„Visi išminties ir supratimo lobiai“

1–3. Kokiomis aplinkybėmis Jėzus pasakė savo garsųjį pamokslą ir kodėl jo klausytojai stebėjosi?

EINA 31 mūsų eros metai. Pavasaris. Jėzus Kristus yra šiaurvakarinėje Galilėjos ežero pakrantėje, netoli šurmuliuojančio Kafarnaumo miesto. Užlipęs ant kalno, jis ištisą naktį vienumoje meldėsi. O dabar, išaušus rytui, pasikviečia mokinius, išsirenka iš jų dvylika ir pavadina apaštalais. Tuo tarpu žemėliau, lygioje vietoje, susirenka didelė daugybė žmonių, kai kurie įveikė labai ilgą kelią. Minia nekantrauja Jėzaus pasiklausyti ir išsigydyti ligas. Jis jų neapvilia (Luko 6:12–19).

² Nusileidęs pas tuos žmones, Jėzus imasi gydyti ligonius. Paskui, kai sunki negalia nė vieno nebekamuoja, jis atsisėda ir pradeda mokyti.a Jo žodžiai, skambantys pavasario gaivumoje, klausytojus tiesiog stulbina. Juk niekada anksčiau neteko girdėti, kad žmogus taip mokytų. Jis necituoja žymių praeities ar savo laikmečio judėjų mokytojų – visus pamokymus grindžia šventaisiais raštais. Kalba jis tiesiai ir atvirai, mintis dėsto paprastai, aiškiai. Kai baigia šnekėti, minios labai stebisi tuo, ką išgirdo. Ir ne be reikalo. Čia kalbėjo išmintingiausias visų laikų žmogus! (Mato 7:28, 29)

³ Tas Jėzaus pamokslas, kaip ir daug kitų dalykų, kuriuos jis pasakė ir padarė, yra užrašytas Dievo Žodyje. Mums išties verta pasigilinti, kas Biblijoje apie Jėzų pasakojama. Juk, kaip rašoma Kolosiečiams 2:3, „jame slypi visi išminties ir supratimo lobiai“. Iš kur tokios išminties – gebėjimo žinias pritaikyti – jis gavo? Kaip Jėzaus išmintis pasireiškė? Ko šiuo atžvilgiu galime pasimokyti?

 4. Koks klausimas kilo Nazareto gyventojams, išgirdusiems, kaip Jėzus moko, ir kodėl jiems tai parūpo?

⁴ Plačiai po visą kraštą skelbdamas gerąją naujieną, sykį Jėzus atkeliavo į Nazaretą – į miestą, kuriame užaugo, ir atėjęs į sinagogą ėmė žmones mokyti. Daugelis klausytojų labai stebėjosi ir svarstė: „Iš kur jis turi tiek išminties?“ Tenykščiai pažinojo Jėzaus šeimą – jo tėvus, brolius ir seseris. Žinojo, kad jie nėra nei iškilūs, nei turtingi (Mato 13:54–56; Morkaus 6:1–3). Taip pat žinojo, kad šis iškalbingas dailidė nėra mokęsis jokioje prestižinėje rabinų mokykloje (Jono 7:15). Todėl visai suprantama, kad jiems kilo klausimas, iš kur jis toks išmintingas.

 5. Iš kur Jėzus, pasak jo paties, gavo išmintį?

⁵ Jėzaus išmintis buvo daugiau negu tobulo proto vaisius. Vėliau, nuėjęs į šventyklą ir ten mokydamas, Jėzus pasakė, kad išmintis jam duota iš aukštybių. „Mano mokslas – ne mano, o to, kuris mane siuntė“, – kalbėjo jis (Jono 7:16). Taigi Jėzus, į žemę siųstas dangiškojo Tėvo, visą išmintį buvo gavęs iš jo, ne iš kur kitur (Jono 12:49). O kaip Jėzus tą Jehovos išmintį gavo?

6, 7. Kaip Jėzus gavo išminties iš Tėvo?

⁶ Jėzaus protą ir širdį veikė Jehovos šventoji dvasia. Apie žadėtąjį Mesiją, būtent Jėzų, pranašas Izaijas rašė: „Jį gaubs Jehovos dvasia – dvasia išminties ir supratimo, dvasia pamokymo ir stiprybės, dvasia išmanymo ir Jehovos baimės“ (Izaijo 11:2). Jehovos dvasia tikrai gaubė Jėzų, reikiama linkme kreipė jo mintis, vedė prie teisingų sprendimų. Ar bereikia stebėtis, kad Jėzaus žodžiuose ir darbuose reiškėsi tokia nepaprasta išmintis?

⁷ Išminties iš savo Tėvo Jėzus įgijo dar ir kitaip. Jau 2 skyriuje kalbėjome, kad prieš ateidamas į žemę Sūnus daugybę amžių gyveno su Tėvu danguje, matė, kokie yra Tėvo sumanymai ir sprendimai, todėl galėjo perprasti ir perimti jo mąstyseną. Sunku net įsivaizduoti, kiek išminties Sūnus prikaupė darbuodamasis išvien su Tėvu ir talkindamas kuriant visa, kas gyva ir negyva. Tad ne veltui apie Sūnų – danguje gyvenančią dvasinę esybę – Biblijoje kalbama kaip apie išmintį (Patarlių 8:22–31; Kolosiečiams 1:15, 16). Iš Tėvo įgyta išmintimi Jėzus vadovavosi visą savo tarnystės žemėje laiką (Jono 8:26, 28, 38).b Taigi akivaizdu, iš kur jo žodžiuose tokia žinių gausybė ir supratimo gilybė, iš kur jo darbuose toks nepaprastas nuovokumas.

 8. Kaip mes, Jėzaus sekėjai, galime įgyti išminties?

⁸ Mes, Jėzaus sekėjai, irgi turime pripažinti, kad tikros išminties gali suteikti tik Jehova (Patarlių 2:6). Aišku, jis mums neduoda kažko antgamtiško. Tačiau jei, kovodami su įvairiais gyvenimo sunkumais, išminties nuoširdžiai prašome maldoje, jis išklauso (Jokūbo 1:5). Siekti Jehovos išminties būtina visomis pastangomis – ieškoti jos „tarsi paslėpto lobio“ (Patarlių 2:1–6). Turime nuolat kastis gilyn į Dievo Žodį, kur tos išminties klodai slūgso, ir tuo, ką suradome, naudotis savo gyvenime. Čia mums itin padės Jehovos Sūnaus pavyzdys. Pakalbėkime, kaip įvairiopai Jėzus rodė išmintį, pasvarstykime, kaip galime stengtis šiuo atžvilgiu būti į jį panašūs.

 9. Kaip išmintis pasireiškė Jėzaus pamokymuose?

⁹ Jėzaus pasiklausyti žmonės plūste plūdo (Morkaus 6:31–34; Luko 5:1–3). Ir nieko nuostabaus – iš jo lūpų liejosi neprilygstama išmintis. Jėzaus pamokymai bylojo: jis puikiai išmano šventuosius raštus ir iškart eina prie reikalo esmės. Tie pamokymai paliečia širdį visų kraštų žmonėms ir yra nesenstantys. Dabar aptarkime keletą konkrečių pavyzdžių, kokia išmintis glūdi Jėzaus, „išmintingojo patarėjo“, žodžiuose (Izaijo 9:6).

10. Kokias dorybes puoselėti Jėzus mus ragina ir kodėl tai svarbu?

¹⁰ Kalno pamokslas, apie kurį jau užsiminėme skyriaus pradžioje, yra didžiausias pasakotojo ar kitų asmenų žodžių nepertraukiamas Jėzaus pamokymų rinkinys. Šiame pamoksle Jėzus ne tik aiškina, kaip dera kalbėti ir kaip elgtis. Kadangi žmogaus kalbą ir elgesį lemia mintys ir jausmai, Jėzus dar skatina ugdytis tinkamą proto ir širdies nuostatą – būti romius, gailestingus, kurti taiką, trokšti teisumo, vienas kitą mylėti (Mato 5:5–9, 43–48). Jei puoselėsime širdyje tokias dorybes, mūsų kalba ir elgesys džiugins Jehovą, be to, gebėsime kurti gerus santykius su aplinkiniais (Mato 5:16).

11. Kaip, kalbėdamas apie nuodėmingą elgesį, Jėzus atskleidžia, kur slypi įvairių blogybių šaknys?

¹¹ Kalbėdamas apie nuodėmingą elgesį, Jėzus tuojau atskleidžia, kur slypi įvairių blogybių šaknys. Jis ne tik sako, kad reikia susilaikyti nuo smurto, bet ir perspėja liautis rūstauti (Mato 5:21, 22; 1 Jono 3:15). Ne tik draudžia svetimauti, bet ir perspėja, kad širdyje sukilęs geismas gali privesti prie santuokinės neištikimybės. Jėzus moko saugoti akis nuo to, kas galėtų sužadinti nedorus troškimus (Mato 5:27–30). Taigi, jis kalba apie priežastis, ne tik apie pasekmes. Atkreipia dėmesį, kad nuodėmę gimdo nederamos mintys ir troškimai (Psalmyno 7:14).

12. Kaip Jėzaus sekėjai žiūri į jo pamokymus ir kodėl?

¹² Kaip išmintingai Jėzus kalbėjo! Visai suprantama, kodėl „minios jo mokymu didžiai stebėjosi“ (Mato 7:28). Jėzaus pamokymai jo sekėjams yra patikimas gyvenimo vadovas. Jo raginami, mes stengiamės ugdytis, pavyzdžiui, gailestingumą, taikingumą, meilę, nes suprantame, kad tik tada jausime paskatą elgtis dievobaimingai. Be to, klausome Jėzaus perspėjimo iš širdies rauti negerus jausmus ir troškimus – tokius kaip pyktį, pagiežą, amoralius geismus, – suvokdami, kad tik šitaip išsisaugosime nuodėmės (Jokūbo 1:14, 15).

13, 14. Kaip pats Jėzaus gyvenimas rodo, kad jo sprendimai buvo išmintingi?

¹³ Jėzaus išmintis pasireiškė ne tik žodžiuose, bet ir darbuose. Visas jo gyvenimas – jo sprendimai, požiūris į save, santykiai su kitais – bylojo apie visokeriopą išmintį. Aptarkime keletą pavyzdžių, rodančių, kad Jėzus brangino išmanymą ir sergėjo savo protą (Patarlių 3:21).

¹⁴ Nuo išminties yra neatsiejamas gebėjimas tinkamai apsispręsti. Kad Jėzaus sprendimai buvo išmintingi, matome iš to, kokį gyvenimo kelią jis pasirinko. Įsivaizduok, kiek daug jis būtų galėjęs pasiekti – kokius namus pasistatyti, kokį išplėtoti verslą, kokį pripažinimą įgyti. Jėzus žinojo, kad paaukoti gyvenimą tokiems užmojams būtų „tuštybė ir vėjų vaikymasis“ (Mokytojo 4:4; 5:9). Tai juk tikra kvailystė, išminties priešingybė. Jėzus nusprendė gyventi paprastai. Jis nesistengė kaupti turto (Mato 8:20). Ko kitus mokė, to ir pats laikėsi: dėmesį sutelkė į vieną tikslą – vykdyti Dievo valią (Mato 6:22). Savo laiką ir jėgas Jėzus aukojo Dievo reikalams, o tai nepalyginti svarbiau ir prasmingiau, negu vargti dėl materialinių dalykų (Mato 6:19–21). Šitaip jis paliko mums sektiną pavyzdį.

15. Iš ko matyti, kad Jėzaus sekėjai dėmesį yra sutelkę į Dievo valios vykdymą, ir kodėl toks jų pasirinkimas išmintingas?

¹⁵ Ir šiais laikais Jėzaus sekėjai supranta, kad išmintinga dėmesį sutelkti į tikslą vykdyti Dievo valią. Todėl be reikalo nelenda į skolas, nesiekia to, ko siekti įprasta pasaulyje. Visa tai tik atimtų jėgas, atitrauktų nuo svarbesnių dalykų (1 Timotiejui 6:9, 10). Daugelis krikščionių nusprendžia ko nors atsisakyti, kad daugiau laiko galėtų skirti Dievo tarnystei, galbūt netgi tapti visalaikiais gerosios naujienos skelbėjais. Jie įsitikinę, kad toks sprendimas pats išmintingiausias, nes žino: jei pirmiausia ieškos Dievo Karalystės, jaus tikrą pasitenkinimą, bus laimingi (Mato 6:33).

16, 17. a) Kas byloja, kad Jėzus buvo kuklus ir savęs nepervertino? b) Kas rodys, kad mes esame kuklūs ir savęs nepervertiname?

¹⁶ Išmintis Biblijoje siejama su kuklumu, o būti kukliam reiškia ir pripažinti, kad gyvenime galime ne viską (Patarlių 11:2). Jėzus buvo kuklus ir savęs nepervertino. Jis suprato, kad toli gražu ne kiekvienas, kas jo klausosi, taps jo mokiniu (Mato 10:32–39). Ir dar suprato, kad žinią apie Karalystę pats galės paskelbti tiktai ribotam skaičiui žmonių. Todėl Jėzus pasielgė išmintingai: padėti žmonėms tapti jo mokiniais įpareigojo savo sekėjus (Mato 28:18–20). Jis kukliai pripažino, kad jie nuveiks didesnių darbų negu jis, – darbuosis daug ilgiau, daug platesniame lauke, su gerąja žinia pasieks daug daugiau žmonių (Jono 14:12). Jėzus nesikratė minties, kad jam reikia pagalbos. Ir mielai ją priėmė, – pavyzdžiui, iš angelų, kurie atskubėjo jam patarnauti dykumoje, taip pat iš angelo, kuris pasirodė Getsemanės sode, kad jį sustiprintų. Pačiu sunkiausiu momentu Dievo Sūnus pagalbos netgi šaukėsi (Mato 4:11; Luko 22:43; Hebrajams 5:7).

¹⁷ Mes irgi turime būti kuklūs ir savęs nepervertinti. Be abejo, skelbti gerąją naujieną ir padėti žmonėms tapti Kristaus mokiniais turime negailėdami jėgų, visa siela (Luko 13:24; Kolosiečiams 3:23). Tačiau atminkime: Jehova mūsų nelygina su kitais, tad ir patiems nederėtų tarpusavyje lygintis (Galatams 6:4). Gyvenimiška išmintis padės mums realistiškai įvertinti savo gebėjimus ir aplinkybes ir tada nusistatyti pasiekiamų tikslų. Vyrus, kuriems patikėta atsakingų pareigų bendruomenėje, išmintis taip pat skatins pripažinti, kad jie nėra visagaliai ir kad kartais jiems irgi reikia pagalbos ir palaikymo. Jeigu bus kuklūs ir supras, kad Jehova pagalbą gali siųsti per kurį nors bendratikį, jie mielai ją priims (Kolosiečiams 4:11).

18, 19. a) Kas rodo, kad Jėzus buvo supratingas, geranoriškai nusiteikęs savo mokinių atžvilgiu? b) Kodėl mes turime būti geranoriški ir vieni su kitais elgtis supratingai ir ką tai reiškia?

¹⁸ „Išmintis iš aukštybių pirmiausia yra tyra, paskui [...] supratinga“ (Jokūbo 3:17). Jėzus buvo supratingas, geranoriškai nusiteikęs savo mokinių atžvilgiu. Jis matė jų ydas, tačiau susitelkė į tai, kas juose buvo gera (Jono 1:47). Jėzus žinojo, kad naktį, kai bus suimtas, mokiniai jį palikę pabėgs. Vis dėlto jų ištikimybe neabejojo (Mato 26:31–35; Luko 22:28–30). Štai Petras tris kartus išsigynė Jėzų pažįstantis. Bet Jėzus už jį karštai meldėsi ir leido jam suprasti, kad tiki jo atsidavimu (Luko 22:31–34). Paskutinį savo gyvenimo žemėje vakarą maldoje Tėvui Jėzus kalbėjo ne apie mokinių klaidas, o apie tai, ką gera jie iki tol darė. „Jie laikėsi tavo žodžio“, – pasakė jis (Jono 17:6). Mokiniams, nors ir netobuliems, Jėzus pavedė skelbti žinią apie Karalystę ir gausinti jo sekėjų gretas (Mato 28:19, 20). Kaip matome, savo mokiniais Jėzus labai pasitikėjo, ir tai, be abejo, įkvėpė juos ištvermingai dirbti pavestą darbą.

¹⁹ Jėzaus sekėjai iš viso to gali pasimokyti kai ko svarbaus. Jeigu tobulas Dievo Sūnus su savo netobulais mokiniais buvo toks kantrus, juo labiau mes, nuodėmingi žmonės, turėtume supratingai elgtis vieni su kitais (Filipiečiams 4:5). Dėmesį sutelkime ne į bendratikių ydas, o į tai, kas juose gera. Atminkime: juos patraukė pats Jehova (Jono 6:44). Jis mato, kas juose yra vertinga, – to mokytis turime ir mes. Teigiama nuostata padės mums „nekreipti dėmesio į įžeidimą“ ir net surasti, už ką bendratikį pagirti (Patarlių 19:11). Jeigu savo broliais ir sesėmis pasitikėsime, jie jaus paskatą tarnauti Jehovai visomis išgalėmis ir tarnystė teiks jiems džiaugsmą (1 Tesalonikiečiams 5:11).

20. Ką turime daryti su neįkainojama išmintimi, sudėta į evangelijas, ir kodėl?

²⁰ Evangelijos, pasakojančios mums apie Jėzaus gyvenimą ir tarnystę, yra tikrų tikriausias išminties lobynas. Ką su šia neįkainojama dovana turėtume daryti? Baigdamas Kalno pamokslą, Jėzus pabrėžė, kad išmintingų jo žodžių svarbu ne tik klausytis, bet ir juos vykdyti (Mato 7:24–27). Jeigu mūsų mintys, motyvai, elgesys dera su išmintingais Jėzaus žodžiais ir darbais, tai jau šiandieną gyvename visavertį gyvenimą ir einame amžinybės keliu (Mato 7:13, 14). Šitas mūsų pasirinkimas – pats geriausias, pats išmintingiausias.