Išlaikykite vienybę šiomis paskutinėmis dienomis
‛Elkitės, kaip dera besilaikantiems... Evangelijos, ... gyvenkite viena dvasia, visi kaip vienas kovokite už Evangelijos tikėjimą’ (FILIPIEČIAMS 1:27).
1. Koks kontrastas yra tarp Jehovos Liudytojų ir pasaulio?
DABAR yra „paskutinės dienos“. Be abejonės, atėjo „kritiški laikai, kai sunku gyventi“ (2 Timotiejui 3:1-5, NW). Šiuo „pabaigos laiku“, kai žmonių visuomenę apėmęs sąmyšis, Jehovos Liudytojai aiškiai išsiskiria savo taika ir vienybe (Danieliaus 12:4, NW). Bet kiekvienas atskiras globalinei Jehovos garbintojų šeimai priklausantis asmuo turi dėti pastangas išsaugoti tą vienybę.
2. Ką Paulius pasakė apie tai, kaip išlaikyti vienybę, ir kokį klausimą apsvarstysime?
2 Apaštalas Paulius įspėjo brolius krikščionis saugoti tą vienybę. Jis rašė: „Elkitės, kaip dera besilaikantiems Kristaus Evangelijos, kad atvykęs pamatyčiau, o jei neatvyksiu — išgirsčiau, jog gyvenate viena dvasia, visi kaip vienas kovojate už Evangelijos tikėjimą ir nė iš tolo nesiduodate priešų išgąsdinami. Jiems tai yra žlugimo ženklas, o jums — išgelbėjimo, ir jis Dievo duotas“ (Filipiečiams 1:27, 28). Pauliaus žodžiai aiškiai rodo, kad mes kaip krikščionys turime veikti kartu. Tad kas padės mums išsaugoti mūsų krikščionišką vienybę šiais sunkiais laikais?
Paklusti Dievo valiai
3. Kada ir kaip pirmieji neapipjaustyti nežydai tapo Kristaus pasekėjais?
3 Vienas būdas išlaikyti mūsų vienybę — tai visą laiką paklusti Dievo valiai. Dėl to gali prireikti pakeisti mūsų mąstymą. Pagalvok apie pirmuosius Jėzaus Kristaus mokinius žydus. Kai apaštalas Petras pirmasis skelbė neapipjaustytiems nežydams 36 m. e. m., Dievas suteikė tiems žmonėms iš tautų šventąją dvasią ir jie buvo pakrikštyti (Apaštalų darbų 10 skyrius). Iki to laiko Jėzaus Kristaus pasekėjais buvo tapę tik žydai, atsivertusieji į judaizmą kitataučiai ir samariečiai (Apaštalų darbai 8:4-8, 26-38).
4. Paaiškinęs, kas įvyko su Kornelijumi, ką pasakė Petras ir koks tai buvo išbandymas Jėzaus mokiniams žydams?
4 Kai apaštalai ir kiti broliai Jeruzalėje sužinojo apie Kornelijaus ir kitų nežydų atsivertimą, jie norėjo išgirsti Petro pranešimą. Paaiškinęs, kas įvyko su Kornelijumi ir kitais tikinčiais nežydais, apaštalas užbaigė žodžiais: „Jeigu tad Dievas suteikė jiems [tiems įtikėjusiems nežydams] tokią pačią [šventosios dvasios] dovaną kaip ir mums [žydams], įtikėjusiems Viešpatį Jėzų Kristų, tai kas gi aš toks, kad mėginčiau trukdyti Dievui?!“ (Apaštalų darbai 11:1-17) Tai buvo išbandymas Jėzaus Kristaus pasekėjams žydams. Ar jie paklus Dievo valiai ir tikinčius nežydus priims kaip savo bendragarbintojus? O gal Jehovos žemiškųjų tarnų vienybei iškils pavojus?
5. Kaip apaštalai ir kiti broliai reagavo į tai, kad Dievas suteikė nežydams galimybę atgailauti, ir ko mus moko toks požiūris?
5 Pranešime sakoma: „Tai išgirdę jie [apaštalai ir kiti broliai] nusiramino ir ėmė šlovinti Dievą sakydami: ‛Vadinasi, Dievas ir pagonims davė atsivertimo malonę, kad jie gyventų’“ (Apaštalų darbai 11:18). Toks požiūris išsaugojo ir sustiprino Jėzaus pasekėjų vienybę. Per trumpą laiką skelbimo darbas buvo išplėstas tarp nežydų, arba žmonių iš tautų, ir Jehova palaimino tą darbą. Mes patys turime prisidėti, kai mūsų prašo bendradarbiauti kuriant naują susirinkimą, arba turime sutikti su kai kuriais teokratiniais pakeitimais, kurie padaromi vadovaujant šventajai dvasiai. Mūsų nuoširdus bendradarbiavimas patiks Jehovai ir padės mums išlaikyti vienybę šiomis paskutinėmis dienomis.
Laikytis tiesos
6. Kokią įtaką tiesa turi Jehovos garbintojų vienybei?
6 Priklausydami Jehovos garbintojų šeimai, mes išlaikome vienybę, nes visi esame „mokomi Dievo [„Jehovos“, NW]“ ir tvirtai laikomės jo apreikštos tiesos (Jono 6:45; Psalmių 43:3, NTP). Kadangi mūsų mokymai remiasi Dievo Žodžiu, mes visi kalbame sutartinai. Mes mielai priimame dvasinį maistą, kurį Jehova padarė prieinamą per „ištikimą bei protingą vergą“ (Mato 24:45-47, NW). Toks vieningas mokymas padeda mums išlaikyti mūsų vienybę pasauliniu mastu.
7. Ką turėtume daryti ir ko nedaryti, jeigu mums asmeniškai sunku suprasti kokį nors klausimą?
7 O kaip tada, jei mums asmeniškai sunku suprasti ar priimti vieną ar kitą mokymą? Mes turime melsti išminties ir imtis tyrinėti Raštą bei krikščioniškus leidinius (Patarlių 2:4, 5; Jokūbo 1:5-8). Gali padėti pokalbis su vienu iš vyresniųjų. Jeigu klausimas vis tiek lieka nesuprantamas, jį geriausia būtų kuriam laikui palikti. Galbūt ta tema bus išspausdinta daugiau informacijos ir tai padidins mūsų supratimą. Tačiau būtų neteisinga mėginti įtikinti kitus susirinkimo narius sutikti su mūsų pačių skirtinga nuomone. Tai sėtų nesantaiką, o ne padėtų išsaugoti vienybę. Daug geriau yra „vaikščioti tiesoje“ ir skatinti kitus tai daryti! (3 Jono 4, NW)
8. Koks požiūris tiesos atžvilgiu yra tinkamas?
8 Pirmajame šimtmetyje Paulius pasakė: „Dabar mes matome veidrodyje mįslingu pavidalu, bet tada matysime veidu į veidą. Dabar aš pažįstu iš dalies, bet tada pilnutinai pažinsiu, kaip ir aš esu pilnutinai pažintas“ (1 Korintiečiams 13:12, NTP). Nors pirmieji krikščionys nesuvokė visų smulkmenų, jie išliko vieningi. Mes dabar daug aiškiau suprantame Jehovos tikslą ir jo tiesos Žodį. Tad vertinkime tiesą, kurią gavome per ‛ištikimą vergą’. Ir būkime dėkingi, kad Jehova vedė mus pasinaudodamas savo organizacija. Jeigu mes ir ne visada turėjome to paties lygio pažinimą, mes dvasiškai nebadavome ir netroškome. Priešingai, mūsų Ganytojas, Jehova, išlaikė mus vienybėje ir labai rūpinosi mumis (Psalmių 23:1-3, NTP).
Tinkamai naudok liežuvį!
9. Kaip liežuvis gali būti panaudojamas vienybei išlaikyti?
9 Naudoti liežuvį padrąsinti kitiems — tai svarbus būdas stiprinti vienybę ir broliškumo dvasią. Tas laiškas, kurį siuntė pirmojo amžiaus vadovaujančioji korporacija su paaiškinimu apie apipjaustymo klausimą, buvo padrąsinimo šaltinis. Perskaitę jį, mokiniai nežydai Antiochijoje „apsidžiaugė paguodos žodžiais“. Judas ir Silas, kurie buvo pasiųsti iš Jeruzalės su laišku, „guodė ir stiprino brolius gausingais pamokymais“. Be abejonės, Pauliaus ir Barnabo apsilankymas taip pat drąsino ir stiprino bendratikius Antiochijoje (Apaštalų darbai 15:1-3, 23-32). Mes galime daryti tą patį, kai susirenkame krikščionių sueigose ir ‛skatiname vieni kitus’ savo dalyvavimu bei ugdančiais komentarais (Žydams 10:24, 25).
10. Kas galėtų būti daroma vienybei išlaikyti, jeigu atsirastų įžeidinėtojas?
10 Tačiau netinkamai naudojant liežuvį galima pakenkti mūsų vienybei. „Liežuvis yra mažas narys, bet moka girtis didžiais dalykais, — rašė mokinys Jokūbas. — Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią“ (Jokūbo 3:5). Jehova nekenčia tų, kurie kelia nesantaiką (Patarlių 6:16-19). Tokia kalba gali suardyti vienybę. O ką daryti tada, jei koks nors asmuo užgaulioja, tai yra nuolat įžeidinėja kitą, ar verčia jį arba ją klausytis įžeidžiančių žodžių? Vyresnieji stengsis padėti tokiam įžeidinėtojui. Tačiau su neatgailaujančiu užgauliotoju bendravimas turi būti nutrauktas, kad susirinkime būtų išlaikyta taika, tvarka ir vienybė. Galiausiai Paulius rašė: ‛Nebendraukite su tuo, kuris vadinasi brolis, o yra... keikūnas... Su tokiu nesėskite už vieno stalo!“ (1 Korintiečiams 5:11)
11. Kodėl svarbu parodyti nuolankumą, jeigu pasakėme ką nors, kas sukėlė įtampą tarp mūsų ir bendratikio?
11 Suvaldydami liežuvį, galėsime išlaikyti vienybę (Jokūbo 3:10-18). Bet tarkime, kad mūsų pasakyti žodžiai sukėlė įtampą tarp mūsų ir kito krikščionio. Ar nebūtų tinkama imtis iniciatyvos susitaikyti su mūsų broliu ir jei reikia atsiprašyti? (Mato 5:23, 24) Tiesa, tam reikia nuolankumo, arba nusižeminimo, bet juk Petras rašė: „Būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems, nes Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę“ (1 Petro 5:5). Nuolankumas paskatins mus ‛siekti ramybės’ su mūsų broliais, pripažinti savo klaidas ir tinkamai atsiprašyti. Tai padės Jehovos šeimoje išlaikyti vienybę (1 Petro 3:10, 11, ŠvR).
12. Kaip galime panaudoti liežuvį išsaugoti ir palaikyti Jehovos tautos vienybę?
12 Mes galime palaikyti šeimai būdingą dvasią tarp Jehovos organizacijos narių, jeigu tinkamai naudojame liežuvį. Kadangi Paulius taip ir elgėsi, jis galėjo priminti tesalonikiečiams: „Jūs žinote, kaip mes kiekvieną iš jūsų, tarsi tėvas savo vaikus, raginome, kalbinome, maldavome, kad elgtumėtės, kaip dera akyse Dievo“ (1 Tesalonikiečiams 2:11, 12). Parodęs puikų pavyzdį tuo atžvilgiu, Paulius galėjo paraginti kitus krikščionis „paguosti nuliūdusiuosius“ (1 Tesalonikiečiams 5:14, ŠvR). Pagalvok, kiek daug gero galime padaryti panaudodami liežuvį nuraminti, padrąsinti ir ugdyti kitus. Taip, „atitinkamu laiku tartas žodelis yra labai mielas“ (Patarlių 15:23, ŠvR). Be to, tokia kalba padeda sustiprinti ir išlaikyti Jehovos tautos vienybę.
Atleisk!
13. Kodėl turime atleisti?
13 Norint išlaikyti krikščionių vienybę, būtina atleisti įžeidėjui, jeigu jis atsiprašo. O kiek kartų turime atleisti? Jėzus pasakė Petrui: „Ne iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mato 18:22, NTP). Jeigu nesame atlaidūs, kenkiame patys sau. Kaip? Na, priešiškumas ir pagiežos slėpimas atims mums dvasios ramybę. O jeigu tapsime žinomi kaip negailestingi ir neatleidžiantys, galime pakenkti patys sau (Patarlių 11:17, ŠvR). Pagiežos slėpimas nepatinka Dievui ir gali vesti į sunkią nuodėmę (Kunigų 19:18). Prisimink, kad Jonui Krikštytojui buvo nukirsta galva pagal sumanymą piktosios Erodiados, kuri „griežė ant jo dantį“ (Morkaus 6:19-28, NTP).
14. a) Ko Mato 6:14, 15 moko mus apie atleidimą? b) Ar visada turime laukti atsiprašymo prieš atleisdami kam nors?
14 Pavyzdinėje Jėzaus maldoje yra tokie žodžiai: „Atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas“ (Luko 11:4). Jeigu neatleidžiame, rizikuojame, kad kurią nors dieną ir Jehova Dievas nebeatleis mūsų nuodėmių, nes Jėzus pasakė: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mato 6:14, 15). Taigi jei mes tikrai norime prisidėti prie vienybės Jehovos garbintojų šeimoje išlaikymo, mes atleisime ir galbūt net pamiršime skriaudą, kuri galėjo būti padaryta nepagalvojus ir be blogų motyvų. Paulius pasakė: „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats [„Jehova“, NW] jums atleido, taip ir jūs atleiskite“ (Kolosiečiams 3:13). Jeigu atleidžiame, padedame išsaugoti vertingą Jehovos organizacijos vienybę.
Vienybė ir asmeniški sprendimai
15. Kas padeda Jehovos tautos žmonėms išlaikyti vienybę darant asmeniškus sprendimus?
15 Dievas leido mums pasirinkti kaip elgtis, suteikdamas privilegiją ir atsakomybę daryti asmeniškus sprendimus (Pakartoto Įstatymo 30:19, 20; Galatams 6:5). Tačiau mes galime išsaugoti vienybę, nes laikomės Biblijos įstatymų bei principų. Mes atsižvelgiame į juos darydami asmeniškus sprendimus (Apaštalų darbai 5:29; 1 Jono 5:3). Tarkim, iškyla neutralumo klausimas. Mes galime patikimai nuspręsti atsimindami, kad esame „ne iš pasaulio“ ir kad ‛pasidarėme žagres iš savo kalavijų’ (Jono 17:16; Izaijo 2:2-4, ŠvR). Taip pat kai turime asmeniškai apsispręsti dėl mūsų santykių su valstybe, mes apsvarstome, ką Biblija sako apie atidavimą „kas Dievo — Dievui“, nors ir paklūstame „aukštesniosioms valdžioms“ pasaulietiškų dalykų atžvilgiu (Luko 20:25; Romiečiams 13:1-7, NW; Titui 3:1, 2). Tad kai darydami asmeniškus sprendimus atsižvelgiame į Biblijos įstatymus bei principus, tai padeda mums išsaugoti krikščionišką vienybę.
16. Kaip galime padėti išlaikyti vienybę, kai darome sprendimus, nesusijusius su Rašto įstatymais bei principais? Pateik pavyzdį.
16 Mes galime padėti išlaikyti krikščionių vienybę net tada, kai darome visiškai asmenišką, su Rašto įstatymais bei principais nesusijusį sprendimą. Kaip? Jeigu parodome meilingą dėmesį tiems, kuriems mūsų sprendimas gali turėti įtakos. Pavyzdžiui, senovės Korinto susirinkime iškilo klausimas dėl paaukotos stabams mėsos. Žinoma, krikščionys nedalyvaudavo stabmeldiškose apeigose. Tačiau nebuvo nuodėmė valgyti tokią tinkamai apvalytą nuo kraujo likusią mėsą, kuri buvo parduodama viešoje prekyvietėje (Apaštalų darbai 15:28, 29; 1 Korintiečiams 10:25). Tačiau kai kurių krikščionių sąžinė dėl tokios mėsos valgymo būdavo apsunkinta. Todėl Paulius ragino kitus krikščionis vengti papiktinti juos. Iš tikrųjų jis rašė: „Aš nevalgysiu mėsos per amžius, kad tik nepapiktinčiau brolio“ (1 Korintiečiams 8:13). Tad net jeigu dalykas ir nesusijęs su Biblijos įstatymais bei principais, kaip meilinga atsižvelgti į kitus darant asmeniškus sprendimus, galinčius turėti įtakos Dievo šeimos vienybei!
17. Ką patariama daryti, kai turime dėl ko nors asmeniškai nuspręsti?
17 Jeigu nesame tikri, kaip pasielgti, būtų išmintinga nuspręsti taip, kad išsaugotume gryną savo sąžinę, o kiti turėtų gerbti mūsų sprendimą (Romiečiams 14:10-12). Žinoma, jeigu mums reikia asmeniškai apsispręsti, turime malda prašyti Jehovos vadovavimo. Mes galime su įsitikinimu melsti kaip psalmininkas: „Palenk prie manęs savo ausį... Nes tu esi mano uola ir mano pilis ir dėl savo vardo tu vesi ir vadovausi man“ (Psalmių 30:3, 4).
Visada išlaikyti krikščionišką vienybę
18. Kaip Paulius pavaizdavo krikščionių susirinkimo vienybę?
18 Pirmajame laiške korintiečiams, 12 skyriuje, Paulius pavaizdavo krikščionių susirinkimo vienybę pateikdamas kaip pavyzdį žmogaus kūną. Jis pabrėžė, kad visi kūno nariai yra tarpusavyje priklausomi ir svarbūs. „Jei visuma tebūtų vienas narys, kur beliktų kūnas? — klausė Paulius. — Bet dabar narių daug, o kūnas vienas. Akis negali pasakyti rankai: ‛Man tavęs nereikia’ ar galva kojoms: ‛Man jūsų nereikia’“ (1 Korintiečiams 12:19-21). Taip pat ir Jehovos garbintojų šeimoje ne visi atlieka tuos pačius darbus. Tačiau esame suvienyti ir vieni kitiems reikalingi.
19. Kokios turime naudos iš Dievo dvasinio aprūpinimo ir ką tuo atžvilgiu pasakė vienas pagyvenęs brolis?
19 Kaip kūnui reikia maisto, priežiūros ir vadovavimo, taip mums reikia dvasinio maisto, kurį Dievas mums teikia per savo Žodį, dvasią bei organizaciją. Kad tas maistas teiktų mums naudą, turime priklausyti žemiškajai Jehovos šeimai. Daug metų ištarnavęs Dievui, vienas brolis rašė: „Aš toks dėkingas, kad gyvenau pagal įgytą Jehovos tikslų pažinimą jau tais ankstyvais laikais dar prieš 1914 metus, kai tiesa nebuvo tokia aiški, ... iki pat šių dienų, kai tiesa šviečia tarsi vidudienio saulė. Viena, kas buvo man svarbiausia — tai tvirtai laikytis su Jehovos matomąja organizacija. Iš savo ankstyvos patirties supratau, kaip neprotinga pasitikėti žmogišku samprotavimu. Kai tik tą suvokiau, pasiryžau likti su ištikimąja organizacija. Kaip dar kitaip žmogus galėtų įgyti Jehovos malonę ir palaimą?“
20. Ką turime būti pasiryžę daryti dėl mūsų kaip Jehovos tautos vienybės?
20 Jehova pašaukė savo tautą iš pasaulio tamsos ir nesantaikos (1 Petro 2:9). Jis suteikė mums palaimingą vienybę su juo pačiu ir su mūsų bendratikiais. Ta vienybė vyraus naujojoje daiktų sistemoje, kuri dabar jau taip arti. Tad šiomis kritiškomis paskutinėmis dienomis nenustokime ‛apsivilkti meile’ ir darykime viską ką galime, kad palaikytume ir išsaugotume mūsų brangią vienybę (Kolosiečiams 3:14, NTP).
Kaip tu atsakytum?
◻ Kaip Dievo valios vykdymas ir tiesos laikymasis gali padėti mums išlaikyti vienybę?
◻ Kaip vienybė susijusi su tinkamu liežuvio naudojimu?
◻ Ką reiškia atleisti?
◻ Kaip galime išsaugoti vienybę darydami asmeniškus sprendimus?
◻ Kodėl būtina išlaikyti krikščionišką vienybę?
[Iliustracija 16 puslapyje]
Kaip šis piemuo laiko savo kaimenę būryje, taip Jehova laiko savo tautą suvienytą
[Iliustracijos 18 puslapyje]
Jeigu ką nors įžeidžiame, nuolankus atsiprašymas padės mums išsaugoti vienybę