Su viltimi lauk Jehovos ir būk drąsus

„Lauk Viešpaties! Būk drąsus, ir Jis sutvirtins tavo širdį. Lauk [...] Viešpaties“ (PSALMYNO 27:14, Brb).

 1. Kiek svarbi yra viltis ir kokia prasme šis žodis vartojamas Biblijoje?

TIKRA viltis yra tartum skaisti šviesa. Jos padedami, nesutelkiame viso dėmesio į užgriūvančius išmėginimus, bet drąsiai, su džiaugsmu žvelgiame į ateitį. Tokią patikimą viltį suteikia tik Jehova per savo įkvėptą Žodį (2 Timotiejui 3:16). Biblijoje žodis „viltis“ paminėtas daugybę kartų; jis reiškia tiek karštą, patikimą lūkestį ko nors gero, tiek patį dalyką, kurio tikimasi.a Tokia viltis — daugiau nei vien troškimas, galbūt visai neturintis pagrindo arba neįgyvendinamas.

 2. Kaip viltis padėjo Jėzui?

² Išmėginimų ir sunkumų spaudžiamas Jėzus žvelgė į ateitį ir sudėjo viltis į Jehovą. „Dėl jam skirto džiaugsmo jis ištvėrė kančių stulpą nepaisydamas gėdos ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje“ (Hebrajams 12:2, NW). Jėzus labai norėjo apginti Jehovos teisę visa valdyti ir pašlovinti jo vardą, todėl visada, kad ir kas nutiktų, buvo pasiryžęs jo klausyti.

 3. Kokia svarbi yra viltis Dievo tarnų gyvenime?

³ Kaip siejasi viltis ir drąsa, pabrėžė karalius Dovydas: „Lauk Viešpaties! Būk drąsus, ir Jis sutvirtins tavo širdį. Lauk, aš sakau, Viešpaties!“ (Psalmyno 27:14, Brb). Jeigu norime turėti tvirtą širdį, branginkime savo viltį ir neleiskime, kad ji taptų miglota. Taip seksime Jėzumi: būsime drąsūs ir uolūs tame darbe, kurį dirbti jis įpareigojo savo mokinius (Mato 24:14; 28:19, 20). Biblijoje viltis paminėta vienoje gretoje su tikėjimu ir meile. Dievo tarnai tiesiog gyvena neblėstančia viltimi (1 Korintiečiams 13:13).

Ar esame „pertekę vilties“?

 4. Ko trokšte trokšta pateptieji krikščionys ir jų draugai — „kitos avys“?

⁴ Dievo tarnų laukia puiki ateitis. Pateptieji krikščionys trokšte trokšta tarnauti su Kristumi danguje, o „kitos avys“ viliasi ‘būti išvaduotos iš pragaišties vergovės ir įgyti Dievo vaikų garbės laisvę’ (Jono 10:16; Romiečiams 8:19-21; Filipiečiams 3:20). „Garbės laisvė“ — tai išvadavimas iš nuodėmės ir jos baisių pasekmių. Jehova, „kiekvieno gero davinio ir tobulos dovanos“ Davėjas, tikrai nieko nepagailės savo ištikimiesiems (Jokūbo 1:17; Izaijo 25:8).

 5. Kaip būti „pertekusiems vilties“?

⁵ Kiek svarbi turėtų būti krikščioniška viltis mūsų gyvenime? Romiečiams 15:13 parašyta: „Vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties“ (kursyvas mūsų). Taigi viltį galima prilyginti ne tamsoje plevenančiai žvakės liepsnelei, o skaistiems aušros spinduliams. Viltį turintis žmogus jaučiasi ramus, laimingas, drąsus, žino savo tikslą. Įsidėmėk, kad esame „pertekę vilties“, kai tikime Dievo rašytiniu Žodžiu ir gauname jo šventosios dvasios. Romiečiams 15:4 sakoma: „Visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties.“ Tad susimąstyk: ar stiprinu savo viltį — ar be perstojo gilinuosi į Bibliją ir skaitau ją kasdien? Ar dažnai meldžiu Dievo dvasios? (Luko 11:13)

 6. Kad mūsų viltis neblėstų, ko turime saugotis?

⁶ Jėzus, mūsų Pavyzdys, stiprybės sėmėsi iš Dievo Žodžio. Jį apmąstydami, mes irgi ‘nepailsime ir nesuglebsime dvasia’ (Hebrajams 12:3). Logiška manyti, kad jeigu mūsų prote ir širdyje Dievo duota viltis ims blėsti arba dėmesys nukryps kitur — galbūt į materialius dalykus, pasaulio siekius, — netrukus gali įveikti dvasinis snaudulys ir galop prarasime moralinę tvirtybę bei drąsą. Tuomet mūsų tikėjimo laivas netgi gali sudužti (1 Timotiejui 1:19). O tikroji viltis stiprins mūsų tikėjimą.

Viltis ir tikėjimas — neatsiejami

 7. Kodėl galima sakyti, kad viltis ir tikėjimas neatsiejami?

⁷ „Tikėjimas yra patikimas laukimas to, ko viliamasi, akivaizdus parodymas tikrovės, kurios nematome“, — sakoma Biblijoje (Hebrajams 11:1, NW). Todėl viltis nėra koks nors tikėjimo „priedas“ — jie vienas nuo kito neatsiejami. Pagalvokime apie Abraomą. Žmogaus požiūriu, jis ir jo žmona Sara jau buvo per daug seni susilaukti vaikų tada, kai Jehova jiems pažadėjo palikuonį (Pradžios 17:15-17). Kaip reagavo Abraomas? „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu“ (Romiečiams 4:18, kursyvas mūsų). Dievo duota viltis tikrai suteikė Abraomui tvirtą pagrindą tikėti, kad turės palikuonį. O tikėjimas gaivino ir stiprino jo viltį. Todėl Abraomas ir Sara nepritrūko drąsos palikti savo namus, gimines ir visą likusį amžių gyventi svečioje šalyje, palapinėse.

 8. Kaip ištvermė stiprina viltį?

⁸ Abraomas išsaugojo savo viltį tvirtą visiškai paklusdamas Jehovai net tada, kai taip elgtis buvo sunku (Pradžios 22:2, 12). Mes irgi galime neabejoti gausią atlygį, jeigu klausysime Jehovos ir ištvermingai jam tarnausime. „Ištvermė, — rašė Paulius, — [gimdo] išmėgintą dorybę“, ši — viltį, „o viltis neapgauna“ (Romiečiams 5:4, 5). Todėl apaštalas dar sakė: „Trokštame, kad kiekvienas iš jūsų rodytų ankstesnį uolumą iki galo, kol pasieks visišką vilties užtikrintumą“ (Hebrajams 6:11, Brb, kursyvas mūsų). Toks optimistiškas požiūris, grindžiamas artimu ryšiu su Jehova, padeda ištverti visokius sunkumus be baimės, netgi su džiaugsmu.

„Džiaukitės viltyje“

 9. Ką nuolat turime daryti, kad galėtume ‘džiaugtis viltyje’?

⁹ Dievo mums duota viltis pranoksta viską, ką gali pasiūlyti pasaulis. Psalmyno 37:34 rašoma: „Pasitikėk Viešpačiu ir laikykis jo kelio; jis pagerbs tave, duodamas paveldėti žemę, ir tu matysi išvaromus nedorėlius.“ Mums išties yra dėl ko ‘džiaugtis viltyje’ (Romiečiams 12:12). Tačiau kad tas džiaugsmas lydėtų, vis mąstykime apie savo viltį. Ar taip ir darai? Ar regi rojuje save, trykštantį sveikata, be rūpesčių, apsuptą mylimų žmonių, dirbantį malonų darbą? Ar įsižiūri į rojaus vaizdus mūsų leidiniuose? Apie tai mąstyti — tarsi nuolat valyti langą, pro kurį atsiveria nuostabus reginys. Nevalomas langas netrukus apsineštų nešvarumais ir nebeįžvelgtume to, kas glosto akį. Tada dėmesys nukryptų kitur. Neleiskime, kad taip atsitiktų!

10. Kodėl mūsų santykiai su Jehova stiprėja, jeigu tikimės atlygio?

¹⁰ Aišku, pagrindinis mūsų tarnystės Jehovai motyvas yra meilė (Morkaus 12:30). Tačiau turime visa širdimi trokšti ir atlygio. Tokio mūsų troškimo Jehova ir tikisi. Hebrajams 11:6 rašoma: „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina.“ Kodėl Jehova nori, kad žiūrėtume į jį kaip į Atlygintoją? Nes taip parodome, kad gerai pažįstame savo dangiškąjį Tėvą. Jis yra dosnus ir myli savo vaikus. Tik pagalvok, kokie nelaimingi, dvasiškai neatsparūs būtume, jeigu neturėtume „vilties sklidinos ateities“ (Jeremijo 29:11).

11. Kaip Dievo duota viltis padėjo Mozei išmintingai apsispręsti?

¹¹ Puikus pavyzdys yra Mozė, visuomet saugojęs širdyje Dievo duotą viltį. Šis „faraono dukters sūnus“ turėjo valdžią, aukštą padėtį, Egipto turtų. Jis galėjo ir likti prie šių dalykų. Bet Mozė ryžtingai stojo tarnauti Jehovai. Kodėl? Kadangi „įdėmiai žvelgė į atlygį“ (Hebrajams 11:24-26; NW, kursyvas mūsų). Jis tikrai brangino Jehovos suteiktą viltį.

12. Kodėl krikščioniška viltis yra tarsi šalmas?

¹² Apaštalas Paulius viltį prilygino šalmui. Mūsų simbolinis šalmas apsaugo protą, kad galėtume išmintingai apsispręsti, nusistatyti tinkamus prioritetus ir taip liktume ištikimi Dievui (1 Tesalonikiečiams 5:8). Ar nuolat nešioji savo simbolinį šalmą? Jeigu nešioji, tada kaip Mozė ir Paulius nesudedi vilčių į ‘nepatikimus turtus, bet viliesi Dievu, kuris apsčiai visko teikia mūsų džiaugsmui’. Žinia, reikia drąsos, kad nepasuktum pasroviui ir visada atmestum savanaudiškus siekius, bet tavo pastangos nebus tuščios. Argi yra kas nors vertesnio už „tikrąjį gyvenimą“, kuris laukia visų, kas viliasi Jehova ir jį myli? (1 Timotiejui 6:17, 19)

„Niekada aš tavęs nepamesiu“

13. Ką Jehova garantuoja savo ištikimiems tarnams?

¹³ Žmonės, kurie viliasi dabartine santvarka, turi rimtai susimąstyti apie rytdieną — juk pasaulis patiria vis daugiau kentėjimų (Mato 24:8). O tie, kas viliasi Jehova, nenuogąstauja. Jie ir toliau ‘gyvena saugiai, jų nevargina nelaimės baimė’ (Patarlių 1:33). Jie nesudeda vilčių į šią sistemą, bet su džiaugsmu laikosi Pauliaus patarimo: „Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Dievas yra pasakęs: Niekada aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu“ (Hebrajams 13:5).

14. Kodėl krikščionims nereikia pernelyg nerimauti dėl savo materialinių poreikių?

¹⁴ Duodamas šį pažadą, Dievas garantuoja, kad mumis rūpinasi. Jėzus irgi patikino mus meilinga Aukščiausiojo globa: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“ (Mato 6:33, 34). Jehova žino, kaip nelengva tarnauti jo Karalystei ir sykiu rūpintis savo materialiniais poreikiais. Todėl nėmaž neabejokime, kad jis gali ir nori mums padėti (Mato 6:25-32; 11:28-30).

15. Kaip krikščionys saugo „akį sveiką“?

¹⁵ Pasitikėjimą Jehova rodome saugodami savo „akį sveiką“ (Mato 6:22, 23). Ji sveika, jeigu esame nuoširdūs, veikiame skatinami tyrų motyvų, nelinkstame į godumą ir nepuoselėjame savanaudiškų ambicijų. Bet tai nereiškia gyventi visiškame skurde, nesirūpinti savo poreikiais. Tiesiog rodome „savitvardos dvasią“ ir pirmiausia atsidedame Jehovos tarnybai (2 Timotiejui 1:7).

16. Kodėl reikia tikėjimo ir drąsos, kad išsaugotume akį sveiką?

¹⁶ Kad išsaugotume akį sveiką, reikia tikėjimo ir drąsos. Tarkim, darbdavys nuolat reikalauja dirbti tokiu laiku, kai vyksta tavo bendruomenės sueigos. Ar būsi ryžtingas ir sieksi neapleisti dvasinių dalykų? Jeigu krikščionis suabejotų Jehovos pažadu rūpintis savo tarnais, Šėtonui tereikėtų kiek daugiau paspausti ir jis visai nustotų lankyti sueigas. Taigi pristigę tikėjimo, leistume brautis prie mūsų Velniui, norinčiam, kad jis pats, o ne Jehova nustatinėtų, kas yra visų svarbiausia. Kaip būtų liūdna, jeigu taip atsitiktų! (2 Korintiečiams 13:5)

Su viltimi „lauk Viešpaties“

17. Kaip tie, kurie pasitiki Jehova, jau dabar yra palaiminti?

¹⁷ Šventajame Rašte ne kartą laiduojama, kad tie, kurie viliasi ir pasitiki Jehova, neapsirinka (Patarlių 3:5, 6; Jeremijo 17:7). Tiesa, kartais šie žmonės galbūt tenkinasi kukliais ištekliais, bet tai tik menkutė auka, palyginus su ateities dovanomis. Taip jie parodo, kad su viltimi „laukia Viešpaties“ ir neabejoja, jog galiausiai jis patenkins visus tinkamus savo ištikimųjų troškimus (Psalmyno 37:4, 34, Brb). Todėl Dievo tarnai jau šiandien yra išties laimingi. „Teisiųjų viltis jiems neša džiaugsmą, o nedorėlių lūkesčiai nueina niekais“ (Patarlių 10:28).

18, 19. a) Ką Jehova su meile mums garantuoja? b) Ką turėtume daryti, kad Jehova būtų mūsų „dešinėje“?

¹⁸ Mažylis, eidamas įsikibęs į tėvo ranką, jaučiasi saugus. Taip ir mes jaučiamės, kai einame greta su savo dangiškuoju Tėvu. „Nebijok, — pasakė Jehova Izraeliui, — nes aš su tavimi [...]. Padėsiu tau [...]. Nes aš, Viešpats, tavo Dievas, laikau tavo dešinę. Aš — tas, kuris tau sako: ‘Nebijok, aš tau padėsiu!’“ (Izaijo 41:10, 13).

¹⁹ Koks mielas širdžiai reginys — Jehova laiko mus už rankos! „Nuolatos menu Viešpaties Artumą; jam esant mano dešinėje, niekada nedrebėsiu“, — rašė Dovydas (Psalmyno 16:8). Kad Jehova būtų mūsų „dešinėje“, ką turėtume daryti? Bent du dalykus. Viena, visur gyvenime leistis vadovaujami Dievo Žodžio; antra, neatitraukti akių nuo Jehovos siūlomo didžiulio atlygio. Psalmininkas Asafas giedojo: „Būsiu su tavimi visada. Tu laikai mane už dešinės rankos, vedi mane savo mokymu ir galop priimsi mane į garbę“ (Psalmyno 73:23, 24). Taip patikinti, galime su viltimi žvelgti į ateitį.

„Jūsų išvadavimas arti“

20, 21. Kokia ateitis laukia tų, kurie viliasi Jehova?

²⁰ Sulig kiekviena diena vis aiškiau regime, kaip reikia, kad Jehova būtų mūsų dešinėje. Netrukus, kai tik prasidės klaidingos religijos žūtis, Šėtono pasaulis patirs suspaudimą, kokio nėra buvę (Mato 24:21). Netikinčią žmoniją sukaustys baimė. Bet drąsūs Jehovos tarnai tuo neramiu laiku džiaugsis savo viltimi. „Kai visa tai prasidės, — pasakė Jėzus, — atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“ (Luko 21:28).

²¹ Todėl džiaukimės Dievo duota viltimi ir nesusigundykime gudriais Šėtono siūlymais. Sykiu visomis išgalėmis ugdykimės tikėjimą, meilę ir Dievo baimę. Tuomet nepristigsime drąsos pasipriešinti Velniui ir paklusti Jehovai visokiausiomis aplinkybėmis (Jokūbo 4:7, 8). Tad ‘būkime stiprūs ir drąsios širdies visi, kurie pasitikime Viešpačiu’! (Psalmyno 31:25 [31:24, Brb])

[Išnaša]

Kaip atsakytum?

• Kaip Jėzui viltis padėjo ugdytis drąsą?

• Kaip susiję tikėjimas ir viltis?

• Kaip viltis ir tikėjimas suteikia krikščioniui drąsos nusistatyti teisingus prioritetus?

• Kodėl tie, kurie su viltimi „laukia Viešpaties“, drąsiai žvelgia į ateitį?

[Iliustracija 28 puslapyje]

Ar mes — ir jauni, ir seni — regime save rojuje?