas taip aprengia laukų augalą, kuris šiandien gyvuoja, o rytoj metamas į krosnį, negi neaprengs jūsų?“ – tęsia Jėzus (Mato 6:29, 30). Tada paragina: „Nesirūpinkite ir nesakykite: ‘Ką valgysime?’ ar: ‘Ką gersime?’, ar: ‘Kuo apsivilksime?’ [...] Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad jums viso to reikia. Taigi pirmiausia ieškokite Karalystės ir Dievo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mato 6:31–33).

Apaštalai ir kiti geros širdies žmonės stengiasi gyventi taip, kaip patinka Dievui. Tačiau tai nėra lengva. Fariziejai, kurie turėtų būti liaudžiai pavyzdys, yra kritiški, linkę kitus teisti. Todėl Jėzus klausytojus perspėja: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate, tokiu patys būsite teisiami“ (Mato 7:1, 2).

Sekti fariziejų pavyzdžiu būtų pražūtinga. „Negi gali aklas vesti aklą? – sako Jėzus. – Argi neįkris abu į duobę?“ Kaip tad dera žiūrėti į kitus? Kelti kito asmens trūkumus būtų labai neteisinga. Jėzus tai vaizdingai pailiustruoja: „Kaip gali sakyti broliui: ‘Broli, leisk, išimsiu šapelį tau iš akies’, jei pats nematai savo akyje rąsto? Veidmainy! Pirma ištrauk rąstą sau iš akies, tada aiškiai matysi, kaip išimti šapelį broliui iš akies“ (Luko 6:39–42).

Nors Jėzaus sekėjams teisti kitų nedera, vis dėlto jie turi būti įžvalgūs. „Neduokite to, kas šventa, šunims. Nemeskite savo perlų kiaulėms“, – sako Jėzus (Mato 7:6). Dievo Žodžio tiesa yra brangi tarsi perlai. Žmones, kurie jos nevertina, mokiniai turėtų palikti ir ieškoti tų, kas tiesą brangins.

Jėzus vėl grįžta prie temos apie maldą. Dabar jis ragina klausytojus melstis atkakliai ir patikina, kad tokias maldas Dievas išklauso: „Prašykite, ir bus jums duota.“ Norėdamas tai pabrėžti Jėzus pateikia pavyzdį: „Nejaugi atsirastų tarp jūsų toksai žmogus, kuris savo sūnui, prašančiam duonos, duotų akmenį? [...] Tad jeigu jūs, būdami nedori, duodate savo vaikams gerų dalykų, juo labiau jūsų Tėvas, esantis danguje, duos gera tiems, kurie jį prašo“ (Mato 7:7–11).

Paskui Jėzus dar pasako žodžius, kurie šiandien žinomi kaip Aukso taisyklė: „Visa, ko norite, kad žmonės jums darytų, jūs patys jiems darykite.“ Paimti šiuos žodžius į širdį ir vadovautis jais gyvenime verta kiekvienam. Tačiau iš tolesnio Jėzaus pamokymo galima suprasti, kad taip gyventi bus nelengva. Jis sako: „Įeikite pro ankštus vartus. Platūs vartai ir erdvus kelias veda į pražūtį, ir pro tuos vartus eina daugelis. O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir nedaug kas jį atranda“ (Mato 7:12–14).

Savo sekėjus Jėzus perspėja, kad bus žmonių, kurie mėgins juos suklaidinti ir išvesti iš tiesos kelio: „Saugokitės netikrų pranašų. Jie ateina pas jus avies kailyje, bet viduje yra plėšrūs vilkai“ (Mato 7:15). O kaip netikrus pranašus atpažinti? Kaip gerą medį nuo netikusio galima atskirti iš vaisių, taip netikrus pranašus galima atpažinti iš jų mokymų ir darbų. Svarbiausia ne tai, ką žmogus kalba, o tai, ką jis daro. Tiems, kurie tvirtina, kad Jėzus yra jų Viešpats, bet nevykdo Dievo valios, Jėzus tars: „Aš jūsų nepažįstu. Eikit šalin nuo manęs, piktadariai!“ (Mato 7:23).

Baigdamas pamokslą Jėzus sako: „Kiekvienas, kuris girdi šiuos mano žodžius ir juos vykdo, yra panašus į nuovokų žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtis, pakilo vandenys, atūžė vėjai ir daužėsi į tą namą, bet jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos“ (Mato 7:24, 25). Kodėl namas išsilaikė? Todėl, kad jo statytojas „iškasė gilią duobę ir padėjo pamatą ant uolos“ (Luko 6:48). Taigi neužtenka vien klausytis Jėzaus pamokymų – turime jų ir laikytis. O tam reikia nemenkų pastangų.

Ką tada galima pasakyti apie tuos, kurie girdi Jėzaus žodžius, bet jų nevykdo? Jie panašūs į „kvailą žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio“ (Mato 7:26). Prapliupusi liūtis, pakilę vandenys ir atūžę vėjai tokį namą sugriaus.

Išklausę pamokslą, žmonės negali atsistebėti Jėzaus mokymu. Kitaip nei religinių vadovų, jo žodžiai turi galią. Nemažai klausytojų tikriausiai tampa Jėzaus mokiniais.