Ieškokime Karalystės, o ne materialinių dalykų

 1. Kaip atskirti norus nuo poreikių?

KAD pragyventume, atrodo, reikia tiek nedaug. Tačiau žmogaus norai dažnai būna nepasotinami. Daugeliui sunku įžvelgti ribą tarp to, kas išties būtina ir kas ne. O kaip norus nuo poreikių atskirti? Yra dalykų, be kurių gyventi būtų neįmanoma, pavyzdžiui, maistas, drabužiai, pastogė. Tai poreikiai. Yra begalė kitų dalykų, kuriuos turėti būtų smagu, tačiau mūsų gyvybė nuo jų nepriklauso. Juos galime priskirti prie norų.

 2. Ką žmonės šiandien nori turėti?

² Žmogaus norai neretai priklauso nuo to, kokioje aplinkoje jis gyvena. Besivystančiose šalyse daugelis norėtų turėti mobilųjį telefoną, motociklą ar lopinėlį žemės. Turtingesnėse šalyse norai jau kiek didesni: turėti firminių drabužių, erdvų namą, brangų automobilį. Tačiau tiek vieniems, tiek kitiems gali grėsti tas pats pavojus – pasiduoti materializmui ir trokšti vis daugiau daiktų, nesvarbu, reikalingi jie ar ne.

 3. Kas yra materializmas?

³ Kaip apibūdintume materializmą? Tai tokia žmogaus nuostata, kai materialinius dalykus jis laiko svarbesniais už dvasines vertybes. Materializmui pasidavęs asmuo savo gyvenimą planuoja taip, kad turėtų kuo daugiau turto. Tapti materialistais gali ir neturtingi žmonės, jei nustoja ieškoti Dievo Karalystės ir ima geisti daiktų (Hbr 13:5).

 4. Kaip Šėtonas bando sukelti mums „akių geismą“?

⁴ Šėtonas, naudodamasis komercijos sistema, bando mus įtikinti, kad gyvenimu galėsime džiaugtis tik jeigu turėsime apsčiai materialinių gėrybių. Piktasis puikiai žino, kaip sužadinti „akių geismą“ (1 Jn 2:15–17; Pr 3:6; Pat 27:20). Pasaulis siūlo įsigyti pačių įvairiausių daiktų: vieni, rodos, labai pravartūs, nepakeičiami, kiti – visiškai nereikalingi, tiesiog absurdiški. Tačiau kokia įtaigi gali būti reklama! Gal ir tu kada nusipirkai kokį daiktą vien dėl to, kad iš galvos niekaip neišėjo reklama, matyta per televizorių ar parduotuvės vitrinoje. Vėliau galbūt paaiškėjo, kad to daikto tau ne tiek ir reikėjo. Apsikraudami tokiais neesminiais dalykais tik sunkiname sau gyvenimą. Jie gali atitraukti mus nuo dvasinės veiklos: Biblijos studijavimo, pasiruošimo sueigoms ir jų lankymo, reguliaraus dalyvavimo evangelizacijos tarnyboje. Atminkime apaštalo Jono perspėjimą: „Pasaulis praeina, jo geismas irgi.“

 5. Kas gali atsitikti, jei visas jėgas skirtume turtams kaupti?

⁵ Šėtonas nori, kad vergautume turtams, o ne Jehovai (Mt 6:24). Tačiau jei pasiduotume savanaudiškumui ir visas jėgas skirtume daiktams kaupti, mūsų gyvenimas taptų tuščias. Apleidę dvasinius dalykus, prarastume džiaugsmą ir, tikėtina, neišvengtume nusivylimo, širdgėlos (1 Tim 6:9, 10; Apr 3:17). Savo palyginime apie sėjėją Jėzus sakė, kad „turtų vilionė ir kitokie troškimai“ yra tarsi dygiažolės. Į jas nukritusi, sėkla – žinia apie Karalystę – būna nustelbiama ir lieka bevaisė (Mk 4:14, 18, 19).

 6. Ko pasimokome iš Barucho patirties?

⁶ Prisiminkime Baruchą, pranašo Jeremijo raštininką. Nors artėjo išpranašautas Jeruzalės sunaikinimas, Baruchas ėmė siekti sau „didelių dalykų“, neturinčių išliekamosios vertės. Tačiau Jehova jam pažadėjo išsaugoti tik vieną dalyką. Dievas sakė: „Tau paliksiu tavo gyvybę“ (Jer 45:1–5). Pražūvančiame mieste Jehova tikrai nesiruošė išsaugoti kieno nors sukauptų turtų (Jer 20:5). Dabar, artėjant šios santvarkos galui, ne laikas krautis vis daugiau daiktų. Kad ir kaip savo nuosavybę ar santaupas vertintume, nesitikėkime, jog visa tai išliks per didįjį suspaudimą (Pat 11:4; Mt 24:21, 22; Lk 12:15).

 7. Ką toliau aptarsime ir kodėl tai bus naudinga?

⁷ Kaip tad mums pasirūpinti savo pačių ir savo šeimos pragyvenimu, neišleidžiant iš akių svarbiausių dalykų? Kaip išsisaugoti materializmo? Ir kas padėtų mums neimti pernelyg nerimauti dėl kasdienių reikalų? Puikių patarimų šiais klausimais davė Jėzus, sakydamas Kalno pamokslą (Mt 6:19–21). Dabar drauge perskaitykime ir aptarkime jo žodžius, užrašytus Mato 6:25–34. Dar tvirčiau įsitikinsime, kad turime ieškoti Karalystės, o ne materialinių dalykų (Lk 12:31).

8, 9. a) Kodėl neturėtume pernelyg nerimauti dėl būtinų kasdienių dalykų? b) Ką Jėzus žinojo?

⁸ Perskaityk Mato 6:25. Jėzus žinojo, kad jo klausytojai nerimauja dėl daugelio dalykų: ką valgys, gers, ką vilkės. Todėl jiems pasakė: „Liaukitės nerimavę dėl savo sielos.“ Kodėl Jėzus šitaip patarė? Per didelis susirūpinimas, netgi dėl būtinų kasdienių dalykų, gali užvaldyti žmogaus protą ir užgožti tai, kas svarbiau, – dvasines vertybes. Norėdamas apsaugoti savo mokinius nuo tokio pavojaus, Jėzus šį perspėjimą Kalno pamoksle paminėjo dar keturis kartus (Mt 6:27, 28, 31, 34).

⁹ Bet kas nors galbūt paklaustų: „Argi maistas ir drabužiai nėra vieni pagrindinių žmogaus poreikių? Kaipgi galima dėl jų nesirūpinti?“ Tiesa, šie dalykai būtini, ir jeigu jų ima stigti, mes sunerimstame. Jėzus puikiai tai suprato. Jis matė, kokie yra žmonių poreikiai. Jėzus žinojo ir tai, su kokiais sunkumais susidurs jo mokiniai, gyvensiantys po daugelio amžių, „paskutinėmis dienomis“ (2 Tim 3:1). Šiais sunkiais laikais daug kas neturi darbo, brangsta pragyvenimas, yra nemažai skurstančių ir badaujančių. Vis dėlto Jėzus suvokė, kad gyvybė yra daugiau už maistą ir kūnas už drabužį.

10. Kas, pasak pavyzdinės Jėzaus maldos žodžių, mums turi būti svarbiau už materialinius poreikius?

¹⁰ Kiek anksčiau Kalno pamoksle Jėzus skatino savo klausytojus prašyti dangiškąjį Tėvą pasirūpinti būtiniausiomis jų reikmėmis. „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“, – mokė melsti Jėzus (Mt 6:11). Vėliau šią mintį jis suformulavo taip: „Kasdienės mūsų duonos duok mums, kiek dienai reikia“ (Lk 11:3). Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad turime nuolat galvoti apie savo materialinius poreikius. Toje pačioje pavyzdinėje maldoje Jėzus visų pirma mokė prašyti, kad ateitų Dievo Karalystė (Mt 6:10; Lk 11:2). Pasakęs „liaukitės nerimavę“, Jėzus norėjo savo klausytojus nuraminti ir paguosti, todėl toliau kalbėjo apie tai, kaip puikiai Jehova rūpinasi savo kūriniais.

11, 12. Ką suprantame iš to, kaip Jehova rūpinasi dangaus paukščiais? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

¹¹ Perskaityk Mato 6:26. Kodėl verta įsižiūrėti į paukščius? Nors jie visai nedideli, kasdien sulesa gana daug. Pagal savo kūno masę jie suvartoja daugiau maisto nei žmogus. Jų racioną sudaro vaisiai, sėklos, vabzdžiai, kirmėlės. Tačiau kad turėtų maisto, jiems nereikia nei arti, nei sėti. Jais pasirūpina Jehova (Ps 147:9). Aišku, jis neįdeda lesalo tiesiai jiems į snapą, paukščiai patys turi jo susiieškoti. Bet rasti maisto jiems nesunku, jo visur pilna.

¹² Jėzus nėmaž neabejojo, kad jeigu Tėvas rūpinasi sparnuočiais, pasirūpins ir žmonėmis^[1] (1 Pt 5:6, 7). Savaime suprantama, neturėtume tikėtis, kad maistas pats atsiras ant mūsų stalo. Reikės jo užsiauginti arba užsidirbti pinigų ir nusipirkti. Tačiau tokias mūsų pastangas Jehova laimins. Jei matys, kad stokojame, galbūt paskatins kitus pasidalyti su mumis tuo, ką turi. Jehova rūpinasi, kad paukščiai turėtų ne vien maisto, bet ir būstą. Vadovaudamiesi Dievo įdiegtais instinktais, iš įvairiausių prieinamų medžiagų jie geba susisukti sau lizdą. Jehova padės ir mums rasti tinkamą būstą savo šeimai.

13. Kas įrodo, kad esame vertingesni už paukščius ar kitus gyvus padarus?

¹³ Paminėjęs, kad Jehova maitina sparnuočius, Jėzus savo klausytojų paklausė: „Argi jūs ne vertingesni už juos?“ (Palygink su Luko 12:6, 7.) Sakydamas šiuos žodžius Jėzus tikriausiai turėjo omenyje, kad netrukus paaukos savo gyvybę už žmoniją. Išpirka nebuvo sumokėta už paukščius ar kokius kitus gyvus padarus, tik už žmones, kad jie galėtų gyventi amžinai (Mt 20:28).

14. Ko nerimaujančiam žmogui nepavyks padaryti?

¹⁴ Perskaityk Mato 6:27. Kaip suprasti Jėzaus žodžius, kad nerimaujantis žmogus neprailgins savo gyvenimo nė viena uolektimi? Paprastai sakant, perdėtai rūpindamiesi savo kasdieniais poreikiais ilgiau negyvensime. Atvirkščiai, nuolatinis nerimas ir įtampa mūsų amžių greičiausiai tik sutrumpins.

15, 16. a) Ko pasimokome iš to, kaip Jehova rūpinasi laukų gėlėmis? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.) b) Apie ką turėtume pamąstyti ir kodėl?

¹⁵ Perskaityk Mato 6:28–30. Kam nepatinka gražūs drabužiai? Dailiai apsirengti ypač norime tada, kai einame į tarnybą, sueigas, išsiruošiame į didesnius mūsų sambūrius. Bet ar dėl drabužio turėtume nerimauti? Jėzus vėl skatina įsižiūrėti į Jehovos rankų darbus. Pavyzdžiui, daug pasimokyti galime iš to, kaip atrodo „lauko lelijos“. Jėzus galbūt turėjo omenyje tokias gražias gėles kaip kardeliai, hiacintai, vilkdalgiai ar tulpės. Šiems augalams nereikia nei verpti, nei siūti ar austi sau apdaro. Tačiau kokie nuostabūs jų žiedai! Anot Jėzaus, „net Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų“.

¹⁶ Svarbu įsiklausyti į tolesnius Jėzaus žodžius: „Jeigu Dievas taip aprengia laukų augalą, [...] argi juo labiau neaprengs jūsų, mažatikiai?“ Atsakymas aiškus: Jehova tikrai tuo pasirūpins. Bet Jėzaus apaštalams tikėjimo kartais pritrūkdavo (Mt 8:26; 14:31; 16:8; 17:20). Savo tikėjimą ir pasitikėjimą Jehova jie turėjo stiprinti. O kaip mes? Ar tvirtai tikime, kad Jehova nori ir gali mumis pasirūpinti?

17. Kas gali gadinti mūsų ryšį su Jehova?

¹⁷ Perskaityk Mato 6:31, 32. Jėzus perspėjo, kad nebūtume panašūs į „tautų žmones“. Šiems stinga tikėjimo, kad dangiškasis Tėvas su meile rūpinasi visais, kurie pirmiausia ieško jo Karalystės. Jeigu ir mes imtume vaikytis to, ko vaikosi pasaulis, sugadintume savo ryšį su Jehova. Bet mes esame tikri, kad jei paklusime Dievui ir gyvenime pirmenybę teiksime dvasinėms vertybėms, jis mums dosniai duos visa, kas gera. Suprantame, kad tikrąją laimę mums suteiks dievotumas, arba artimas ryšys su Jehova, todėl turėdami „maisto ir drabužį“ esame patenkinti (1 Tim 6:6–8).

18. Ką Jehova žino apie kiekvieną iš mūsų ir ką yra pažadėjęs padaryti?

¹⁸ Perskaityk Mato 6:33. Kristaus mokiniams Karalystė visada turi būti svarbiausia gyvenime. Jėzus pasakė, kad jeigu vadovausimės šiuo principu, kiti būtini dalykai mums bus pridėti. Kodėl jis galėjo taip tvirtinti? Ankstesnėje eilutėje Jėzus kalbėjo: „Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad jums viso to reikia.“ Jehova mato, kokie yra mūsų poreikiai, dar prieš mums patiems juos suvokiant (Fil 4:19). Jis žino, kuris mūsų drabužis tuojau susidėvės. Žino, kokio maisto mums reikia ir koks būstas kiekvienai šeimai būtų tinkamas. Dievas pasirūpins, kad turėtume tai, ko mums iš tikrųjų reikia.

19. Kodėl nederėtų pernelyg nerimauti dėl ateities?

¹⁹ Perskaityk Mato 6:34. Atkreipkime dėmesį, kad šioje eilutėje Jėzus antrąkart ištaria žodžius „nebūkite susirūpinę“. Jis nenori, kad apsikrautume rytojaus rūpesčiais, ir skatina visiškai pasitikėti Jehovos pagalba. Jeigu žmogus pernelyg nerimaus dėl ateities, galbūt ims labiau kliautis pačiu savimi negu Dievu ir jo ryšys su Jehova, tikėtina, nusilps (Pat 3:5, 6; Fil 4:6, 7).

20. a) Kokio tikslo tu galėtum siekti Jehovos tarnyboje? b) Kaip gali supaprastinti savo gyvenimą?

²⁰ Koks beprasmis būtų mūsų gyvenimas, jei Dievo Karalystę pastumtume į šalį ir vaikytumės materialinių dalykų! Tegu svarbiausia mums būna siekti dvasinių tikslų. Pavyzdžiui, gal galėtum persikelti į bendruomenę, kurioje reikia daugiau evangelizuotojų? Arba imtis pionieriaus tarnybos? O jeigu jau esi pionierius, ar svarstei apie galimybę dalyvauti evangelizuotojų tobulinimosi kursuose? Gal tau pavyktų kelias dienas per savaitę skirti tarnybai Betelyje arba vertimo biure? Gal galėtum būti vietos statybos ir projektavimo skyriaus savanoriu ir dalį laiko darbuotis Karalystės salių statyboje? Pagalvok, kaip galėtum padaryti savo gyvenimą paprastesnį, kad daugiau laiko ir jėgų liktų teokratinei veiklai. Keletas praktiškų patarimų pateikta rėmelyje „Kaip supaprastinti savo gyvenimą“. Melsk Jehovą, kad padėtų tau nuspręsti, ko turėtum imtis. Tada ryžtingai ženk savo tikslo link.

21. Kaip gali suartėti su Jehova?

²¹ Jėzus ne veltui skatino mus ieškoti Karalystės, o ne materialinių dalykų. Jei klausome jo patarimo, išvengiame bereikalingo nerimo dėl kasdienių reikmių. Taip pat suartėjame su Jehova, stipriname savo pasitikėjimą juo. Ugdomės susivaldymą ir nepasiduodame pagundai pirkti, ko tik užsigeidžiame, arba tai, ką siūlo pasaulis, net jei ir galėtume sau tai leisti. Toks gyvenimo būdas padės mums likti ištikimiems Jehovai ir tvirtai įsikibti į jo pažadėtą „tikrąjį gyvenimą“ (1 Tim 6:19).