mwbr18.07 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
LIEPOS 2–8 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | LUKO 6–7
„Seikėkite dosniai“
(Luko 6:37) Liaukitės teisę ir tikrai nebūsite teisiami, liaukitės smerkę ir tikrai nebūsite smerkiami. Atleiskite, ir jums bus atleidžiama.
nwtsty Lk 6:37 komentaras
Atleiskite, ir jums bus atleidžiama: arba „paleiskite ir jūs būsite paleisti“. Graikiškas žodis, čia verčiamas „atleisti“, pažodžiui reiškia „išlaisvinti, išsiųsti, paleisti (pavyzdžiui, kalinį)“. Šiame kontekste jis supriešinamas su teisimu bei smerkimu ir reiškia išteisinimą, atleidimą, net jeigu atrodo, kad yra pagrindas bausti.
Nepaliaukime daryti gera
13 Evangelijoje pagal Matą Jėzaus įspėjimas užrašytas taip: „Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami“ (Mt 7:1). Lukas šią mintį persakė tokiais žodžiais: „Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6:37). Pirmajame amžiuje fariziejai, vadovaudamiesi ne Šventuoju Raštu, o tradicijomis, griežtai kitus teisė. Kiekvienas, kas taip elgėsi, turėjo paklusdamas Jėzui liautis teisęs ir verčiau atleisti – dovanoti nusižengusiam žmogui. Apaštalas Paulius, kaip jau minėjome, irgi patarė atleisti.
14 Jėzaus mokiniai mielai dovanodami tiems, kurie prasikalsdavo, galėjo paskatinti žmones ugdytis atlaidumą. „Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, – sakė Jėzus, – ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta“ (Mt 7:2). Kaip elgiamės su kitais, to ir patys susilauksime – pjausime, ką sėjame (Gal 6:7).
(Luko 6:38) Duokite, ir jums bus duota. Saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu duos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta.
nwtsty Lk 6:38 komentaras
Duokite: arba „nepaliaukite duoti“. Čia pavartoto graikiško veiksmažodžio forma nurodo tęstinį veiksmą.
(Luko 6:38) Duokite, ir jums bus duota. Saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu duos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta.
nwtsty Lk 6:38 komentaras
jums į užantį: graikiškas žodis paraidžiui reiškia „užantis“, bet šiame kontekste tikriausiai kalbama apie sterblę – laisvo viršutinio drabužio priešakinę dalį. Žodžiai „duos jums į sterblę“ primena kai kurių prekeivių paprotį supilti tai, ką pardavė, į pirkėjo viršutinio drabužio klostę.
Ką vertinga radome
(Luko 6:12, 13) Tomis dienomis jis nuėjo ant kalno melstis ir meldėsi Dievui visą naktį. 13 Dienai atėjus jis pasikvietė savo mokinius ir išsirinkęs iš jų dvylika dar pavadino juos apaštalais:
Tikrasis dvasingumas. Kaip jo siekti?
Neretai Jėzus melsdavosi gana ilgai (Jono 17:1–26). Pavyzdžiui, prieš išsirinkdamas dvylika vyrų, kurie turėjo tapti jo apaštalais, Jėzus „užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui“ (Luko 6:12, kursyvas mūsų). Dvasingi žmonės seka Jėzaus pavyzdžiu, nors galbūt ir nesimeldžia visą naktį. Kai reikia priimti svarbius sprendimus, jie maldoje prašo Dievo šventosios dvasios vadovavimo pasirinkti tai, kas sustiprintų jų dvasingumą.
(Luko 7:35) Vis dėlto išmintį pateisina visi jos vaikai.
nwtsty Lk 7:35 komentaras
jos vaikai: čia išmintis yra suasmeninta ir pavaizduota kaip turinti vaikų. Paraleliniame pasakojime Mt 11:19 sakoma, kad išmintį pateisina „jos darbai“. Išminties vaikai, arba darbai – Jono Krikštytojo ir Jėzaus veikla – įrodo, kad jiems metami kaltinimai melagingi. Jėzus iš esmės sakė: „Pažiūrėkite į teisius darbus bei elgesį ir žinosite, jog kaltinimai netikri.“
LIEPOS 9–15 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | LUKO 8–9
„Sek paskui mane. Ko tam reikia?“
(Luko 9:57, 58) Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi.“ 58 Bet Jėzus jam tarė: „Lapės turi urvus ir dangaus paukščiai buveines, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“
it-2 p. 494
Lizdas
Kai vienas Raštų aiškintojas Jėzui pasakė: „Mokytojau, aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi“, Jėzus jam tarė: „Lapės turi urvus ir dangaus paukščiai buveines, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Mt 8:19, 20; Lk 9:57, 58). Šitaip Jėzus vaizdžiai paaiškino, kad norėdamas sekti juo tas žmogus turi būti pasiruošęs atsisakyti visiems įprastų patogumų ir visiškai pasitikėti Jehova. Tas principas atsispindi ir pavyzdinėje maldoje, kurioje Jėzus savo mokinius mokė melsti: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“, taip pat jo žodžiuose: „Nė vienas, kuris neatsisveikina su visu savo turtu, negali būti mano mokinys“ (Mt 6:11; Lk 14:33).
(Luko 9:59, 60) Kitam jis tarė: „Sek paskui mane.“ Tas atsakė: „Leisk man pirma eiti savo tėvo palaidoti.“ 60 Bet Jėzus jam pasakė: „Palik mirusiems laidoti savo mirusiuosius, o pats eik ir visur skelbk Dievo karalystę.“
nwtsty Lk 9:59, 60 komentarai
savo tėvo palaidoti: šis pasakymas tikriausiai nereiškė, kad žmogus buvo ką tik netekęs tėvo ir tik prašė leisti pasirūpinti laidotuvėmis. Jei tėvas būtų miręs, vyras nebūtų kalbėjęsis su Jėzumi. Senovėje Artimuosiuose Rytuose mirusįjį palaidodavo labai greitai, paprastai tą pačią dieną. Taigi vyro tėvas galbūt sirgo ar buvo senyvas, bet nemiręs. Jėzus nebūtų liepęs palikti sergantį ar vargo spaudžiamą tėvą, vadinasi, buvo kitų šeimos narių, kurie būtų pasirūpinę būtiniausiais jo poreikiais (Mk 7:9–13). Tas vyras iš esmės sakė: „Seksiu paskui tave, bet ne dabar, tėvui esant gyvam. Luktelk, kol jis mirs ir aš jį palaidosiu.“ Tačiau Jėzaus požiūriu vyras praleido galimybę Dievo Karalystei skirti svarbiausią vietą savo gyvenime (Lk 9:60, 62).
Palik mirusiems laidoti savo mirusiuosius: kaip aiškinama Lk 9:59 komentare, vyro, su kuriuo kalbėjosi Jėzus, tėvas tikriausiai sirgo ar buvo senyvas, bet nemiręs. Todėl Jėzus, matyt, sakė: „Palik dvasiškai mirusiems laidoti savo mirusiuosius“, kitaip tariant, vyras turėjo palikti savo giminaičiams pasirūpinti jo tėvu, kol šis mirs ir turės būti palaidotas. Sekdamas Jėzumi vyras stotų į amžino gyvenimo kelią ir Dievo akyse nebūtų dvasiškai miręs. Jėzaus atsakymas parodė, kad norint likti dvasiškai gyvam pirmenybę būtina teikti Dievo Karalystei ir plačiai ją garsinti.
(Luko 9:61, 62) Dar vienas sakė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk pirmiau atsisveikinti su namiškiais.“ 62 Jėzus jam atsakė: „Nė vienas, kuris uždėjęs ranką ant arklo žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.“
nwtsty vaizdinė medžiaga
Arimas
Ariama paprastai būdavo rudenį, kai lietus suminkštindavo per karštus vasaros mėnesius išdegintą žemę. (Žiūrėk sgd d. 19.) Kai kuriuos arklus sudarė paprastas nusmailintas pagalys, galbūt apkaustytas metalu, pritvirtintas prie karties ir traukiamas vieno ar kelių gyvulių. Suarus dirvą būdavo sėjama. Hebrajiškuosiuose raštuose visiems gerai žinomas arimo darbas dažnai minimas palyginimuose (Ts 14:18; Iz 2:4; Jer 4:3; Mch 4:3). Mokydamas svarbių tiesų Jėzus neretai pasitelkdavo pavyzdžius apie žemės ūkio darbus. Jis paminėjo arimą norėdamas pabrėžti, kad jo mokiniai turi būti iš širdies atsidavę Dievo Karalystei (Lk 9:62). Jei artojas žvalgytųsi atgal, išartų kreivas vagas. Panašiai ir Kristaus mokinys, kuris ima blaškytis ir nebeatlieka savo pareigų, tampa netinkamas Dievo Karalystei.
w12 4/15 p. 15–16, pstr. 11–13
Jehovai skirkime visą širdį
11 Kad geriau suprastume, ko Jėzus norėjo tuo sugretinimu pamokyti, paveikslą nuspalvinkime, kai kurias detales paryškinkime. Štai artojas dirvoje varo vagą. Bet ir čia, laukuose, mintys jam vis sukasi apie namus, kur klega šeima, draugai, kur skamba muzika, aidi juokas, sklinda gardūs kvapai, kur nuo kaitros saugo pavėsis. Kaip jį tenai traukia! Išvagojęs nemažą gabalą žemės, artojas taip užsisvajoja apie gyvenimo malonumus, kad nebetveria ir „žvalgosi atgal“. Nors, iki laukas bus užsėtas, reikia įdėti dar daug triūso, žmogus dirba atžagariomis rankomis, todėl jam einasi nekaip. Artojui akivaizdžiai trūksta ištvermės, ir jį nusamdęs šeimininkas vargu ar bus patenkintas tokiu atsainiu darbu.
12 O dabar pritaikykime Jėzaus žodžius mūsų aplinkybėms. Artojas – tai toks krikščionis, kuris teokratijos laukuose darbuojasi iš pažiūros šauniai, bet vis dėlto yra dvasiniame pavojuje. Įsivaizduokime situaciją: brolis lanko visas bendruomenės sueigas, eina į tarnybą, tačiau jo mintys vis sukasi apie pasaulio blizgučius, jam tokius patrauklius ir širdyje itin geidžiamus. Ne vienerius metus jis šitaip ir tarnauja, kol pasaulio siūlomų dalykų troškulys pradeda imti viršų ir štai brolis jau atsigręžęs „žvalgosi atgal“. Nors krikščionio dar laukia didelis darbas, „gyvenimo žodžio“ jis tvirtai nebesilaiko ir jo teokratinė veikla nukenčia (Fil 2:16). Jehovą, „pjūties Šeimininką“, šitoks tarno neištvermingumas liūdina (Lk 10:2).
13 Pamoka aiški. Jei darome, kas krikščioniui pridera – lankome bendruomenės sueigas, einame į tarnybą, – tai pagirtina. Bet tarnauti Jehovai visa širdimi reiškia daugiau (2 Met 25:1, 2, 27). Jeigu vis prisimintume, ką palikę, ir širdies gilumoje tebebūtume prisirišę prie dalykų, būdingų pasaulio gyvensenai, rizikuotume Dievo akyse prarasti gerą vardą (Lk 17:32). Privalome ‘bodėtis to, kas pikta, tvirtai laikytis to, kas gera’. Tiktai tada mes ‘tiksime Dievo karalystei’ (Rom 12:9; Lk 9:62). Jokie dalykai, kuriuos Šėtono pavergtas pasaulis siūlo, – net jei atrodytų labai naudingi ar patrauklūs, – tegul nesutrukdo tarnauti Dievui visa širdimi (2 Kor 11:14; perskaityk Filipiečiams 3:13, 14).
Ką vertinga radome
(Luko 8:3) Erodo patikėtinio Chūzo žmona Joana, Zuzana ir daug kitų; jos patarnavo jiems, remdamos savo turtu.
nwtsty Lk 8:3 komentaras
patarnavo jiems: arba „rūpinosi jų poreikiais“. Graikiškas žodis diakoneo gali reikšti rūpinimąsi kitų fiziniais poreikiais įsigyjant maisto, jį gaminant, patiekiant. Panašia prasme jis pavartotas Lk 10:40; 12:37; 17:8 ir Apd 6:2, bet gali reikšti ir kitokį asmeninį patarnavimą. Iš to suprantame, kaip 2 ir 3 eilutėse paminėtos moterys rūpinosi Jėzaus ir jo mokinių poreikiais, padėdamos jiems atlikti Dievo pavestą užduotį. Šitaip jos šlovino Dievą, o jis parodė dėkingumą pranešdamas Biblijoje apie jų maloningą dosnumą visoms būsimoms skaitytojų kartoms (Pat 19:17; Hbr 6:10). Tas pats graikiškas žodis kalbant apie moteris pavartotas Mt 27:55; Mk 15:41.
(Luko 9:49, 50) Jonas atsiliepdamas tarė: „Vadove, matėme vieną žmogų, tavo vardu išvarinėjantį demonus. Mes jam draudėme, nes jis nevaikščioja su mumis.“ 50 Bet Jėzus jam pasakė: „Nedrauskite jam, nes kas ne prieš jus, tas už jus.“
Evangelijos pagal Luką apžvalga
9:49, 50. Kodėl Jėzus nedraudė išvarinėti demonų vyrui, kuris su juo kartu nevaikščiojo? Jėzus jo nesudraudė, nes krikščionių bendruomenė dar nebuvo susikūrusi. Žmogus net ir nevaikščiodamas su Jėzumi galėjo tikėti jo vardą ir išvarinėti demonus (Mk 9:38–40).
LIEPOS 16–22 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | LUKO 10–11
„Palyginimas apie gailestingąjį samarietį“
(Luko 10:29–32) Bet anas norėdamas pasiteisinti paklausė Jėzaus: „O kas yra mano artimas?“ 30 Jėzus atsakė: „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo plėšikams į rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir palikę pusgyvį nuėjo. 31 Pasitaikė, kad tuo keliu žemyn leidosi vienas kunigas, tačiau, pamatęs tą žmogų, jis apėjo kita kelio puse. 32 Panašiai levitas, priėjęs tą vietą ir jį pamatęs, apėjo kita puse.
nwtsty vaizdinė medžiaga
Kelias iš Jeruzalės į Jerichą
Šiame trumpame vaizdo įraše matomas kelias (1) tikriausiai atitinka senovinį kelią, jungusį Jeruzalę su Jerichu. Tas daugiau kaip 20 km vingiuotas kelias leidosi žemyn, nes Jeruzalė buvo apie 1000 m aukščiau už Jerichą. Toje kalnuotoje nuošalioje vietovėje dažnai pasitaikydavo apiplėšimų, todėl keliautojams apsaugoti romėnai įkurdino įgulą. Romėniškasis Jerichas (2) stovėjo ten, kur baigiasi Judėjos dykuma. Senasis Jericho miestas (3) buvo už beveik 2 km nuo romėniškojo.
„Be palyginimų jis jiems nekalbėjo“
14 Antra, prisiminkime parabolę apie gailestingąjį samarietį. Jėzus prabilo: „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį.“ (Luko 10:30) Įdomu, kad norėdamas pabrėžti mintį Jėzus minėjo kelią, vedantį „iš Jeruzalės į Jerichą“. Jėzus pasakojo tą istoriją būdamas Judėjoje, netoli nuo Jeruzalės; tad jo klausytojai tą kelią, matyt, žinojo. Niekam nebuvo naujiena, kad keliauti juo gana pavojinga, ypač vienam. Kelias vingiavo nuošalia vietove ir jo užuolankose galėjo tykoti plėšikai.
15 Kalbant apie Jėzaus paminėtąjį kelią, kuris leidosi „žemyn iš Jeruzalės į Jerichą“, pažymėtina dar kai kas. Remiantis pasakojimu, tuo keliu praėjo kunigas, o paskui levitas, nors nė vienas iš jų nesuteikė pagalbos nukentėjėliui. (Luko 10:31, 32) Kunigai tarnavo Jeruzalės šventykloje, o levitai jiems padėdavo. Daug kunigų ir levitų laisvu nuo tarnybos laiku gyveno Jeriche, nes Jerichas buvo už 23 kilometrų nuo Jeruzalės. Taigi jiems tikrai tekdavo keliauti tuo keliu. Įsidėmėk taip pat, kad kunigas ir levitas keliavo „iš Jeruzalės“, taigi ėjo tolyn nuo šventyklos. Tad niekas negalėjo pateisinti tų vyrų abejingumo sakydamas, kad jiedu vengė sužalotojo, nes šis atrodė negyvas, ir kad palietę lavoną jie laikinai nebebūtų galėję eiti pareigų šventykloje. (Kunigų 21:1; Skaičių 19:11, 16) Argi ne akivaizdu, kad Jėzus pavyzdžiu ėmė tai, kas buvo žinoma jo klausytojams?
(Luko 10:33–35) O vienas samarietis, kelyje jį užtikęs, pagailėjo. 34 Priėjęs užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, jas aprišo, paskui užkėlė jį ant savo gyvulio ir nugabenęs į užeigą slaugė. 35 Kitą dieną išsiėmęs padavė užeigos šeimininkui du denarus ir pasakė: ‘Pasirūpink juo, o jeigu išleistum ką viršaus, grįžęs aš tau atmokėsiu.’
nwtsty Lk 10:33, 34 komentarai
vienas samarietis: žydai į samariečius žiūrėjo iš aukšto ir nenorėjo turėti su jais nieko bendra (Jn 4:9). Kai kas žodžiu „samarietis“ netgi išreikšdavo panieką bei priekaištą (Jn 8:48). Mišnoje cituojami vieno rabino žodžiai: „Kas valgo samariečių duoną, panašus į žmogų, valgantį kiaulieną“ (Šebit 8:10). Daugelis žydų netikėdavo samariečių liudijimu ir nepriimdavo iš jų jokios paslaugos. Žinodamas nepagarbų žydų požiūrį, Jėzus šiuo palyginimu, dažnai vadinamu pasakojimu apie gerąjį arba gailestingąjį samarietį, davė svarbią pamoką.
užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, jas aprišo: atpasakodamas Jėzaus palyginimą gydytojas Lukas kruopščiai aprašo anais laikais įprastą žaizdų gydymo būdą. Tiek aliejų, tiek vyną žmonės namuose dažnai naudodavo žaizdoms gydyti. Aliejumi kartais žaizdas patepdavo, kad atlėgtų skausmas (palygink su Iz 1:6), o vynas turi antiseptinių ir švelniai dezinfekuojamųjų savybių. Lukas dar pamini, kad žaizdos buvo aprištos, stengiantis apsaugoti nuo užkrato.
užeiga: graikiškas žodis paraidžiui reiškia „vietą, kur yra priimami visi“. Ten apsistoti galėdavo keliautojai kartu su savo gyvuliais. Užeigos šeimininkas keliautojams suteikdavo tai, kas būtiniausia, be to, paprašytas galėjo už tam tikrą mokestį kuo nors pasirūpinti.
(Luko 10:36, 37) Kuris iš tų trijų, tavo manymu, tapo artimu pakliuvusiajam į plėšikų rankas?“ 37 Anas atsakė: „Tas, kuris pasielgė su juo gailestingai.“ Tada Jėzus jam tarė: „Eik ir tu taip daryk.“
Samarietis įrodo esąs geras artimas
Jėzaus alegorija parodo, kad tikrai doras asmuo yra tas, kuris ne tik paklūsta Dievo įstatymams, bet ir atspindi jo savybes (Efeziečiams 5:1). Pavyzdžiui, Biblijoje mums sakoma, jog „Dievas nėra šališkas“ (Apaštalų darbai 10:34). Ar mes sekame Dievą šiuo požiūriu? Jėzaus jaudinanti alegorija parodo, kad mūsų draugiškumas turėtų peržengti tautinius, kultūrinius bei religinius barjerus. Iš tikrųjų krikščionys yra mokomi ‘daryti gera visiems’ – ne tik tos pačios socialinės kilmės, rasės ar tautybės žmonėms ir ne tik bendratikiams (Galatams 6:10).
Ką vertinga radome
(Luko 10:18) Jis atsakė jiems: „Mačiau Šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus.
nwtsty Lk 10:18 komentaras
Mačiau Šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus: Jėzaus žodžiai, matyt, yra pranašiški; apie Šėtono išmetimą iš dangaus jis kalbėjo taip, tarsi tai jau būtų įvykę. Apr 12:7–9 aprašomas karas danguje, ir Šėtono išmetimas iš dangaus susiejamas su Mesijo valdomos Karalystės gimimu. Jėzus pabrėžė, kad ateityje Šėtonas bei jo demonai tikrai bus nugalėti, nes 70-čiai mokinių, netobulų žmonių, Dievas ką tik suteikė galios išvarinėti demonus (Lk 10:17).
Evangelijos pagal Luką apžvalga
10:18. Ką reiškė septyniasdešimčiai mokinių pasakyti Jėzaus žodžiai „mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus“? Jėzus nenorėjo pasakyti, kad Šėtonas jau tada buvo išmestas iš dangaus. Tai įvyko vėliau – netrukus po to, kai 1914 metais Jėzus danguje gavo Karaliaus valdžią (Apr 12:1–10). Apie būsimą dalyką kalbėdamas būtuoju laiku Jėzus veikiausiai pabrėžė to įvykio tikrumą.
(Luko 11:5–9) Jis dar jiems kalbėjo: „Tarkim, kuris nors iš jūsų turėdamas draugą ateis pas jį vidurnaktį ir sakys: ‘Bičiuli, paskolink man tris papločius duonos, 6 nes mano draugas ką tik užsuko pas mane iš kelionės ir neturiu ko jam padėti.’ 7 Tas iš vidaus atsilieps: ‘Liaukis mane kvaršinęs. Durys jau užsklęstos, aš ir mano vaikeliai jau lovoje; negaliu keltis tau ko nors duoti.’ 8 Sakau jums: jeigu jis neatsikels ir neduos jam dėl draugystės, tai dėl jo įkyrumo tikrai atsikels ir duos, kiek tik jam reikia. 9 Todėl jums sakau: prašykite ir bus jums duota, ieškokite ir rasite, belskite ir bus jums atidaryta.
nwtsty Lk 11:5–9 komentarai
Bičiuli, paskolink man tris papločius duonos: Artimųjų Rytų kultūroje svetingumas yra pareiga, kurią žmonės vykdo itin uoliai, kaip matome iš šio palyginimo. Nors svečias atvyko netikėtai vidurnaktį – tai rodo, kaip nelengva anais laikais buvo tiksliai suplanuoti kelionę, – šeimininkas jautė privaląs jį pamaitinti. Jis netgi ryžosi tokią vėlyvą valandą eiti pas kaimyną pasiskolinti maisto.
Liaukis mane kvaršinęs: kaimynas šiame palyginime nenorėjo padėti ne todėl, kad buvo nedraugiškas, o dėl to, kad jau buvo nuėjęs miegoti. Name, ypač neturtingųjų, senovėje dažniausiai būdavo tik vienas didelis kambarys. Jeigu šeimininkas būtų atsikėlęs, tikriausiai būtų prižadinęs visą šeimą, taip pat ir vaikus.
įkyrumas: čia pavartotas graikiškas žodis paraidžiui gali būti verčiamas „kuklumo stoka“, „begėdiškumas“. Tačiau šiame kontekste reiškia atkaklumą, primygtinumą. Vyras Jėzaus palyginime nesigėdija ir nesivaržo atkakliai prašyti to, ko jam reikia; Jėzus savo mokiniams pasakė, kad jie turi būti atkaklūs maldoje (Lk 11:9, 10).
LIEPOS 23–29 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | LUKO 12–13
„Jūs vertesni už daugybę žvirblių“
(Luko 12:6) Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus? Tačiau nė vienas iš jų nėra Dievo užmirštas.
nwtsty Lk 12:6 komentaras
žvirbliai: graikiškas žodis strouthion yra mažybinės formos ir reiškia bet kokį paukštelį, tačiau dažnai būdavo vartojamas kalbant apie žvirblius – pigiausius maistui parduodamus paukščius.
(Luko 12:7) O jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti. Nebijokite – jūs vertesni už daugybę žvirblių.
nwtsty Lk 12:7 komentaras
jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti: sakoma, kad ant žmogaus galvos auga per 100 000 plaukų. Tai, kad Jehova žino net tokias smulkias detales, garantuoja, jog kiekvienas Kristaus sekėjas jam svarbus.
(Luko 12:7) O jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti. Nebijokite – jūs vertesni už daugybę žvirblių.
Niekas negali „mūsų atskirti nuo Dievo meilės“
4 Pirma, Biblijoje aiškiai parašyta, kad Dievui brangus kiekvienas jo tarnas. Pavyzdžiui, Jėzus pasakė: „Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių.“ (Mato 10:29–31) Ką šie žodžiai reiškė Jėzaus klausytojams pirmajame amžiuje?
5 Galbūt svarstai, kas iš viso galėjo pirkti žvirblį. Tuo laiku žvirblis buvo pigiausias iš visų maistui vartotų paukščių. Atkreipk dėmesį, kad už skatiką jų buvo galima nusipirkti du. Vėliau Jėzus pasakė, kad sumokėjęs porą skatikų pirkėjas gaudavo ne keturis, bet penkis žvirblius. Penktąjį gaudavo priedo, nes jis, galima sakyti, neturėjo jokios vertės. Nors šie sparnuočiai buvo beverčiai žmonių akyse, kaip į juos žiūrėjo Kūrėjas? Jėzus pasakė: „Nė vienas jų [net veltui atiduotasis] nėra Dievo užmirštas.“ (Luko 12:6, 7) Dabar galime suprasti Jėzaus žodžių esmę. Jeigu Jehovai brangus net vienas žvirblis, koks brangus turėtų būti žmogus! Pasak Jėzaus, Jehova apie mus žino viską — net mūsų galvos plaukus yra suskaičiavęs!
Ką vertinga radome
(Luko 13:24) „Iš visų jėgų stenkitės įeiti pro siaurąsias duris, nes sakau jums: daugelis mėgins įeiti, bet neįstengs.
nwtsty Lk 13:24 komentaras
Iš visų jėgų stenkitės: Jėzus čia pabrėžė, kaip svarbu dėti visas pastangas įeiti pro siaurąsias duris. Graikiškas veiksmažodis agonizomai yra giminingas daiktavardžiui agon, kuris dažnai reiškia sporto varžybas. Hbr 12:1 jis vartojamas perkeltine prasme kalbant apie krikščionių lenktynes dėl gyvenimo. Fil 1:30; 1 Tim 6:12; 2 Tim 4:7 jis reiškia kovą apskritai. Įvairios graikiško veiksmažodžio, pavartoto Lk 13:24, formos išverstos „varžybų dalyvis“ (1 Kor 9:25), „kovoju“ (Kol 1:29), „grumiasi“ (Kol 4:12), „labai stengiamės“ (1 Tim 4:10) ir „kovok“ (1 Tim 6:12). Turėdami omenyje šio posakio sąsają su sporto varžybomis kai kurie daro išvadą, kad Jėzus skatino stengtis panašiai kaip sportininkas įtempęs visas jėgas stengiasi laimėti prizą.
(Luko 13:33) Šiaip ar taip, šiandien, rytoj ir kitą dieną aš turiu keliauti, nes nedera pranašui žūti ne Jeruzalėje.
nwtsty Lk 13:33 komentaras
nedera: arba „neįmanoma (neįsivaizduojama)“. Nors jokioje Biblijos pranašystėje nėra aiškiai pasakyta, kad Mesijas mirs Jeruzalėje, galbūt ši mintis yra iš Dan 9:24–26. Be to, jeigu žydai būtų žudę kokį pranašą, ypač Mesiją, tai būtų įvykdyta tame mieste. Sinedrionas, aukščiausiasis žydų teismas, susidedantis iš 71 nario, buvo Jeruzalėje, todėl ten turėjo būti teisiami tie, kas buvo laikomi melagingais pranašais. Galbūt Jėzus dar turėjo omenyje tai, kad nuolatinės aukos Dievui buvo atnašaujamos Jeruzalėje ir kad ten buvo papjaunamas Paschos avinėlis. Jėzaus žodžiai galiausiai išsipildė. Jis stojo prieš sinedrioną Jeruzalėje ir buvo pasmerktas. Jeruzalėje, čia pat už jos sienų, jis mirė kaip „Paschos avinėlis“ (1 Kor 5:7, Brb).
LIEPOS 30–RUGPJŪČIO 5 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | LUKO 14–16
„Palyginimas apie sūnų palaidūną“
(Luko 15:11–16) Paskui jis kalbėjo: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. 12 Jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, duok man savo nuosavybės dalį, kuri man priklauso.’ Ir tėvas padalijo jiems turtą. 13 Nedaugeliui dienų praėjus, jaunesnysis sūnus viską susirinkęs iškeliavo į tolimą šalį. Ten palaidai gyvendamas savo turtą iššvaistė. 14 Kai buvo viską išleidęs, šalyje kilo didelis badas, ir jis ėmė stokoti. 15 Nuėjęs įsiprašė samdiniu pas vieną tos šalies pilietį, ir tas nusiuntė jį į savo laukus ganyti kiaulių. 16 Jis geisdavo prisivalgyti bent ceratonijos ankščių, kurias ėdė kiaulės, bet niekas jam neduodavo.
nwtsty Lk 15:11–16 komentarai
Vienas žmogus turėjo du sūnus: palyginimas apie sūnų palaidūną (arba pražuvėlį sūnų) kai kuo išsiskiria iš kitų Jėzaus palyginimų: jis vienas ilgiausių, be to, jame aprašomi šeimos narių tarpusavio santykiai. Kituose palyginimuose Jėzus kalbėdavo apie negyvus dalykus, pavyzdžiui, sėklas ar dirvą, taip pat apie formalius santykius tarp šeimininko ir jo vergų (Mt 13:18–30; 25:14–30; Lk 19:12–27). Tačiau šiame palyginime Jėzus pabrėžia artimus santykius tarp tėvo ir sūnų. Daugelis girdėjusiųjų tą pasakojimą galbūt neturėjo tokio gero, nuoširdaus tėvo. Juo pailiustruojama, kaip stipriai mūsų dangiškasis Tėvas myli ir atjaučia savo žemiškuosius vaikus – tiek tuos, kurie jo niekada nepalieka, tiek pas jį sugrįžusius.
jaunesnysis: pagal Mozės įstatymą pirmagimis gaudavo dvigubą dalį (Įst 21:17). Jeigu tame palyginime vyresnysis sūnus buvo pirmagimis, vadinasi, jaunesnio sūnaus paveldas buvo perpus mažesnis negu vyresniojo.
iššvaistė: graikiškas žodis paraidžiui reiškia „išsklaidyti, išblaškyti (į visas puses)“ (Lk 1:51; Apd 5:37). Mt 25:24, 26 jis verčiamas „vėtyti“. Šiame palyginime jo reikšmė yra išlaidauti, kvailai eikvoti turtą.
palaidai gyvendamas: arba „švaistūniškai (vėjavaikiškai) gyvendamas“. Giminingas graikiškas žodis panašia reikšme vartojamas Ef 5:18; Tit 1:6; 1 Pt 4:4.
ganyti kiaulių: pagal Įstatymą šie gyvuliai buvo nešvarūs, taigi žydui toks darbas buvo žeminantis, pasibjaurėtinas (Kun 11:7, 8).
ceratonijos ankščių: ceratonijos vaisiai, arba ankštys, yra blizgios, raudonai rudos, ragą primenančios formos; iš čia kilęs jų graikiškas pavadinimas keration (liet. ragelis). Ceratonijos ankštimis iki šiol šeriami arkliai, galvijai ir kiaulės. Tai, kad jaunuolis geidė kiaulių ėdalo, parodo, kaip žemai jis buvo puolęs.
(Luko 15:17–24) Galop atėjęs į protą tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių turi apsčiai duonos, o aš čia mirštu badu! 18 Kelsiuosi, keliausiu pas tėvą ir sakysiu jam: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. 19 Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane vienu iš savo samdinių.“’ 20 Tad jis pakilo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas pamatė jį iš tolo. Gailesčio apimtas atbėgo, puolė jam ant kaklo ir švelniai pabučiavo. 21 Sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane vienu iš savo samdinių.’ 22 Tačiau tėvas pasakė savo vergams: ‘Greičiau atneškite rūbą, patį geriausią, ir jį aprenkite, užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas sandalais! 23 Atvedę papjaukite nupenėtą veršį, valgykime ir linksminkimės, 24 nes šitas mano sūnus buvo miręs ir atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.’ Ir jie pradėjo linksmintis.
nwtsty Lk 15:17–24 komentarai
samdiniai: grįžęs namo jaunesnysis sūnus nutarė prašyti tėvą priimti jį ne kaip sūnų, o kaip samdinį. Kitaip nei vergas, samdinys nepriklausydavo šeimynai; jis gyvendavo savo namuose ir dažniausiai būdavo pasamdomas vienai dienai (Mt 20:1, 2, 8).
švelniai pabučiavo: arba „meiliai pabučiavo“. Taip šiltai, draugiškai pasveikindamas savo atgailaujantį sūnų tėvas parodė norįs priimti jį į namus.
vadintis tavo sūnumi: kai kuriuose rankraščiuose Lk 15:21 priduriama: „Priimk mane vienu iš savo samdinių“, bet tos frazės nėra įvairiuose patikimuose senuosiuose rankraščiuose (kai kurių biblistų nuomone, ji pridėta tam, kad derintųsi su Lk 15:19). Todėl Šventojo Rašto „Naujojo pasaulio“ vertimo į anglų kalbą 2013 metų redakcijoje šio sakinio nėra.
rūbą [...] žiedą [...] sandalais: drabužis buvo ne paprastas, o pats geriausias – galbūt gražiai išsiuvinėtas, puošnus, kokį dovanodavo gerbiamam svečiui. Tai, kad sūnui buvo užmautas žiedas, rodo tėvo palankumą ir šiltus jausmus jam, taip pat pagarbą bei pripažinimą atgavus sūnaus statusą. Vergas paprastai nemūvėdavo žiedo ir nenešiodavo sandalų. Taigi tėvas aiškiai parodė, kad priima savo sūnų kaip visavertį šeimos narį.
(Luko 15:25–32) O vyresnysis jo sūnus buvo laukuose. Grįždamas ir jau būdamas netoli namų jis išgirdo muziką ir šokius. 26 Pasikvietęs vieną iš tarnų, paklausė, kas ten vyksta. 27 Tas atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, todėl tavo tėvas, atgavęs jį sveiką, papjovė nupenėtą veršį.’ 28 Sūnus įpyko ir nenorėjo eiti į vidų. Tada tėvas išėjęs ėmė jį kviesti. 29 Šis atsakė savo tėvui: ‘Jau šitiek metų tau vergauju ir niekada tavo įsakymo neperžengiau, o tu nė karto nedavei man ožiuko pasilinksminti su draugais. 30 Bet kai tik parsirado šitas tavo sūnus, surijęs tavąjį turtą su paleistuvėmis, jam papjovei nupenėtą veršį!’ 31 Tėvas jam pasakė: ‘Vaike, tu visada esi su manimi, ir viskas, kas mano, yra ir tavo. 32 Juk reikėjo mums linksmintis ir džiaugtis, nes tavo brolis buvo miręs ir atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.’“
Ką vertinga radome
(Luko 14:26) „Jei kas nors ateinantis pas mane nėra pasirengęs nekęsti savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir netgi savo paties sielos, tas negali būti mano mokinys.
nwtsty Lk 14:26 komentaras
nekęsti: Biblijoje šis žodis turi keletą reikšmių: jausti didžiulį priešiškumą asmeniui ir net norėti jam kenkti; kuo nors bjaurėtis ir to asmens ar dalyko vengti; mylėti mažiau. Pavyzdžiui, Biblijos originalo tekste sakoma, kad Jokūbas nekentė Lėjos ir mylėjo Rachelę, tai yra Lėją mylėjo mažiau negu Rachelę (Pr 29:31; Įst 21:15); ta prasme šis žodis vartojamas ir kituose senuosiuose žydų šaltiniuose. Taigi Jėzus nenorėjo pasakyti, kad jo sekėjai turi jausti priešiškumą ar antipatiją šeimos nariams ir sau, nes tai nesiderintų su tuo, ko mokoma Šventajame Rašte. (Palygink su Mk 12:29–31; Ef 5:28, 29, 33.) Šiame kontekste žodis „nekęsti“ gali būti verčiamas „mylėti mažiau“.
(Luko 16:10–13) Kas ištikimas mažiausiame dalyke, būna ištikimas daugelyje dalykų, o kas neteisus mažiausiame, būna neteisus daugelyje. 11 Tad jeigu nepasirodėte ištikimi tvarkydami neteisiuosius turtus, kas jums patikės tikruosius? 12 Ir jeigu nepasirodėte ištikimi tvarkydami, kas priklauso kitam, kas gi duos jums tai, kas skirta jums? 13 Nė vienas namų tarnas negali vergauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą niekins. Negalite vergauti Dievui ir turtams.“
Kraukimės tikrąjį turtą
7 Perskaityk Luko 16:10–13. Prievaizdas iš palyginimo norėjo pasidaryti draugų vien dėl asmeninės naudos. Bet savo sekėjus Jėzus skatino pasidaryti danguje draugų ne iš savanaudiškų paskatų. Skaitytose Biblijos eilutėse, kurios, beje, eina iškart po ano palyginimo, Jėzus kalbėjo apie ištikimybę Dievui. Jis norėjo pasakyti, kad iš to, kaip naudojame savo turtą, pasimatys, ar esame Jehovai ištikimi. Kaip tad galėtume „neteisiuosius turtus“ panaudoti tinkamai?
8 Viena, kaip galime parodyti esą Dievui ištikimi tvarkydami savo turtą, – tai aukoti pasauliniam evangelizacijos darbui, kurį Jėzus kadaise išpranašavo (Mt 24:14). Viena mergaitė Indijoje į savo mažą taupyklę vis įmesdavo pinigėlių. Kad daugiau sutaupytų, net nepirkdavo žaislų. Kai taupyklė prisipildė, ji viską paaukojo gerosios naujienos skelbimo darbui. Vienas brolis, irgi iš Indijos, verčiasi kokosų auginimu ir sykį nemažai riešutų atgabeno į malajalių kalbos vertimo biurą. Brolio manymu, tokia jo auka vertesnė už pinigus, nes jis gali duoti tai, ko biurui konkrečiai reikia. Juk jeigu ne jo dovana, kokosus broliams būtų reikėję pirkti. Panašiai daro ir kai kurie mūsų bendratikiai Graikijoje. Betelio šeimai jie nuolat aukoja alyvuogių aliejaus, sūrio ir kitų maisto produktų. Tai išties labai sumanu ir praktiška.