Mišna ir Mozei duotas Dievo Įstatymas

„IŠ PRADŽIŲ susidaro įspūdis, kad įsijungiame į jau ilgą laiką besitęsiantį pokalbį apie dalykus, kurių negalime suprasti... Mes... jaučiamės tarsi būtume tolimųjų skrydžių oro uosto laukiamojoje salėje. Suprantame žmonių tariamus žodžius, bet nesuvokiame, ką jie nori pasakyti, kuo jie susirūpinę ir ypač kodėl toks skubumas jų balsuose.“ Taip žydų mokslininkas Jokūbas Noisneris apibūdina galimą skaitytojo pojūtį pirmą kartą skaitant Mišną. Noisneris priduria: „Mišna neturi pradžios. Ji pasibaigia nelauktai.“

Knygoje A History of Judaism Danielius Džeremis Silveris Mišną vadina „esminiu rabiniškojo judaizmo tekstu“. Iš tikrųjų, pastebi jis toliau: „Mišna pakeitė Bibliją kaip [žydų] mokymo programos pagrindas.“ Kodėl tokio sunkiai suprantamo stiliaus knyga turėtų būti tokia svarbi?

Iš dalies atsakymą galima rasti šiame Mišnoje esančiame tvirtinime: „Mozė gavo Torą ant Sinajaus ir perdavė ją Jozuei, Jozuė — vyresniesiems, o vyresnieji — pranašams. Pranašai perdavė ją didžiojo susirinkimo vyrams“ (Avot 1:1). Mišna tvirtina nagrinėjanti informaciją, perduotą Mozei ant Sinajaus kalno — Dievo Įstatymo Izraeliui neužrašytąją dalį. Į didžiojo susirinkimo (vėliau pavadinto sinedrionu) vyrus buvo žiūrima kaip į seniai gyvuojančią dinastiją žinovų arba išminčių, kurie žodžiu perduodavo tam tikrus mokymus iš kartos į kartą tol, kol galiausiai šie buvo užrašyti Mišnoje. Bet ar iš tiesų taip yra? Kas ir kodėl iš tikrųjų parašė Mišną? Ar Mozės ant Sinajaus gauta informacija davė pradžią jos turiniui? Ar ji turi mums kokią nors reikšmę dabar?

Judaizmas be šventyklos

Kai buvo rašomi įkvėpti Raštai, tikėjimas Dievo žodiniu įstatymu, duotu papildyti rašytinį Mozės įstatymą, nebuvo žinomasa (Išėjimo 34:27). Praėjus daugeliui šimtmečių, fariziejai buvo ta judaizmu besiremianti grupė, kuri išvystė ir rėmė šią sampratą. Pirmajame mūsų eros šimtmetyje sadukiejai bei kiti žydai priešinosi tokiam nebibliniam mokymui. Tačiau kol Jeruzalės šventykla buvo žydiškojo garbinimo centras, žodinio įstatymo svarstymas buvo antraeilis dalykas. Garbinimas šventykloje kiekvieno žydo gyvenimui teikė aiškumą ir tam tikrą stabilumą.

Tačiau 70 m. e. m. žydų tauta patyrė neįsivaizduojamo masto religinę krizę. Romėnų legionai sugriovė Jeruzalę ir nužudė per milijoną žydų. Nebeliko jų dvasinio gyvenimo centro — šventyklos. Buvo nebeįmanoma gyventi pagal Mozės įstatymą, kuris reikalavo aukų ir kunigų tarnavimo šventykloje. Nebeliko kertinio judaizmo akmens. Talmudo žinovas Adinas Steinzalcas rašo: „Sugriovimas... 70 m. e. m. privertė nedelsiant pertvarkyti visą religinio gyvenimo sistemą.“ Ir jie ją pertvarkė.

Dar prieš sugriaunant šventyklą Johananas Ben Zakajus, fariziejų vadovo Hilelio vertinamas pasekėjas, gavo Vespasiano (būsimo imperatoriaus) leidimą perkelti dvasinį judaizmo centrą ir sinedrioną iš Jeruzalės į Jamniją. Kaip aiškina Steinzalcas, po Jeruzalės sugriovimo Johananas Ben Zakajus, „nebelikus Šventyklos, drąsiai pasitiko iššūkį įkurti žmonėms naują veiklos centrą, kuris dabar padėtų jiems prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir nukreiptų religinį užsidegimą į kitą pagrindinį tikslą“. Tas naujas pagrindinis tikslas buvo žodinis įstatymas.

Sugriovus šventyklą sadukiejai ir kitos žydų sektos nepasiūlė įtikinamos alternatyvos. Taip fariziejai tapo vyraujančia žydų klase, patraukdavusia opoziciją. Pabrėždami vienybę, žymiausieji rabinai liovėsi vadinę save fariziejais — terminu, nurodančiu sektantizmą ir šališkumą. Jie paprasčiausiai tapo žinomi kaip rabinai, „Izraelio išminčiai“. Tiems išminčiams reikėjo sukurti tikėjimo sistemos pagrindus, kurie apsaugotų jų žodinio įstatymo idėją. Tai turėjo būti dvasinė struktūra, žymiai mažiau pažeidžiama žmonių antpuolių negu šventykla.

Žodinio įstatymo stiprinimas

Nors dabar rabinų mokykla Jamnijoje (40 kilometrų į vakarus nuo Jeruzalės) buvo pagrindinis centras, visame Izraelyje ir net Babilone bei Romoje pradėjo atsirasti kitos mokyklos, mokančios žodinių įstatymų. Tačiau tai sudarė sunkumų. Steinzalcas aiškina: „Kol visi išminčiai buvo susibūrę ir pagrindinį mokymo darbą atliko viena žmonių grupė [Jeruzalėje], tradicijos vienovė buvo išlaikyta. Tačiau pagausėjus mokytojų ir įsteigus atskiras mokyklas, atsirado... daugybė formulių ir išraiškos būdų.“

Žodinio įstatymo mokytojai buvo vadinami tanaitais — žodžiu, kilusiu iš aramėjiškos šaknies, reiškiančios „mokytis“, „kartoti“ arba „mokyti“. Tai pabrėžė jų žodinio įstatymo mokymosi ir mokymo būdą, intensyviai kartojant ir išmokstant atmintinai. Kad žodinį įstatymą būtų lengviau įsiminti, kiekviena taisyklė arba tradicija būdavo sutrumpinama iki neilgo, glausto posakio. Kuo mažiau žodžių, tuo geriau. Buvo ieškoma stilizuotų, poetiškų formų, ir posakiai dažnai būdavo giedami. Tačiau šios taisyklės buvo padrikos ir labai skirtingos, nelygu mokytojas.

Pirmasis rabinas, sutvarkęs daugelį skirtingų žodinių tradicijų ir suteikęs joms tam tikrą formą, buvo Akiva ben Džozefas (apie 50—135 m. e. m.). Apie jį Steinzalcas rašo: „Jo bendraamžiai palygino jo veiklą su užsiėmimu darbininko, kuris išėjęs į lauką bet kaip susikrauna į savo krepšį, ką suradęs, tada sugrįžta į namus ir sudėlioja kiekvieną rūšį atskirai. Akiva tyrinėjo gausybę padrikų dalykų ir klasifikavo juos pagal atskiras kategorijas.“

Antrajame mūsų eros šimtmetyje, praėjus daugiau nei 60 metų po Jeruzalės sugriovimo, įvyko antras didelis žydų maištas prieš Romą, vadovaujamas Bar Kochbos. Sukilimas dar kartą atnešė nelaimę. Žuvo beveik milijonas žydų, taip pat Akiva ir daugelis jo mokinių. Sudužo bet kokios viltys atstatyti šventyklą, nes Romos imperatorius Adrianas uždraudė žydams įeiti į Jeruzalę, išskyrus per šventyklos sugriovimo metines.

Tanaitai, gyvenę po Akivos, niekada nebuvo matę Jeruzalės šventyklos. Tačiau jų „šventykla“, arba garbinimo centru, tapo žodinio įstatymo tradicijų studijavimo modelis. Akivos ir jo mokinių pradėto žodinio įstatymo struktūros stiprinimo darbo ėmėsi paskutinysis tanaitas, Judas ha-Nasis.

Mišnos medžiaga

Judas ha-Nasis buvo Hilelio ir Gamalielio palikuonis.b Gimęs Bar Kochbos maišto metu, antrojo mūsų eros šimtmečio pabaigoje ir trečiojo pradžioje jis tapo Izraelio žydų bendruomenės vadovu. Titulas ha-Nasis reiškia „kunigaikštis“ ir tai parodo jo padėtį kitų žydų akyse. Dažnai jis minimas tiesiog kaip rabinas. Judas ha-Nasis vadovavo ir savo akademijai, ir sinedrionui, pradžioje Bet Šearime, vėliau Seforoje, Galilėjoje.

Suprasdamas, kad dėl būsimų nesutarimų su Roma gali kilti sunkumų perduoti patį žodinį įstatymą, Judas ha-Nasis nusprendė sukurti struktūrą, kuri užtikrintų jo išsaugojimą. Jis subūrė savo akademijoje pačius įžymiausius to laiko mokslininkus. Buvo apsvarstytas kiekvienas žodinio įstatymo punktas ir tradicija. Šių aptarimų išvados buvo išreikštos neįtikėtinai glaustais posakiais pagal griežtą žydų poetinės prozos šabloną.

Išvados buvo susistemintos į šešis pagrindinius skyrius, atitinkančius pagrindines temas. Pastarąsias Judas padalijo į 63 dalis, arba traktatus. Dabar dvasinis statinys buvo baigtas. Iki tol tokios tradicijos visada būdavo perduodamos žodžiu. Bet kaip papildomos apsaugos buvo imtasi paskutinio esminius pokyčius sukėlusio žingsnio — viską užrašyti. Ši įspūdinga ką tik užrašyta žodinio įstatymo struktūra buvo pavadinta Mišna. Pavadinimas Mišna yra kilęs iš hebrajiškos šaknies ša·nahʹ, reiškiančios „kartoti“, „mokytis“, arba „mokyti“. Jis yra lygiareikšmis aramėjiškajam tenaʹʹ, iš kurio kilo terminas tanaitas, taikytas tiems, kurie buvo Mišnos mokytojai.

Mišnos tikslas nebuvo įtvirtinti galutinį kodeksą. Joje daugiau nagrinėjamos išimtys, darant prielaidą, kad skaitytojas žino pagrindinius principus. Iš tikrųjų ji apibendrino tai, apie ką buvo diskutuojama ir ko buvo mokoma rabinų mokyklose Judo ha-Nasio laikais. Mišna turėjo būti tolesnio žodinio įstatymo svarstymo pagrindas, karkasas, arba pradinė struktūra, ant kurios būtų statoma.

Užuot atskleidusi ką nors, kas buvo perduota Mozei ant Sinajaus, Mišna suteikė žinių, kaip vystėsi žodinis įstatymas — tai yra idėja, prasidėjusi nuo fariziejų. Mišnoje užrašyta informacija suteikia aiškumo kai kuriems teiginiams Krikščionių Graikiškuosiuose Raštuose ir tam tikriems pokalbiams tarp Jėzaus Kristaus ir fariziejų. Tačiau reikalingas apdairumas, nes Mišnoje užrašytos mintys atspindi žydų požiūrį antrajame mūsų eros šimtmetyje. Mišna yra tiltas tarp antrosios šventyklos laikotarpio ir Talmudo.

[Išnašos]

[Rėmelis 26 puslapyje]

Mišnos dalys

Mišna yra padalinta į šešis skyrius. Šie skyriai susideda iš 63 mažesnių knygelių, arba traktatų, padalintų į skirsnius ir mišnajot, arba pastraipas (ne eilutes).

1. Zeraim (Žemdirbystės įstatymai)

Šiuose traktatuose aptariamos maldos, kuriose prašoma aprūpinti maistu bei globoti žemdirbystę. Į juos taip pat įtraukti nurodymai dėl dešimtinės, dalies kunigams, varpų rinkimo ir šabo metų.

2. Moed (Šventės)

Šio skyriaus traktatuose aptariami įstatymai, susiję su Šabu, Permaldavimo diena bei kitomis šventėmis.

3. Našim (Moterys, santuokos įstatymas)

Tai traktatai, kalbantys apie santuoką ir skyrybas, priesaikas, nazyrus bei įtariamo svetimavimo atvejus.

4. Nezikin (Atlyginimas už nuostolius ir civilinis įstatymas)

Šiuose traktatuose nagrinėjami dalykai, susiję su civiliniu ir nuosavybės įstatymu, teismais ir bausmėmis, sinedriono funkcijomis, stabmeldyste, priesaikomis bei vadovų etika (Avot).

5. Kodašim (Aukos)

Šie traktatai aptaria nuostatus dėl gyvulių bei grūdų aukojimo, kalba apie šventyklos matmenis.

6. Toharot (Švaros ritualai)

Šis skyrius susideda iš traktatų, aptariančių švaros ritualą, maudymąsi, rankų plovimą, odos ligas ir įvairių daiktų nešvarą.

[Rėmelis 28 puslapyje]

Mišna ir krikščionių graikiškieji raštai

Mato 12:1, 2: „Anuo metu šabo dieną Jėzus ėjo per javų lauką. Jo mokiniai buvo išalkę, tad ėmė skintis varpų ir valgyti. Tai pamatę fariziejai jam sakė: ‛Žiūrėk, tavo mokiniai daro, kas per šabą draudžiama.’“ Hebrajiškieji Raštai nedraudė to, ką darė Jėzaus mokiniai. Bet Mišnoje randame sąrašą 39 užsiėmimų, kuriuos rabinai draudė šabo dieną (Šabbat 7:2).

Mato 15:3: „[Jėzus] atsakė: ‛O kodėl jūs laužote Dievo įsakymą dėl savojo papročio?!’“ Mišna patvirtina šį požiūrį (Sanhedrin 11:3). Mes skaitome: „Rašto žinovų žodžiai taikytini griežčiau nei [rašytinio] įstatymo žodžiai. Jei žmogus sako: ‛Nešioti filakterijus nėra būtina’ ir taip pažeidžia Įstatymo žodžius, jis nėra smerktinas; [bet jei jis sako] ‛juose turėtų būti penki skyreliai’, tuo kai ką pridėdamas prie Rašto žinovų žodžių, jis smerktinas“ (Herbertas Danbis, Mišna, puslapis 400 [anglų k.]).

Efeziečiams 2:14: „Jis [Jėzus] yra mūsų sutaikinimas, iš abiejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę.“ Mišnoje sakoma: „Šventyklos kalne buvo grotinė pertvara (Soreg), dešimties delnų aukštumo“ (Middot 2:3). Nežydams buvo uždrausta eiti toliau šios vietos ir įeiti į vidinius kiemus. Apaštalas Paulius 60 ar 61 m. e. m., rašydamas efeziečiams, galėjo vaizdingai užsiminti apie šią sieną, kai ji dar stovėjo. Simbolinė siena buvo Įstatymo sandora, kuri ilgai skyrė žydus nuo pagonių. Tačiau Kristaus mirtis 33 m. e. m. panaikino tą sieną.