Niekas negali atskirti mūsų nuo Dievo meilės

 1. Kokios mintys kamuoja daugelį žmonių, net kai kuriuos Dievo tarnus?

AR JEHOVA tave myli? Kai kurie tiki, kad Dievas, kaip rašoma Jono 3:16, myli žmoniją, tačiau apie save galvoja: „Manęs jis niekada nemylės.“ Panašios mintys kyla netgi kai kuriems Dievo tarnams. Vienas vyras pasakė: „Man labai sunku patikėti, kad Dievui rūpiu.“ Gal ir tau kartais kyla tokia abejonė?

2, 3. Kas nori mus įtikinti, kad Jehova mūsų nemyli ir nevertina, ir kaip galime su tokiomis mintimis kovoti?

² Mintį, kad Jehova mūsų nemyli ir kad mes jam nieko verti, įteigti labai nori Šėtonas. Kaip žinome, jis visaip mėgina sugadinti žmonių mąstyseną (2 Korintiečiams 11:3). Kad tai pasiektų, piktasis kursto jų puikybę ir išdidumą arba bando įpiršti mintį, kad jie niekam tikę (Jono 7:47–49; 8:13, 44). Tokia taktika Šėtonas naudojasi ypač šiais laikais, „paskutinėmis dienomis“. Vieni šiandien auga šeimose, kur trūksta meilės. Kitiems tenka nuolat būti tarp nesutramdomų, savanaudiškų, kietakakčių žmonių (2 Timotiejui 3:1–5). Dar kiti metų metais kenčia panieką dėl rasės, patiria neteisybę ar neapykantą. Neretai tokie žmonės padaro išvadą, kad yra niekam nereikalingi ir kad niekas jų nemylės.

³ Jei ir tave slegia panašios mintys, nepasiduok nevilčiai. Daugelis iš mūsų esame linkę pernelyg save nuvertinti. Prisimink, kad Dievo Žodis gali „taisyti“ ir „griauti tvirtoves“ (2 Timotiejui 3:16; 2 Korintiečiams 10:4). Jame rašoma: „Dievo akivaizdoje įtikinsime savo širdį, kad jis mus myli. Jei širdis mus smerktų, žinokime: Dievas didesnis už mūsų širdį ir žino viską“ (1 Jono 3:19, 20). Pažiūrėkime, kaip Dievo Žodis gali padėti mums įtikinti savo širdį, kad Jehova mus myli.

4, 5. Koks Jėzaus pavyzdys padeda suprasti, kad Jehovai esame brangūs?

⁴ Pirma, skaitydami Bibliją aiškiai suprantame, kad Dievui brangus kiekvienas jo tarnas. Pavyzdžiui, Jėzus sakė: „Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekris žemėn be jūsų Tėvo žinios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti. Taigi nebijokite – jūs vertingesni už daugybę žvirblių“ (Mato 10:29–31). Ką šie žodžiai reiškė Jėzaus klausytojams?

⁵ Galbūt svarstai, kas iš viso būtų pirkęs žvirblį? Tuo laiku jis buvo pigiausias iš visų maistui vartotų paukščių. Atkreipk dėmesį, kad už vieną labai mažos vertės monetą jų buvo galima nusipirkti du. Jėzus dar pasakė, kad sumokėjęs porą tokių monetų pirkėjas gaudavo ne keturis, o penkis žvirblius. Penktąjį pridėdavo, nes jis, galima sakyti, neturėjo jokios vertės. Gal šie sparnuočiai ir buvo beverčiai žmonių akyse, bet tik ne Kūrėjo. Jėzus pasakė: „Nė vienas iš jų [net ir pridėtasis] nėra Dievo užmirštas“ (Luko 12:6, 7). Dabar dar aiškiau suprantame, ko Jėzus norėjo savo klausytojus pamokyti. Jeigu Jehovai brangus žvirblis, mažas paukštelis, koks brangus jam yra žmogus! Pasak Jėzaus, Jehova apie mus žino viską – net mūsų galvos plaukus yra suskaičiavęs.

 6. Kodėl galime neabejoti Jėzaus žodžiais, kad Jehova yra suskaičiavęs mūsų galvos plaukus?

⁶ Suskaičiavęs plaukus? Kai kam gali atrodyti, kad Jėzus sutirštino taip sakydamas. Tačiau pamąstyk, pavyzdžiui, apie Jehovos pažadą prikelti mirusiuosius. Jehova turi mus labai gerai pažinoti, kad galėtų atkurti, prikelti iš mirties. Esame jam tokie brangūs, kad apie mus jis atsimena viską, netgi mūsų genetinį kodą, prisiminimus, įspūdžius, kuriuos per gyvenimą patyrėme.a Taigi suskaičiuoti galvos plaukus, kurių žmogus vidutiniškai turi apie 100 000, Jehovai yra vieni niekai.

7, 8. a) Kokią širdį suradęs Jehova džiaugiasi? b) Už kokius darbus ir pastangas Jehova mus vertina?

⁷ Antra, skaitydami Bibliją suprantame, už ką Jehova brangina savo tarnus. Paprastai sakant, jį džiugina mūsų gerosios savybės ir pastangos ištikimai jam tarnauti. Karalius Dovydas savo sūnui Saliamonui pasakė: „Jehova tiria kiekvieną širdį ir permato kiekvieną norą ir mintį“ (1 Metraščių 28:9). Dievas labai džiaugiasi, kai tirdamas daugybės žmonių širdis šiame pykčio ir neapykantos kupiname pasaulyje aptinka tokią, kuri myli taiką, tiesą ir teisingumą. O ką bekalbėti, jei suranda širdį, kuri jį myli, trokšta jį pažinti ir pasakoti apie jį kitiems. Jehova įsidėmi tuos, kurie kalbasi apie jį su kitais. Jis netgi turi „atminimo knygą“ su vardais visų, „kurie Jehovos bijo, kuriems rūpi jo vardas“ (Malachijo 3:16). Tokie žmonės jam labai brangūs.

⁸ O už kokius gerus darbus ir pastangas Jehova mus vertina? Be abejonės, už tai, kad stengiamės sekti jo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, pavyzdžiu (1 Petro 2:21). Jehova labai džiaugiasi, jei negailėdami jėgų dirbame gyvybiškai svarbų evangelizacijos darbą. Romiečiams 10:15 skaitome: „Kokios gražios kojos skelbiančių gerą naujieną apie puikius dalykus!“ Galbūt mes nelaikome savo kojų gražiomis. Tačiau šioje Biblijos eilutėje jos vaizduoja Jehovos tarnų pastangas skelbti gerą žinią apie Dievo Karalystę. Tokiomis pastangomis Jehova gėrisi ir jas vertina (Mato 24:14; 28:19, 20).

9, 10. a) Kodėl galime neabejoti, kad Jehova vertina mus už sunkiomis aplinkybėmis rodomą ištvermę? b) Kaip Jehova žiūri į savo ištikimus tarnus?

⁹ Jehova mus vertina ir už ištvermę (Mato 24:13). Prisimink, Šėtonas nori, kad nusigręžtume nuo Dievo. Taigi kiekviena tavo ištikimos tarnystės Jehovai diena yra atsakas į Šėtono pašaipas (Patarlių 27:11). Suprantama, tarnauti Jehovai ne visuomet lengva. Pašlijusi sveikata, finansinės, emocinės problemos ar kitos bėdos apsunkina gyvenimą. Širdį gali prislėgti ir neišsipildę lūkesčiai (Patarlių 13:12). Bet jei tokiomis nelengvomis aplinkybėmis Jehovai tarnaujame ištvermingai, jis mumis ypač džiaugiasi. Ne veltui karalius Dovydas Jehovą prašė: „Mano ašaras surink į savo odinę, – ir pridūrė: – Ar visos jos nesurašytos tavo knygoj?“ (Psalmyno 56:8). Taip, Jehova mato ir atsimena visas mūsų išlietas ašaras ir visą skausmą, kurį pakeliame ištikimai jam tarnaudami.

¹⁰ Deja, net ir visa tai žinodamas, žmogus vis tiek gali manyti, kad Dievo akyse yra nieko vertas. Jo širdis gali įkyriai šnabždėti: „Aplink tiek daug geresnių už mane. Jehova tikriausiai manimi labai nusivylęs.“ Jehova nieko su niekuo nelygina, jis nesitiki iš mūsų daugiau, nei galime (Galatams 6:4). Dievas labai atidžiai tiria mūsų širdį ir džiaugiasi viskuo, ką gera joje randa.

11. Ką suprantame apie Jehovą iš to, kokį sprendimą jis priėmė dėl Abijos?

¹¹ Trečia, tyrinėdamas mūsų širdį Jehova visada ieško joje gero. Pavyzdžiui, Dievas paskelbė, kad visus vyrus iš nedoro karaliaus Jeroboamo giminės linijos nubaus mirtimi, bet vieną Jeroboamo sūnų, Abiją, liepė palaidoti. Kodėl jį vienintelį? „Jehova, Izraelio Dievas, iš visų Jeroboamo namų tik jame rado šį tą gero“ (1 Karalių 14:1, 10–13). Taip, Jehova ištyrė to jaunuolio širdį ir rado joje „šį tą gero“. Nors to gėrio nebuvo daug, Jehovai pasirodė verta paminėti apie tai savo Žodyje. Abijai buvo atlyginta – jam vieninteliam iš visos šeimos Dievas parodė šiokią tokią malonę.

12, 13. a) Koks pavyzdys rodo, kad Jehova ieško mumyse gero net ir tuomet, kai esame padarę nuodėmę? b) Kaip mūsų dangiškasis Tėvas žiūri į mus ir gerus mūsų darbus?

¹² Kad Jehova ieško mumyse gero, suprantame ir skaitydami apie karalių Juozapatą. Kai kartą jis sunkiai nusižengė, Jehova siuntė pranašą jam pasakyti: „Dėl to užsitraukei Jehovos rūstybę.“ Kokia sukrečianti žinia! Bet dar pranašas pasakė tokius žodžius: „Dievas mato tavyje ir gera“ (2 Metraščių 19:1–3). Nors Jehova ant Juozapato pyko, nenubraukė to, kas jo širdyje buvo gera. Su mumis, netobulais žmonėmis, dažnai būna kitaip. Nusivylę kokiu asmeniu, galimas dalykas, nebematome jo gerų savybių. Griežti būname ir sau. Kai nusidedame, dėl nusivylimo, gėdos ar kaltės jausmo neretai jaučiamės taip, lyg būtume patys blogiausi. Tačiau visada prisiminkime: jei atgailausime ir stengsimės nuodėmių nekartoti, Jehova atleis.

¹³ Kaip kad aukso ieškotojas išplauna bevertį smėlį ir pasilieka auksą, taip Jehova tirdamas tavo širdį nuodėmes nustumia į šalį ir džiaugiasi tuo, ką tavyje randa gera. Gerosios tavo savybės ir geri darbai jam yra tarsi aukso grynuoliai. Tikriausiai pastebėjai, kokie brangūs tėvams yra jų vaikų piešiniai ar kitokie darbeliai. Jie saugo juos dešimtmečiais, nors vaikai seniai apie juos yra pamiršę. Jehova – neprilygstamas Tėvas ir mus labai myli. Jeigu būsime jam ištikimi, jis mus brangins ir mūsų gerų darbų nepamirš. Dievo požiūriu, pamiršti juos būtų neteisinga, o Dievas nėra neteisingas (Hebrajams 6:10). Ką dar tyrinėdamas mūsų širdį Jehova mato?

14, 15. a) Kodėl Jehova mus vertina ir brangina, nors turime trūkumų ir ydų? Pateik pavyzdį. b) Ką Jehova daro matydamas mūsų gerąsias savybes ir ką jis jaučia savo ištikimiems tarnams?

¹⁴ Kai Jehova žvelgia į mus, jis nesusitelkia į mūsų ydas ir trūkumus – mato, kokiais žmonėmis galime tapti. Pavyzdžiui, tie, kurie vertina meną, negaili nieko, kad sugadinti vertingi paveikslai ar kiti meno kūriniai būtų restauruoti. Kai Londono nacionalinėje galerijoje buvo peršautas Leonardo da Vinčio paveikslas, įvertintas maždaug 35 milijonais eurų, niekas nė nemanė jo išmesti. Beveik 500 metų senumo šedevras iškart buvo pradėtas restauruoti. Kodėl? Todėl, kad meno mylėtojams jis buvo brangus. Argi tu nesi vertingesnis už kreida ir anglimi pieštą paveikslą? Dievui tu tikrai esi brangus, kad ir kiek būtum apgadintas paveldėto netobulumo (Psalmyno 72:12–14). Jehova su didžia išmone sukūrė žmones, tad tiems, kurie jį myli ir jo klauso, padės pasiekti tobulumą ir atitaisys visą nuodėmės jiems padarytą žalą (Apaštalų darbų 3:21; Romiečiams 8:20–22).

¹⁵ Taip, Jehova mato mūsų gerąsias savybes, net jei patys jų neįžvelgiame. Jeigu Dievui ištikimai tarnausime, jis ugdys tas savybes tol, kol galiausiai tapsime tobuli. Nors pasaulio žmonių akyse galime atrodyti menki, Jehovos akyse esame tikros brangenybės (Agėjo 2:7).

16. Ką ypatinga dėl mūsų Jehova iš meilės padarė ir iš kur žinome, kad Jėzaus auka paaukota už kiekvieną atskirai?

¹⁶ Ketvirta, Jehova labai daug dėl mūsų padarė, kad parodytų, kaip mus myli. Jis siuntė į žemę savo Sūnų už mus numirti. Niekada nepamirškime, kiek teko iškentėti Jėzui, taip pat kokį skausmą jautė Jehova matydamas mylimo Sūnaus mirtį. Akivaizdu, Šėtono tvirtinimas, kad esame niekam verti ir nemylimi, yra visiškas melas. Deja, daugeliui žmonių sunku patikėti, kad Jėzus pasiaukojo už juos asmeniškai. Jie nesijaučia verti tokios aukos. Bet prisiminkime apaštalą Paulių. Prieš tapdamas krikščioniu jis persekiojo Kristaus mokinius, tačiau vėliau rašė: „[Dievo Sūnus] pamilo mane ir atidavė save už mane“ (Galatams 1:13; 2:20).

17. Kaip Jehova patraukia mus prie savęs ir prie savo Sūnaus?

¹⁷ Iš ko dar suprantame, kad Jehova myli mus kiekvieną atskirai? Iš to, kad kiekvienam suteikia galimybę patirti Kristaus aukos teikiamą naudą. Jėzus pasakė: „Joks žmogus negali ateiti pas mane, jeigu mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jono 6:44). Taip, pats Jehova patraukia mus prie savo Sūnaus ir duoda viltį gyventi amžinai. O kaip patraukia? Suteikia galimybę išgirsti gerąją naujieną, taip pat duoda šventosios dvasios, kad mes, netobuli žmonės, suprastume Biblijoje užrašytas tiesas ir gebėtume jomis vadovautis gyvenime. Iš esmės Jehova sako mums tai, ką sakė ir senovės Izraeliui: „Amžina meile tave pamilau, dėl ištikimosios meilės patraukiau prie savęs“ (Jeremijo 31:3).

18, 19. a) Kas dar aiškiai rodo, kad Jehova myli kiekvieną atskirai? b) Kas patikina, kad Jehova mus atjaučia?

¹⁸ Jehova suteikia garbę bendrauti su juo maldoje – taip rodo mums ypač asmenišką dėmesį ir meilę. Biblija ragina melstis Dievui nuolatos (1 Tesalonikiečiams 5:17). Jis mūsų klausosi, net yra vadinamas „maldos klausytoju“ (Psalmyno 65:2). Klausytis maldų Dievas nepavedė niekam kitam, net savo Sūnui. Tik pagalvok: pats visatos Kūrėjas skatina mus atvirai išsakyti jam savo mintis ir jausmus. O koks klausytojas Jehova yra? Tikrai ne šaltas ar abejingas.

¹⁹ Jehova mus supranta ir atjaučia. Vienas pagyvenęs krikščionis apie atjautą pasakė taip: „Atjauta yra tavo skausmas mano širdyje.“ Iš kur žinome, kad Jehova mūsų skausmui nėra abejingas? Kai Izraelio tauta kentėjo ir vargo, Jehovai nebuvo vis vien. „Dėl jų vargų jis sielvartavo“, – rašoma Izaijo 63:9. Jehova matė izraelitų vargą ir gerai suprato, ką jie išgyvena. Kokie stiprūs buvo jo jausmai, rodo šie žodžiai: „Kas paliečia jus, paliečia mano akies vyzdį“ (Zacharijo 2:8).b Jei kas paliestų tavo akies vyzdį, turbūt labai skaudėtų. Taip, Jehova mus atjaučia – kai skauda mums, skauda ir jam.

20. Kodėl svarbu klausyti pamokymo, užrašyto Romiečiams 12:3?

²⁰ Tačiau nė vienas dvasiškai brandus krikščionis, žinodamas, kad Dievas jį myli ir vertina, neims didžiuotis. Apaštalas Paulius rašė: „Dėl man suteiktos malonės sakau kiekvienam iš jūsų: nemanykite apie save geriau, negu dera manyti – vertinkite save nuosaikiai, pagal tai, kiek tikėjimo Dievas kiekvienam yra davęs“ (Romiečiams 12:3). Taigi džiaukimės savo dangiškojo Tėvo meile ir gerumu, tačiau kartu nepamirškime, kad tokia meilė nėra užtarnauta (Luko 17:10).

21. Kokį Šėtono melą turime atmesti ir tikėjimą kokiais žodžiais stiprinti?

²¹ Ryžtingai atmesk visokį Šėtono melą, nepasiduok jo mėginimui įpiršti mintį, kad esi niekam vertas ir nemylimas. Jei gyvenimas tave išmokė laikyti save tokia didele kliūtimi, kurios net begalinė Dievo meilė neįveiks, savo gerus darbus tokiais nežymiais, kad net visa reginčios jo akys nepastebės, o savo nuodėmes tokiomis didelėmis, kad net jo brangaus Sūnaus mirtis jų neatpirks, buvai mokomas melo. Mesk jį iš širdies! Stiprink tikėjimą šiais šventosios dvasios įkvėptais Pauliaus žodžiais: „Aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei valdžios, nei esamybės, nei būsimybės, nei galybės, nei aukštybė, nei gilybė, nei koks kitas kūrinys negalės atskirti mūsų nuo Dievo meilės, kuri pasireiškia per Kristų Jėzų, mūsų Viešpatį“ (Romiečiams 8:38, 39).