Biblijos knyga Nr. 36: Sofonijo

Rašytojas: Sofonijas

Parašymo vieta: Judas

Baigta rašyti: iki 648 m. p. m. e.

JUDO karaliaus Jošijo (659—629 m. p. m. e.) valdymo pradžioje Baalo garbinimas buvo labai paplitęs ir šį netyrą kultą propagavo „stabmeldžiai kunigai“, tad pranašo Sofonijo skelbiama žinia Jeruzalės gyventojus turėjo smarkiai sukrėsti. Pats Sofonijas, regis, buvo iš Judo karališkosios šeimos, karaliaus Ezekijo palikuonis, bet savo tautiečių nuopuolį smerkė itin griežtai (Sof 1:1, 4). Skelbė jis išties grėsmingą žinią — kad ateina pražūtis. Dievo tautos žmonės nebesilaikė Aukščiausiojo priesakų, ir tik Jehova galėjo sugrąžinti juos prie tyro garbinimo ir laiminti, idant būtų „garbingi ir giriami visose žemės tautose“ (3:20). Sofonijas kalbėjo, kad tik su Dievo pagalba žmogus galės „pasislėpti Viešpaties rūstybės dieną“ (2:3, Jr). Pranašo vardas (hebrajiškai Cefanjah) reiškia „Jehova paslėpė (patausojo)“. Tas vardas jam labai tiko.

² Sofonijo uoli tarnyba davė vaisių. Karalius Jošijas, aštuonerių metų sėdęs į sostą, dvyliktaisiais karaliavimo metais pradėjo „valyti Judą ir Jeruzalę“. Jis raute išrovė netikrų dievų kultą, pasirūpino suremontuoti ‘Viešpaties Namus’, atsteigė Paschos šventę (2 Met 34, 35 sk.). Jošijo pertvarkos, deja, tebuvo laikinos, nes po jo valdę trys sūnūs ir vienas vaikaitis darė, „kas nedora Viešpaties [...] akyse“ (2 Met 36:1-12). Per tai išsipildė Sofonijo žodžiai: „Nubausiu didžiūnus bei karaliaus sūnus ir visus, kurie [...] pripildo savo valdovo namus smurto ir apgavysčių“ (Sof 1:8, 9).

³ Sprendžiant iš to, ką jau paminėjome, „Viešpaties žodis buvo suteiktas Sofonijui“ dar iki dvyliktųjų Jošijo karaliavimo metų — iki 648 m. p. m. e. Pati pirma knygos eilutė leidžia manyti, jog Sofonijas pranašu tarnavo Jude. Be to, akivaizdu, kad gerai pažino Jeruzalę, išmanė vietinius papročius. Tai vėlgi rodo, kad jis buvo Judo gyventojas. Savo knygoje Sofonijas užrašė kartu ir grėsmingą, ir paguodžiančią žinią. Daugiausiai jis kalba apie Jehovos dieną — siaubo dieną, kuri neišvengiama, bet taip pat pranašauja, kad Jehova atkurs nuolankią tautą, ir tiems žmonėms „Viešpaties vardas bus [...] prieglauda“ (1:1, Brb; 1:7-18; 3:12).

⁴ Ši pranašysčių knyga visiškai patikima, niekas negali to užginčyti. Pavyzdžiui, Sofonijas pranašavo, kad Jeruzalė bus sugriauta, ir 607 m. p. m. e., praėjus ne ką daugiau kaip keturiasdešimt metų, pranašystė išsipildė. Ne tik pasaulietinė istorija tai patvirtina; iš pačios Biblijos žinome, kad viskas įvyko, kaip Sofonijo išpranašauta. Netrukus po Jeruzalės sunaikinimo Jeremijas Raudų knygoje aprašė, kokios baisenybės dėjosi, mat pats savo akimis viską matė ir jo atsiminimai tebebuvo ryškūs. Palyginę keletą ištraukų galime įsitikinti, kad Sofonijo žinia tikrai Dievo įkvėpta. Sofonijas štai kreipiasi į žmones ragindamas atgailauti, „kol jūsų neištiko degantis Viešpaties pyktis“, o Jeremijas kalba jau būtuoju laiku: „Viešpats [...] išliejo visą degantį įniršį“ (Sof 2:2; Rd 4:11). Sofonijas pranašauja, ką Jehova rengiasi daryti: „Sukelsiu žmonėms tokį sielvartą, kad jie vaikščios lyg akli. [...] Jų kraujas bus išpilamas kaip dulkės“ (Sof 1:17). Jeremijas kalba apie tai, kas jau įvyko: „Aklai jie klajojo gatvėmis, taip susitepę krauju“ (Rd 4:14, visur citatose kursyvas mūsų; palygink taip pat Sofonijo 1:13 — Raudų 5:2; Sofonijo 2:8, 10 — Raudų 1:9, 16 ir 3:61).

⁵ Istorija byloja ir apie pragaištį tokių pagoniškų valstybių kaip Moabas, Amonas ir Asirija su savo sostine Nineve, o per tuos įvykius pasitvirtino žodžiai, kuriuos Sofonijas buvo užrašęs Dievo dvasios įkvėptas. Taip, Ninevei pražūtį skelbė ne tik Nahumas (Nah 1:1; 2:11 [2:10, Brb]). Sofonijas irgi pranašavo, kad Jehova „pavers Ninevę dykyne, tokia išdžiūvusia kaip dykuma“ (Sof 2:13). Miestas buvo sulygintas su žeme. Vos po dviejų šimtų metų istorikas Herodotas rašė apie Tigro „upę, prie kurios kadaise stovėjo Ninevės miestas“.a Apytikriai 150-aisiais mūsų eros metais graikų rašytojas Lukianas minėjo, kad „jokio ženklo toj vietoj nelikę“.b Žinyne The New Westminster Dictionary of the Bible (1970, p. 669) aiškinama, jog užpuolikų kariuomenei „labai pagelbėjo staigiai pakilusi Tigro upė, mat vanduo nusinešė didelę dalį miesto sienos ir ta vieta liko neapsaugota. [...] Nuniokojimas buvo toks smarkus, kad graikų ir romėnų laikais Ninevė, galima sakyti, gyvavo tik legendose. Miesto liekanos tuo tarpu slypėjo palaidotos po nuolaužų krūvomis“. To paties tomo 627 puslapyje rašoma, kad išpranašautasis sunaikinimas neaplenkė nė Moabo: „Nebukadnecaras pavergė moabitus.“ O apie amonitų krašto nukariavimą paliudija Juozapas Flavijus.c Taigi galiausiai nebeliko nei moabitų, nei amonitų tautos.

⁶ Žydai visada skyrė Sofonijo knygai prideramą vietą įkvėptųjų raštų kanone. Žodžiai, kuriuos šioje knygoje skaitome, buvo paskelbti Jehovos vardu, ir iš istorijos žinome, kad jie išsipildė. Taigi dar kartą pasitvirtino, kad Jehova yra teisus.

KUO VERTINGA

¹⁰ Pažiūrėkime, kaip buvo su karaliumi Jošiju. Jis paklausė Sofonijo perspėjimų ir tai visokeriopai išėjo į gera. Jošijas ėmėsi didelės religinės pertvarkos, o tada, remontuojant apleistus Jehovos namus, buvo surasta Įstatymo knyga. Karalius labai sielojosi išgirdęs skaitant iš jos, kad baisios nelaimės užklups, jeigu tauta nesilaikys Dievo priesakų. Tą patį juk pranašavo Sofonijas! Vadinasi, Įstatymo knyga, o, tikriau sakant, jos rašytojas Mozė, paliudijo Sofonijo naudai. Dabar Jošijas nusižemino Dievo akivaizdoje ir Jehova jam pažadėjo, kad išpranašautasis sunaikinimas jo dienomis neateisiąs (Įst 28—30 sk.; 2 Kar 22:8-20). Kraštas buvo apsaugotas nuo nelaimės — tik, deja, neilgam, nes Jošijo sūnūs nesekė geru jo pavyzdžiu. Tačiau pats Jošijas ir jo amžininkai, kurie pakluso „Viešpaties žodžiui“, už tai susilaukė puikaus atlygio (Sof 1:1).

¹¹ Kad Sofonijas pranašavo Dievo siųstas, liudija ir didysis pranašas Kristus Jėzus. Viena jo žymiojo Kalno pamokslo frazė labai atitinka paraginimą iš Sofonijo knygos 2 skyriaus, 3 eilutės: „Ieškokite Viešpaties, visi krašto nuolankieji [...]; siekite teisumo, siekite nuolankumo.“ Jėzus štai kaip sakė: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo“ (Mt 6:33). Ieškantieji pirmiausia Dievo Karalystės turi saugotis, kad netaptų abejingi — tokie kaip Sofonijo amžininkai, kurie, anot pranašo, „paliko Viešpatį ir nei Viešpaties ieško, nei jo paiso“. Savo širdyse jie manė: „Viešpats nedarys gero, bet nedarys nė pikto“ (Sof 1:6, 12). Laiške hebrajams Paulius taip pat kalba apie būsimą teismo dieną, perspėja nesitraukti atgal ir dar priduria: „Mes nesame tie, kurie atsitraukia savo pražūčiai, bet tie, kurie tiki, kad išgelbėtume sielą“ (Hbr 10:30, 37-39, Brb). Pranašas sako „galbūt galėsite pasislėpti Viešpaties rūstybės dieną“, ir šiais žodžiais kreipiasi ne į bailius ar nedėkingus žmones, bet į nuolankius, kurie rodo tvirtą tikėjimą ir uoliai ieško Jehovos. O kodėl „galbūt“? Todėl, kad nuo paties asmens galiausiai priklauso, ar jis bus išgelbėtas (Mt 24:13). Sykiu primenama, jog nevalia piktnaudžiauti Dievo gailestingumu. Visus, kurie Jehovos rūstybės dienos nelaukia, ji užklups staiga. Pranašas Sofonijas apie tai perspėja be jokių užuolankų (Sof 2:3, Jr; 1:14, 15; 3:8).

¹² Sofonijo knygoje, kaip matome, žinia yra dvejopa: kas Jehovos akivaizdoje nuodėmiauja, tokie asmenys perspėjami užsitrauksią pražūtį, o kitiems, kurie atgailauja ir ‘ieško Viešpaties’, duodamas viltingas gerovės pažadas. Pastarieji tegul būna drąsūs, nes, anot Sofonijo, „Viešpats, Izraelio Karalius, yra su tavimi“. Sionui ne laikas baimintis ar bejėgiškai nuleisti rankas. Laikas pasitikėti Jehova. „Dievas [...] yra galingas. Jis išgelbės, Jis džiaugsis tavimi, atgaivins tave savo meile ir džiūgaus dėl tavęs giedodamas.“ Laimingi ir tie, kurie ‘pirmiausia ieško karalystės’, laukdami meilingos Dievo apsaugos ir amžino palaiminimo! (3:15-17, Brb)

[Išnašos]