Biblijos požiūris
Ar melas gali būti pateisinamas?
„KARTAIS MAŽAS MELAS IŠGELBSTI NUO DAUGYBĖS PASIAIŠKINIMŲ.“
ŠIS teiginys atskleidžia daugelio žmonių požiūrį į melą. Jų nuomone, melas pateisinamas, jei niekam nekenkia. Tokia mąstysena net turi mokslinį pavadinimą — situacinė etika, kurios esmė — vadovautis vieninteliu vadinamuoju meilės įstatymu. Kitaip tariant, anot rašytojos Dianos Komp, „jei tavo motyvai ir ketinimai teisingi, tai, kad tu pamelavai, ... nieko blogo“.
Toks požiūris įprastas nūdienos pasaulyje. Visuomenę šokiruoja skandalai, sukelti žinomų politikų ar kitų pasaulio lyderių melo. Gyvendami tokioje aplinkoje, daugelis patys pradeda kalbėti netiesą. Kai kuriose srityse melavimas net tapo elgsenos norma. „Man moka už melą. Meluodama įperšu prekes ir kasmet susilaukiu gerų atsiliepimų. ... Atrodo, melas yra mažmeninės prekybos pagrindas“, — aiškina viena pardavėja. Daugelis mano, kad vadinamasis nekaltas melas nėra žalingas. Ar tai tiesa? Ar krikščionys turi teisę kada nors pameluoti?
Aukštos Biblijos normos
Biblijoje griežtai smerkiamas bet koks melas. ‛[Dievas] sunaikins tuos, kurie kalba melą’, — praneša psalmininkas (Psalmių 5:6, Brb; žiūrėk Apreiškimo 22:15). Patarlių 6:16-19 išvardyti septyni Jehovai pasibjaurėtini dalykai. Šian sąrašan pateko „melagingas liežuvis“ bei „melagingas liudytojas, liudijantis neteisingai“. Kodėl? Todėl, kad Jehova nekenčia melo daromos žalos. Iš dalies dėl to Jėzus pavadino Šėtoną melagiu ir galvažudžiu. Jo melas užtraukė žmonijai kančias ir mirtį (Pradžios 3:4, 5; Jono 8:44; Romiečiams 5:12).
Kad Jehova smerkia melagystę, galime suprasti iš atsitikimo su Ananiju ir Sapfyra. Šiedu, norėdami pasirodyti esą dosnesni nei yra iš tikrųjų, sąmoningai pamelavo apaštalams. Jie tai padarė iš anksto viską apgalvoję. Todėl apaštalas Petras pareiškė: „Juk tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui!“ Už šį melą jiedu žuvo nuo Dievo rankos (Apaštalų darbai 5:1-10).
Vėliau apaštalas Paulius įspėjo krikščionis: „Nebemeluokite vienas kitam“ (Kolosiečiams 3:9). Šis perspėjimas ypač svarbus krikščionių susirinkime. Pasak Jėzaus, jo mokinius žmonės pažins iš principinės meilės (Jono 13:34, 35). Tokia neveidmainiška meilė gali tarpti tik aplinkoje, kur vyrauja sąžiningumas ir pasitikėjimas. Sunku mylėti asmenį, jei nesi visiškai įsitikinęs jį visuomet sakysiant tiesą.
Nors visokia neteisybė smerktina, melas melui nelygu. Pavyzdžiui, vienas žmogus gali pameluoti sutrikęs ar iš baimės, tačiau kitas gali įprasti sąmoningai meluoti, norėdamas pakenkti ar įžeisti. Toks užsispyręs melagis dėl savo piktavališkų paskatų kelia pavojų kitiems ir, jei neatgailaus, bus atskirtas nuo susirinkimo. Kadangi ne visad meluojama iš piktos valios, reikia ne pasmerkti, o sužinoti visas melo priežastis. Būtina atsižvelgti į motyvus ir švelninančias aplinkybes (Jokūbo 2:13).
„Gudrūs kaip žalčiai“
Be abejo, būti tiesakalbiams nereiškia, jog turime kiekvienam klausiančiajam atskleisti visą informaciją. „Neduokite šventenybių šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais... apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų“, — įspėjo Jėzus Mato 7:6. Pavyzdžiui, piktavaliai žmonės neturi teisės žinoti tam tikrų dalykų. Krikščionys suvokia, jog gyvena priešiškame pasaulyje. Todėl Jėzus savo mokiniams patarė būti „gudriems kaip žalčiai“, bet „neklastingiems kaip balandžiai“ (Mato 10:16; Jono 15:19). Pats Jėzus dažnai kai ką nutylėdavo: ypač tuomet, jei atskleidęs tiesą pakenktų sau arba savo mokiniams. Tačiau net ir tada nemeluodavo. Jis arba nieko nesakydavo, arba pakreipdavo pokalbį kita linkme (Mato 15:1-6; 21:23-27; Jono 7:3-10).
Biblijoje paminėti ištikimi vyrai ir moterys, pavyzdžiui, Abraomas, Izaokas, Rahaba ir Dovydas, irgi taktiškai bei apdairiai elgėsi su galimu priešu (Pradžios 20:11-13; 26:9; Jozuės 2:1-6; 1 Samuelio 21:11-14). Tokie vyrai ir moterys priskiriami prie ištikimų garbintojų, kurių gyvenimas pasižymėjo klusnumu. Dėl to verta jais sekti (Romiečiams 15:4; Žydams 11:8-10, 20, 31-39).
Kartais gali atrodyti, jog melas — lengviausia išeitis. Tačiau krikščionys gerai darys, jei patekę į sunkią padėtį seks Jėzumi ir vadovausis Biblija išlavinta sąžine (Žydams 5:14).
Biblija skatina mus būti teisingus ir dorus. Meluoti — nuodėmė. Tad klausykime Biblijos patarimo: „Kalbėkite tiesą savo artimui“ (Efeziečiams 4:25). Taip elgdamiesi, išsaugosime tyrą sąžinę, puoselėsime taiką ir meilę susirinkime bei toliau šlovinsime „tiesos Dievą“ (Psalmių 31:5, Brb; Žydams 13:18).
[Iliustracija 20 puslapyje]
Ananijas ir Sapfyra žuvo, nes melavo