Žinia, kurią turime skelbti

DAUG metų iki krikščionių eros Jehova pranešė ištikimajam Abraomui apie ketinimą palaiminti „visas tautas žemėje“ (Pr 22:18). Jis įkvėpė Saliamoną užrašyti vieną iš esminių reikalavimų kiekvienam žmogui: „Bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją“ (Mok 12:13). Bet kaip visų tautų žmonės gali tai sužinoti?

Nors žemėje visuomet buvo žmonių, tikinčių Dievo žodžiu, Biblijoje nurodoma, jog nuodugniai paliudyti visame pasaulyje — paskelbti gerąją naujieną visoms tautoms — skirta „Viešpaties dieną“. Ji prasidėjo 1914 metais (Apr 1:10). Apreiškimo 14:6, 7 išpranašauta, jog šiuo laikotarpiu nepaprastai svarbi žinia vadovaujant angelams bus skelbiama „visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms“. Jie bus raginami: „Bijokite Dievo ir atiduokite jam pagarbą, nes atėjo jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!“ Dievas nori, kad ši žinia būtų platinama. Mums teko garbė prisidėti prie šio darbo.

„Tikrasis Dievas.“ Žodžius „Jūs mano liudytojai“ Jehova ištarė kai buvo sprendžiamas dievystės klausimas (Iz 43:10). Privalu skelbti ne tai, kad žmonės turi būti religingi ar tikėti kokį nors dievą. Ne, jiems būtina suteikti progą išgirsti, kad dangaus ir žemės Kūrėjas yra vienintelis tikrasis Dievas (Iz 45:5, 18, 21, 22; Jn 17:3). Vien tikrasis Dievas gali patikimai išpranašauti ateitį. Mums garbė skelbti, kad Jehovos jau ištesėti žodžiai yra tvirtas pagrindas tikėti ir visais kitais jo ateities pažadais (Joz 23:14; Iz 55:10, 11).

Žinoma, daugelis tų, kuriems liudijame, garbina kitus dievus ar teigia negarbiną jokio. Kad sudomintume juos, verta pradėti nuo to, kas priimtina ir mums, ir jiems. Apaštalų darbų 17:22-31 užrašytas vienas naudingas pavyzdys. Atkreipk dėmesį: nors apaštalas Paulius kalbėjo taktiškai, jis aiškiai pabrėžė visų žmonių atskaitomybę Dievui, dangaus ir žemės Kūrėjui.

Paskelbk Dievo vardą. Kalbėdamas vadink tikrąjį Dievą vardu. Jehova brangina savo vardą (Iš 3:15, NW; Iz 42:8, NW). Jis nori, kad žmonės jį žinotų. Jo valia tas šlovingas vardas paminėtas Biblijoje daugiau kaip 7000 kartų. Mūsų pareiga žmonėms jį pranešti (Įst 4:35, NW).

Kiekvieno žmogaus gyvenimo perspektyvos priklauso nuo to, ar jis pažins Jehovą ir šauksis jo su tikėjimu (Jl 3:5 [2:32, Brb]; Mal 3:16; 2 Tes 1:8). Tačiau daug žmonių nepažįsta Jehovos. Tarp jų nemaža ir tų, kurie teigia garbiną Biblijos Dievą. Net jeigu turi Bibliją ir skaito ją, jie galbūt nežino Dievo vardo, nes daugelyje šiuolaikinių vertimų jo nėra. O jei kai kurie ir žino, tai tik dėl to, kad jų religiniai vadai liepė jo neminėti.

Kaip supažindinti žmones su Dievo vardu? Naudingiausia būtų parodyti jį Biblijoje — jei įmanoma, jų pačių egzemplioriuje. Kai kuriuose vertimuose tas vardas daugybę kartų pavartotas tekste. Kituose jis minimas tik išnašoje, pavyzdžiui, Pradžios 15:2 ir Išėjimo 3:15 (BD). Daugumoje vertimų vietoj asmeninio Dievo vardo yra titulai „Viešpats“ ir „Dievas“ didžiosiomis raidėmis. Kai kuriose šalyse galima nurodyti poezijos kūrinius, religines giesmes ar užrašus ant pastatų, kuriuose minimas tas vardas.

Jeremijo 10:10-13 iš „Šventojo Rašto Naujojo pasaulio vertimo“ tinka pacituoti netgi netikrų dievų garbintojams. Čia ne tik paminėtas Kūrėjo vardas, bet ir paaiškinta, kas yra Kūrėjas.

Nekeisk Jehovos vardo titulais „Dievas“ ir „Viešpats“, kaip daro tariamieji krikščionys. Tiesa, nebūtina kiekvieną pokalbį pradėti nuo vardo, nes jo nepripažįstantys žmonės nebenorės su mumis kalbėtis. Tačiau padėjęs pokalbiui pamatą, nesidrovėk minėti Dievo vardo.

Įsidėmėtina, kad Dievo vardas Biblijoje vartojamas dažniau nei titulai „Viešpats“ ir „Dievas“ kartu paėmus. Tačiau Biblijos rašytojai neminėjo to vardo kiekviename sakinyje. Jie tiesiog vartojo jį natūraliai, laisvai ir pagarbiai. Tai geras pavyzdys.

Asmenybė, vardu Jehova. Kad Dievas turi vardą, žinoti labai svarbu, tačiau tai tik pradžia.

Kad mylėtų Jehovą ir šauktųsi jo su tikėjimu, žmonės privalo žinoti, koks Dievas jis yra. Apreikšdamas ant Sinajaus kalno savo vardą Mozei, Jehova ne tik pakartojo žodį „Jehova“. Jis atkreipė Mozės dėmesį į keletą savo iškilių savybių (Iš 34:6, 7). Tai pavyzdys mums.

Ar liudytum susidomėjusiesiems, ar sakytum kalbą susirinkime, minėdamas Karalystės palaimas nurodyk, ką jos pasako apie Dievą, pažadėjusį tas dovanas. Kalbėdamas apie jo įsakymus, pabrėžk juose atsispindinčią išmintį ir meilę. Padėk suprasti, jog Dievo reikalavimai ne slegia, o padeda gyventi (Iz 48:17, 18; Mch 6:8). Paaiškink, ką kiekviena Jehovos galios apraiška atskleidžia apie jo asmenybę, jo normas ir tikslus. Atkreipk dėmesį, kaip nuosaikiai Jehova išreiškia savo savybes. Pasakyk ir pats, ką jam jauti. Tavo meilė Jehovai gali sužadinti tokią pat meilę kitų širdyse.

Šiandien skubiai skelbiama, kad visi žmonės turi bijotis Dievo. Liudydami turime stengtis ugdyti sveiką Dievo baimę, didžią pagarbą Jehovai (Ps 89:7, Brb). Bijoti Dievo reiškia suprasti, kad Jehova yra aukščiausiasis Teisėjas ir kad mūsų gyvenimo perspektyva priklauso nuo jo palankumo (Lk 12:5; Rom 14:12). Tokią baimę lydi nuoširdi meilė Dievui ir stiprus troškimas jam įtikti (Įst 10:12, 13). Dievo baimė taip pat skatina nekęsti blogio, paklusti Jo įsakymams ir garbinti Jį visa širdimi (Įst 5:29; 1 Met 28:9; Pat 8:13). Jausdami tokią baimę nemėginame drauge ir Dievui tarnauti, ir mylėti pasaulį (1 Jn 2:15-17).

Dievo vardas — „tvirtas bokštas.“ Žmonės, tikrai pažinę Jehovą, jaučiasi labai saugūs. Ir ne dėl to, kad vartoja jo vardą ar žino keletą jo savybių. Jie saugūs todėl, kad pasitiki Jehova. Apie tokius žmones Patarlių 18:10 sakoma: „Viešpaties [„Jehovos“, NW] vardas — tvirtas bokštas; teisusis gali pabėgti į jį ir būti saugus.“

Kiekviena proga skatink kitus pasitikėti Jehova (Ps 37:3; Pat 3:5, 6). Taip pasikliaujant Kūrėju ir jo pažadais rodomas tikėjimas juo (Hbr 11:6). Jei žinodami Jehovą esant visatos Valdovą žmonės ‛šaukiasi jo vardo’, eina jo keliais ir tvirtai tiki, jog tik jis gali išgelbėti, jie bus apsaugoti. Tai užtikrina Dievo Žodis (Rom 10:13, 14). Mokyk savo studijuotojus ugdytis tokį tikėjimą visose gyvenimo srityse.

Žmonės yra slegiami daugybės rūpesčių. Jie galbūt nemato išeities. Skatink juos sužinoti Jehovos valią, pasitikėti juo ir pritaikyti įgytas žinias (Ps 25:5). Ragink nuoširdžiai melsti Dievo pagalbos ir dėkoti už jo palaimas (Fil 4:6, 7). Kai jie pažins Jehovą ne tik iš Biblijos pasakojimų, bet ir patys patirs, kaip jis įvykdo savo pažadus jų gyvenime, jie pasijus iš tiesų saugiai — taip, kaip galima pasijusti tik aiškiai suprantant Jehovos vardo reikšmę (Ps 34:9 [34:8, Brb]; Jer 17:7, 8).

Išnaudok kiekvieną progą padėti žmonėms suprasti, kaip išmintinga bijoti tikrojo Dievo, Jehovos, ir laikytis jo įsakymų.

PRISIKĖLĘS Jėzus Kristus prieš grįždamas į dangų nurodė savo mokiniams: „Tapsite mano liudytojais... ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1:8). Pagal Apreiškimą, Dievo tarnai šiandien ‛liudija apie Jėzų’ (Apr 12:17, Vl). Ar tu stengiesi uoliai apie jį liudyti?

Daugelis žmonių nuoširdžiai teigia tikį Jėzų, tačiau nieko nežino apie jo ikižmogiškąjį egzistavimą. Jie nesupranta, kad žemėje jis tikrai buvo žmogus, ir nesuvokia, kodėl jis vadinamas Dievo Sūnumi. Jie nežino, koks jo vaidmuo įgyvendinant Dievo tikslus. Jie nė nenumano, ką jis daro dabar ir kaip jo veikla paveiks jų gyvenimą ateityje. Kai kurie netgi klaidingai galvoja, jog Jehovos liudytojai Jėzaus netiki. Mūsų pareiga paaiškinti jiems, kaip yra iš tikrųjų.

Kai kurie abejoja, ar Biblijoje aprašytasis Jėzus iš viso gyveno. Kiti laiko jį tik didžiu žmogumi. Daug kas atmeta mintį, kad jis — Dievo Sūnus. Kad ‛paliudytume apie Jėzų’ tokiems žmonėms, mums reikia daug pastangų, kantrybės ir takto.

Kad ir koks būtų tavo klausytojų požiūris, norėdami pasinaudoti Dievo suteikta galimybe gyventi amžinai, jie turi pažinti Jėzų Kristų (Jn 17:3). Dievo valia yra, kad visi kas gyvas „išpažintų: ‛Jėzus Kristus yra Viešpats!’“, ir paklustų jo valdžiai (Fil 2:9-11). Todėl susitikę su žmonėmis, kurie turi tvirtą, bet klaidingą nuomonę ar yra griežtai nusistatę, to klausimo apeiti negalime. Kartais galime laisvai kalbėti apie Jėzų Kristų — net patį pirmą kartą, o kartais reikia įžvalgiomis pastabomis padėti klausytojams susidaryti apie jį teisingą nuomonę. Galbūt reikės apgalvoti, kaip lankydamiesi kitąkart paminėsime naujus temos aspektus. Tačiau dažniausiai neįmanoma aptarti visko, kol su tuo asmeniu nepradedamos Biblijos studijos (1 Tim 2:3-7).

Dievas įgyvendina savo tikslus per Jėzų. Žmonėms turime padėti suprasti: jeigu Jėzus yra „kelias“ ir jeigu ‛niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per jį’, neįmanoma turėti gerų santykių su Dievu be tikėjimo Jėzumi Kristumi (Jn 14:6). Tik suvokiant, kokį išskirtinį vaidmenį Jehova skyrė savo pirmagimiam Sūnui, įmanoma suprasti Bibliją. Kodėl? Todėl, kad Jehova padarė Jėzų pagrindiniu savo tikslų įgyvendintoju (Kol 1:17-20). Su juo susijusios visos pranašystės (Apr 19:10). Tik per Jėzų Kristų bus išspręstos visos problemos, kilusios dėl Šėtono maišto ir Adomo nuodėmės (Hbr 2:5-9, 14, 15).

Norint suprasti Kristaus vaidmenį, svarbu pripažinti, jog žmonės negali patys išsilaisvinti iš savo vargingos padėties. Visi gimėme nuodėmingi. Tokia padėtis įvairiopai sunkina mūsų gyvenimą. Galiausiai ateina mirtis (Rom 3:23; 5:12). Samprotauk apie tai liudydamas. Paskui nurodyk, kad per Jėzaus Kristaus išperkamąją auką Jehova meilingai pasirūpino išlaisvinti iš nuodėmės ir mirties tuos, kas ta išpirka tiki (Mk 10:45; Hbr 2:9). Taip jiems atsivėrė galimybė būti tobuliems ir gyventi amžinai (Jn 3:16, 36). Tai nepasiekiama niekaip kitaip (Apd 4:12). Mokydamas asmeniškai ar susirinkime stenkis pateikti ne vien tik šiuos faktus. Maloniai ir kantriai padėk savo klausytojams ugdytis dėkingumą už išpirką, suteiktą per Kristų. Vertindami šią dovaną jie gali visiškai pakeisti savo požiūrį, elgesį ir gyvenimo siekius (2 Kor 5:14, 15).

Jėzus paaukojo savo gyvybę kartą visiems laikams (Hbr 9:28). Tačiau dabar jis aktyviai tarnauja Vyriausiuoju kunigu. Padėk kitiems suprasti, ką tai reiškia. Galbūt aplinkiniai sukelia jiems įtampą, nusivylimą, kančių ar sunkumų. Gyvendamas žemėje tai patyrė ir Jėzus. Jis žino, ką jaučiame. Ar būdami netobuli suvokiame poreikį melsti Dievą gailestingumo? Jeigu prašome Dievą atleidimo tikėdami Jėzaus auka, Jėzus veikia kaip „Užtarėjas pas Tėvą“. Jis gailestingai „užtaria mus“ (1 Jn 2:1, 2; Rom 8:34). Per Jėzaus auką ir kunigystę galime artintis prie Jehovos „malonės sosto“, kad gautume pagalbą deramu laiku (Hbr 4:15, 16). Nors ir netobuli, Vyriausiojo kunigo Jėzaus padedami galime tarnauti Dievui švaria sąžine (Hbr 9:13, 14).

Be to, Jėzus turi didelę valdžią — yra Dievo paskirtas krikščionių susirinkimo Galva (Mt 28:18; Ef 1:22, 23). Jis tinkamai vadovauja pagal Dievo valią. Mokydamas padėk kitiems suprasti, kad susirinkimo Galva nėra koks nors žmogus, o Jėzus Kristus (Mt 23:10). Nuo pat pirmojo susitikimo kviesk susidomėjusius asmenis į savo susirinkimo sueigas, kur studijuojame Bibliją naudodamiesi „ištikimo ir protingo vergo“ leidiniais. Paaiškink jiems ne tik kas tas „vergas“, bet ir kas yra Šeimininkas, kad jie žinotų, jog vadovauja Jėzus (Mt 24:45-47; Jr). Supažindink su vyresniaisiais. Paaiškink, kokius Rašto reikalavimus jie turi atitikti (1 Tim 3:1-7; Tit 1:5-9). Atkreipk dėmesį, kad susirinkimas nepriklauso vyresniesiems, bet kad jie padeda mums eiti Jėzaus Kristaus pėdomis (Apd 20:28; Ef 4:16; 1 Pt 5:2, 3). Susidomėjusiesiems padėk suprasti, jog Kristaus vadovaujama veikia organizuota pasaulinė brolija.

Evangelijose rašoma: kai Jėzus likus kelioms dienoms iki mirties įžengė į Jeruzalę, jo mokiniai sveikino jį kaip ‛ateinantį Jehovos vardu’ (Lk 19:38, NW). Nuodugniau studijuodami Bibliją žmonės sužino, kad Jehova dabar suteikė Jėzui įgaliojimus valdyti visas tautas (Dan 7:13, 14). Sakydamas kalbas susirinkime ar vesdamas studijas, padėk klausytojams suprasti, ką Jėzaus valdymas reiškia mums.

Pabrėžk, kad mūsų gyvensena rodo, ar tikrai tikime Jėzų Kristų esant Karalių ir ar noriai paklūstame jo valdymui. Akcentuok, kokį darbą pateptas Karaliumi Jėzus paskyrė savo sekėjams (Mt 24:14; 28:18-20). Aptark, kam Jėzus, Nuostabusis Patarėjas, nurodė skirti pirmąją vietą gyvenime (Iz 9:5, 6 [9:6, 7, Brb]; Mt 6:19-34). Atkreipk dėmesį, kokią dvasią „Ramybės Kunigaikštis“ liepė mokiniams rodyti (Mt 20:25-27; Jn 13:35). Jokiu būdu nesiimk spręsti, ar kiti daro tiek, kiek turėtų. Verčiau skatink juos apmąstyti, ar elgiasi kaip Kristaus karalystės pavaldiniai. Mokydamas to kitus, pats būk pavyzdys.

Kristus — pamatas. Mokymo darbas Biblijoje palyginamas su namo statymu ant tvirto pamato — Jėzaus Kristaus (1 Kor 3:10-15). Tam reikia, kad mokiniai pažintų Jėzų tokį, koks jis apibūdinamas Biblijoje. Saugokis, kad jiems nesusidarytų įspūdis, jog seka tavimi (1 Kor 3:4-7). Kreipk jų dėmesį į Jėzų Kristų.

Jeigu pamatas padėtas gerai, mokiniai supras, jog Kristus paliko mums pavyzdį, kad ‛eitume jo pėdomis’ (1 Pt 2:21). Statydamas ant to pamato ragink mokinius ne vien skaityti Evangelijas kaip istorinį pasakojimą, o mokytis iš jų. Padėk jiems suprasti Jėzaus požiūrį ir savybes. Skatink analizuoti, ką Jėzus jautė savo Tėvui, kaip ištvėrė gundymus ir mėginimus, kaip rodė klusnumą Dievui ir kaip įvairiomis aplinkybėmis elgėsi su žmonėmis. Pabrėžk, kuo Jėzus buvo užimtas. Tada, kai reikės dėl ko nors apsispręsti ar užklups išbandymai, mokinys pagalvos: ‛Kaip šiuo atveju pasielgtų Jėzus? Ar mano sprendimas rodys dėkingumą už tai, ką jis dėl manęs padarė?’

Kalbėdamas susirinkimui negalvok, kad jeigu broliai tiki Jėzų, atkreipti daugiau dėmesio į jį nebūtina. Remkis tuo, kuo jie tiki, ir tavo žodžiai bus svaresni. Jei kalbi apie sueigas, siek tai su faktu, kad Jėzus yra susirinkimo Galva. Aptardamas skelbimo tarnybą atkreipk dėmesį, kokią dvasią Jėzus rodė skelbdamas ir ką būdamas Karalius jis daro, kad surinktų žmones išgelbėjimui į naująjį pasaulį.

Akivaizdu, kad neužtenka žinoti apie Jėzų tik pagrindinius faktus. Norėdami tapti tikraisiais krikščionimis žmonės turi tikėti Jėzų ir iš širdies jį mylėti. Tokia meilė skatina ištikimai paklusti (Jn 14:15, 21). Ji padeda žmonėms atlaikyti priešiškumą, vaikščioti Kristaus pėdomis per visas gyvenimo dienas, būti subrendusiais krikščionimis, tvirtai ‛įsišaknijusiais ir turinčiais pamatą’ (Ef 3:17, Jr). Toks nusistatymas teikia garbę Jehovai, Jėzaus Kristaus Dievui ir Tėvui.

NUSAKYDAMAS savo dalyvavimo ir šios sistemos pabaigos ženklą, Jėzus išpranašavo: „Geroji naujiena apie karalystę bus paskelbta visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“ (Mt 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972).

Kokia gi yra ta naujiena, kurią reikia taip plačiai paskelbti? Tai naujiena apie Karalystę, kurios Jėzus mokė mus melsti Dievą: „Teateinie tavo karalystė“ (Mt 6:10). Apreiškimo 11:15 ji vadinama „mūsų Viešpaties [Jehovos] ir jo Mesijo karalyste“, nes tai Jehovos valdžia, patikėta Karaliui Kristui. Tačiau atkreipk dėmesį, jog, pasak Jėzaus, mūsų dienomis turi būti pranešta daugiau dalykų nei pirmajame šimtmetyje. Tuomet žmonėms buvo sakoma: „Jums prisiartino Dievo karalystė!“ (Lk 10:9) Jėzus, pateptas būti Karaliumi, tuomet buvo tarp jų. Bet Mato 24:14 Jėzus išpranašavo, jog pasauliui bus skelbiama apie kitą Dievo tikslų pildymosi etapą.

Pranašui Danieliui buvo duotas to globalinės reikšmės įvykio regėjimas. Jis matė „tarsi žmogaus sūnų“, Jėzų Kristų, gaunantį iš „Ilgaamžio“, Jehovos Dievo, „valdžią, garbę ir karalystę, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys“ (Dan 7:13, 14). Tai įvyko danguje 1914 metais. Paskui Velnias ir jo demonai buvo išmesti į žemę (Apr 12:7-10). Prasidėjo senosios sistemos paskutinės dienos. Bet kol ji bus visai pašalinta, pasauliniu mastu liudijama, kad Jehovos Mesijas Karalius dabar valdo iš dangiškojo sosto. Apie tai žmonėms skelbiama visame pasaulyje. Jų atsiliepimas rodo, kaip jie žiūri į Aukščiausiąjį, „žmonių karalystės“ Valdovą (Dan 4:32).

Tiesa, ne viskas išsipildė — daug ko dar tebelaukiame. Vis dar meldžiame: „Teateinie tavo karalystė.“ Tačiau tai nereiškia, kad Dievo Karalystė bus įkurta ateityje. Ne, mes turime omenyje, kad ta dangiškoji Karalystė imsis ryžtingai pildyti tokias pranašystes kaip Danieliaus 2:44 ir Apreiškimo 21:2-4. Ji pavers žemę rojumi, pilnu Dievą ir artimą mylinčių žmonių. Kai skelbiame „šią gerąją naujieną apie karalystę“, nurodome tuos ateities pažadus. Bet kartu aiškiai liudijame, jog Jehova jau suteikė visą valdžią savo Sūnui. Ar liudydamas apie Karalystę pabrėži šią gerąją naujieną?

Paaiškink, kas yra Karalystė. Kaip mums vykdyti pavedimą skelbti Dievo Karalystę? Galime sudominti žmones pradėdami pokalbius įvairiomis temomis, tačiau tuoj turime parodyti, kad mūsų žinia yra apie Dievo Karalystę.

Skelbiant labai svarbu skaityti ar cituoti Rašto eilutes, kuriose kalbama apie Karalystę. Jeigu nurodai Karalystę, įsitikink, kad klausytojai supranta, kas ji yra. Gali nepakakti tik pasakyti, jog Dievo Karalystė — vyriausybė. Kai kuriems galbūt sunku suprasti, kaip vyriausybė gali būti nematoma. Galėtum samprotauti su jais įvairiai. Pavyzdžiui: traukos jėga nematoma, bet turi didžiulį poveikį mūsų gyvenime. Negalime matyti To, kuris nustatė traukos dėsnį, tačiau akivaizdu, kad jo jėga — milžiniška. Biblijoje jis vadinamas „Amžių Karaliumi“ (1 Tim 1:17). Arba: didelėje šalyje daug žmonių niekada nebuvo sostinėje ir patys nematė šalies vadovo. Apie jį jie sužino per žiniasklaidą. Taip pat ir Biblija, spausdinama daugiau nei 2200 kalbų, pasakoja mums apie Dievo Karalystę; joje paaiškinama, kam patikėta valdžia ir ką ta Karalystė daro. Sargybos bokštas, leidžiamas daugiau kalbų nei bet kuris kitas periodinis spaudinys, yra skirtas ‛skelbti Jehovos Karalystę’. Tai nurodyta šio žurnalo viršelyje.

Kad žmonės geriau suprastų, kas yra Karalystė, galėtum paminėti, ko paprastai tikimasi iš vyriausybės: ekonominio saugumo, taikos, nusikalstamumo pašalinimo, nešališko elgesio su visomis etninėmis grupėmis, švietimo ir sveikatos apsaugos gerinimo. Paaiškink, jog tik per Dievo Karalystę šie ir visi kiti geri žmonių troškimai bus visiškai patenkinti (Ps 145:16).

Stenkis sužadinti žmonių troškimą tapti Jėzaus Kristaus valdomos Karalystės pavaldiniais. Paaiškink, kokiais stebuklais jis parodė, ką darys būdamas dangiškasis Karalius. Dažnai minėk jo patrauklius bruožus (Mt 8:2, 3; 11:28-30). Pabrėžk, kad jis atidavė savo gyvybę už mus ir kad Dievas prikėlė jį nemirtingą gyventi danguje. Iš ten jis ir karaliauja (Apd 2:29-35).

Akcentuok, kad Dievo Karalystė jau valdo iš dangaus. Tačiau žinok, jog dauguma žmonių nemano, jog pasaulio padėtis liudija tą Karalystę valdant. Pripažink tai ir paklausk, ar jiems žinoma, kokius Karalystės valdymo ženklus nurodė Jėzus Kristus. Išskirk kai kurias sudėtinio ženklo dalis iš Mato 24, Morkaus 13 ir Luko 21 skyrių. Tada paklausk, kodėl Kristui danguje tapus Karaliumi žemėje kilo tokių nelaimių. Atkreipk dėmesį į Apreiškimo 12:7-10, 12.

Kaip akivaizdų įrodymą, ką daro Dievo Karalystė, perskaityk Mato 24:14 ir apibūdink šiandien vykdomą pasaulinę Biblijos mokymo programą (Iz 54:13). Papasakok apie įvairias mokyklas, skirtas Jehovos liudytojams tobulintis: visose jose mokoma Biblijos, mokymas nemokamas. Paaiškink, kad, be tarnybos po namus, mes vedame nemokamas Biblijos studijas pavieniams asmenims ir šeimoms daugiau kaip 230 šalių. Kokia žmonių vyriausybė galėtų vykdyti tokią plačią švietimo programą ne tik savo pavaldiniams, bet visiems pasaulio žmonėms? Kviesk klausytojus apsilankyti Karalystės salėje, Jehovos liudytojų rengiamose asamblėjose ir kongresuose, kad jie patys pamatytų, kaip toks mokymas keičia žmonių gyvenseną (Iz 2:2-4; 32:1, 17; Jn 13:35).

Bet ar pašnekovas suvoks, kaip tai gali paveikti jo paties gyvenimą? Galėtum taktiškai paaiškinti, jog lankaisi norėdamas aptarti visiems žmonėms suteiktą galimybę pasilikti gyventi valdant Dievo Karalystei. Kaip tai įmanoma? Sužinant Dievo reikalavimus ir jau šiandien juos vykdant (Įst 30:19, 20; Apr 22:17).

Mokyk kitus Karalystei skirti pirmąją vietą. Net jei asmuo priima Karalystės žinią, jam dar reikia apsispręsti. Kokią reikšmę Dievo Karalystei jis skirs savo gyvenime? Jėzus ragino mokinius ‛pirmiausia ieškoti karalystės’ (Mt 6:33). Kaip galime mokyti bendratikius jos ieškoti? Rodydami gerą pavyzdį ir kalbėdami, kokių tam yra progų. Gal vertėtų paminėti tam tikras galimybes ir paklausti, ar asmuo apsvarstė jas, arba papasakoti, ką daro kiti. Taip pat naudinga panagrinėti Biblijos pranešimus, galinčius sustiprinti to asmens meilę Jehovai, arba pabrėžti Karalystės realumą. Paskatinti taip pat galime akcentuodami Karalystės skelbimo darbo svarbą. Paprastai daugiau pasieksime, jeigu žmonėms nenurodinėsime, ką jie turi daryti, o uždegsime troškimą tai daryti.

Skelbdami gyvybiškai svarbią žinią didžiausią dėmesį, be abejo, sutelkiame į Jehovą Dievą, Jėzų Kristų ir Karalystę. Svarbiausios tiesos apie juos turi būti pabrėžiamos viešai liudijant, susirinkimuose ir kasdieniame gyvenime. Jeigu tai darome, parodome, jog iš tiesų lavinamės Teokratinės tarnybos mokykloje.