mwbr18.05 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
GEGUŽĖS 7–13 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | MORKAUS 7–8
„Imk savo kančių stulpą ir sek manimi“
(Morkaus 8:34) Jis pasišaukė minią kartu su mokiniais ir jiems pasakė: „Jeigu kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teima savo kančių stulpą ir tegul seka manimi.
nwtsty Mk 8:34 komentaras
teišsižada savęs: arba „tegu atsisako visų teisių į save“. Tai nurodo asmens norą visiškai savęs atsižadėti arba atiduoti save Dievo nuosavybėn. Graikiškas pasakymas gali būti verčiamas „jis turi pasakyti „ne“ sau“; tai reiškia pasakyti „ne“ savo troškimams, ambicijoms ar patogumui (2 Kor 5:14, 15). Tą patį graikišką veiksmažodį pavartojo Morkus pasakodamas, kaip Petras išsižadėjo Jėzaus (Mk 14:30, 31, 72).
w92 8/1 p. 17, pstr. 14
Kaip tu bėgi lenktynėse dėl gyvenimo?
14 Savo mokiniams ir susirinkusiai miniai Jėzus sakė: „Jeigu kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teima savo kančių stulpą ir tegul seka manimi“ (Morkaus 8:34). Priimdami šį kvietimą turime būti pasiryžę nepaliauti taip elgtis – ne dėl to, kad išsižadėjimas savęs yra kažkuo ypač naudingas, o todėl, jog vienas neprotingas poelgis, vienas neapgalvotas sprendimas gali sugriauti viską, kas buvo pasiekta, netgi pastatyti į pavojų mūsų amžiną gerovę. Kol padarome dvasinę pažangą paprastai praeina nemažai laiko, bet kaip greitai galime visa tai prarasti, jeigu nuolat nebudėsime!
(Morkaus 8:35–37) Kas nori išgelbėti savo sielą, tas ją praras, o kas praranda savo sielą dėl manęs ir gerosios naujienos, tas ją išgelbės. 36 Kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį ir netekti savo sielos? 37 Ir ką gi žmogus duotų mainais už savo sielą?
Ką atiduosi dėl to, kad gyventum?
3 Tąkart Jėzus dar iškėlė du svarbius klausimus. Vienas buvo toks: „Ką padėtų žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, bet prarastų savo gyvybę?“ Ir kitas: „Ką žmogus galėtų duoti mainais už savo gyvybę?“ (Mk 8:36, 37, Jr). Atsakymas į pirmąjį klausimą žmogišku požiūriu akivaizdus. Jei asmuo laimėtų visą pasaulį, bet netektų gyvybės, jam nebūtų iš to jokios naudos. Turtas turi vertę tik jeigu žmogus yra gyvas ir gali juo pasinaudoti. Antrasis Jėzaus klausimas – „ką žmogus galėtų duoti mainais už savo gyvybę?“ – galbūt priminė tai, ką kadaise, Jobo dienomis, tvirtino Šėtonas: „Visa, ką žmogus turi, jis atiduos už savo gyvybę“ (Job 2:4). Daugelis – aišku, ne Jehovos garbintojai, – taip ir darytų. Jie griebtųsi bet ko, pamintų visus principus, kad tik liktų gyvi. Krikščionių pasaulėžiūra kitokia.
4 Žinome, jog Jėzus atėjo į žemę ne tam, kad apdovanotų mus gera sveikata, turtu ir ilgu gyvenimu jau dabar. Jis atėjo atverti kelio į amžiną gyvenimą naujajame pasaulyje, ir ši viltis mums be galo brangi (Jn 3:16). Krikščionis pirmąjį Jėzaus klausimą suprastų taip: „Kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet prarasti amžinojo gyvenimo viltį?“ Jokios naudos – būtų atsakymas (1 Jn 2:15–17). O norėdami atsakyti į antrąjį Jėzaus klausimą, kiekvienas pasvarstykime: „Kiek dabar esu pasirengęs aukotis, kad išsipildytų mano lūkestis gyventi naujajame pasaulyje?“ Pati mūsų gyvensena rodo, kaip yra iš tikrųjų, – ar ši viltis mūsų sąmonėje ryški. (Palygink Jono 12:25.)
(Morkaus 8:38) Kas gėdytųsi manęs ir mano žodžių šioje svetimaujančioje ir nuodėmingoje kartoje, to ir Žmogaus Sūnus gėdysis, kai ateis savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais.
jy p. 143, pstr. 4
Kas yra Žmogaus Sūnus?
Taigi Jėzaus sekėjai, norėdami įrodyti esą verti jo malonės, turi būti drąsūs ir pasiaukojantys. Jėzus sako: „Kas gėdytųsi manęs ir mano žodžių šioje svetimaujančioje ir nuodėmingoje kartoje, to ir Žmogaus Sūnus gėdysis, kai ateis savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais“ (Morkaus 8:38). Taip, atėjęs Jėzus „atlygins kiekvienam pagal jo elgesį“ (Mato 16:27).
Ką vertinga radome
(Morkaus 7:5–8) Taigi fariziejai ir Raštų žinovai jo paklausė: „Kodėl tavo mokiniai nesielgia pagal prosenių tradiciją ir valgo suterštomis rankomis?“ 6 Jis jiems atsakė: „Taikliai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas. Parašyta: ‘Šie žmonės reiškia man pagarbą lūpomis, tačiau jų širdis toli nuo manęs. 7 Veltui jie mane garbina, nes jų mokymai tėra žmonių išgalvoti priesakai.’ 8 Palikę Dievo įsakymą jūs įsikibę laikotės žmonių tradicijos.“
Skaitytojų klausimai
Kodėl Jėzaus priešininkai priekaištavo jam dėl rankų plovimo?
▪ Tai tik vienas iš daugelio dalykų, dėl kurių Jėzus ir jo mokiniai susilaukdavo priekaištų. Mozės įstatyme buvo labai konkrečiai rašoma apie apeiginį nešvarumą. Žmogų nešvarų padarydavo lytinių organų išskyros, raupsų liga ar prisilietimas prie lavono. Įstatyme taip pat buvo pasakyta, kaip reikia apsivalyti: aukoti atnašą, apsiplauti ar būti apšlakstytam vandeniu (Kun 11–15 sk.; Sk 19 sk.).
Žydų rabinai labai gilinosi į visus su tuo susijusius įsakymus. Viename veikale sakoma, kad kiekvienas susitepimo atvejis būdavo atidžiai ištyrinėjamas. Reikėdavo išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis žmogus tapo nešvarus, ar tas nešvarumas gali persiduoti kitam ir, jei taip, tai kokiu būdu, kokie daiktai gali ir kokie negali tapti nešvarūs ir galiausiai kaip susitepusiam žmogui apsivalyti.
Jėzaus priešininkai jį paklausė: „Kodėl tavo mokiniai nesielgia pagal prosenių tradiciją ir valgo suterštomis rankomis?“ (Mk 7:5) Čia jie kalbėjo ne šiaip apie higienos laikymąsi. Prieš valgį rabinai atlikdavo ritualą: jiems ant rankų būdavo pilamas vanduo. Minėtame veikale priduriama: „Taip pat buvo svarstoma, iš kokio indo dera vandenį pilti, koks vanduo tam tinkamas, kas turėtų pilti ir kurią rankų dalį reikėtų aplieti.“
Kaip į tokias žmonių išgalvotas taisykles žiūrėjo Jėzus? Žydų religiniams vadovams jis pasakė: „Taikliai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas. Parašyta: ‘Šie žmonės reiškia man pagarbą lūpomis, tačiau jų širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, nes jų mokymai tėra žmonių išgalvoti priesakai.’ Palikę Dievo įsakymą jūs įsikibę laikotės žmonių tradicijos“ (Mk 7:6–8).
(Morkaus 7:32–35) Čia pas jį atvedė kurčią, sunkiai kalbantį žmogų ir maldavo uždėti ant jo ranką. 33 Jėzus pasivedė tą žmogų į šalį nuo minios, įkišo savo pirštus jam į ausis ir paspjovęs palietė jam liežuvį. 34 Paskui pažvelgė į dangų ir giliai atsidusęs pasakė jam: „Efatà“, tai yra „atsiverk“. 35 Žmogaus klausa atsivėrė, liežuvis atsirišo ir jis laisvai prakalbo.
Ar turi „Kristaus mintį“?
9 Tas vyras buvo kurčias ir beveik nebylys. Jėzus galbūt pastebėjo, kad šis žmogus labai nervinasi ir varžosi. Tada Jėzus pasielgė kiek kitaip: pasivedėjo vyriškį nuošaliau nuo minios ir ženklais parodė, ką ruošiasi daryti. Jis „įleido savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį“ (Morkaus 7:33). Paskui Jėzus pažvelgė į dangų ir maldingai atsiduso. Tokiu iškalbingu gestu Jėzus norėjo pasakyti anam vyrui: ‘Viską, ką ruošiuosi padaryti dėl tavęs, yra Dievo duota galia.’ Galiausiai Jėzus tarė: „Atsiverk!“ (Morkaus 7:34) Tuojau atsivėrė to vyro klausa ir jis galėjo normaliai kalbėti.
10 Koks Jėzaus dėmesingumas žmonėms! Jis buvo jautrus jiems ir viską darė atsižvelgdamas į jų jausmus. Mes, krikščionys, irgi turime panašiai elgtis su kitais ugdydamiesi ir rodydami Kristaus mąstyseną. Biblija ragina: „Visi būkite vieningi, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, nuolankūs“ (1 Petro 3:8). Tai skatina mus kalbėti ir elgtis atsižvelgiant į kitų žmonių jausmus.
11 Susirinkime galime gerbti kitų jausmus kilniai elgdamiesi su bendratikiais – kaip norėtume, kad būtų elgiamasi su mumis (Mato 7:12). Tad turime žiūrėti, ką sakome ir kaip sakome (Kolosiečiams 4:6). Prisimink, jog „neapgalvoti žodžiai yra kaip kalavijo smūgiai“ (Patarlių 12:18). O kaip šeimoje? Vyras ir žmona, kuriuos vienija tikra meilė, gerbia vienas kito jausmus (Efeziečiams 5:33). Jie vengia šiurkščių žodžių, negailestingos kritikos bei kartaus sarkazmo – visko, kas įžeidžia ir nelengvai užgydoma. Reikia atsižvelgti ir į vaikų jausmus. Pataisydami vaikus, tėvai privalo gerbti jų orumą ir be reikalo netrikdyti (Kolosiečiams 3:21). Būdami atidūs kitiems, parodome turį Kristaus mintį.
GEGUŽĖS 14–20 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | MORKAUS 9–10
„Tikėjimą stiprinantis regėjimas“
(Morkaus 9:1) Jis jiems pasakė: „Iš tiesų sakau jums, kad kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, iki išvys Dievo karalystę atėjus su galia.“
Pranašysčių esmė – liudijimas apie Kristų
9 Prabėgo daugiau kaip metai, kai Jėzus nenuginčijamai įrodė esąs Mesijas. Atėjo ir praėjo 32 m. e. m. Pascha. Nemažai Jėzaus sekėjų atsitraukė, galbūt dėl persekiojimo, materializmo ar kasdienių rūpesčių. Kiti buvo suglumę ar nusivylę, kai Jėzus nesileido paskelbiamas karaliumi. Be to, puolamas žydų religinių vadų jis atsisakė padaryti ženklą ir taip išsiaukštinti. (Mato 12:38, 39) Toks požiūris kai kam galėjo atrodyti nesuprantamas. Paskui Jėzus ėmėsi atskleisti mokiniams tai, ką jiems buvo nelengva suvokti: kad „turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas“. (Mato 16:21–23)
10 Dar po devynių ar dešimties mėnesių ateina laikas Jėzui „iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą“. (Jono 13:1) Didžiai rūpindamasis savo ištikimais mokiniais, Jėzus pažada keletui iš jų kaip tik tai, ką atsakė netikintiems žydams, – parodyti ženklą iš dangaus. „Iš tiesų sakau jums, – tarė jis: – kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį su savo karalyste.“ (Mato 16:28) Jėzus, žinoma, neturi omenyje, kad kai kurie mokiniai išgyvens iki Mesijo karalystės įkūrimo, tai yra iki 1914-ųjų. Jis nori pasakyti, kad trys artimiausi draugai išvys įspūdingą jo karališkos valdžios atspindį. Tas regėjimas vadinamas atsimainymu.
(Morkaus 9:2–6) Taigi po šešių dienų, pasiėmęs su savimi Petrą, Jokūbą ir Joną, Jėzus užsivedė juos vienui vienus ant aukšto kalno. Ir jis atsimainė jų akivaizdoje. 3 Jo drabužiai ėmė spindėti taip baltai, kaip jų negalėtų išbalinti joks skalbėjas žemėje. 4 Dar jiems pasirodė Elijas su Moze, – juodu kalbėjosi su Jėzumi. 5 Tada Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui.“ 6 Mat jis nežinojo, ką ir sakyti, – taip jie buvo persigandę.
Pranašysčių esmė – liudijimas apie Kristų
11 Po šešių dienų Petrą, Jokūbą ir Joną Jėzus užsiveda ant aukštumos – tikriausiai Hermono kalno gūbrio. Čia ‘atsimaino jų akivaizdoje. Jo veidas sužimba kaip saulė, o drabužiai tampa balti kaip šviesa’. Paskui pasirodo pranašai Mozė ir Elijas; jie kalbasi su Jėzumi. Šis stulbinamas regėjimas, matyt, įvyksta naktį ir dėl to dar didingesnis. Viskas atrodo taip tikroviškai, kad Petras siūlo išskleisti tris palapines: vieną Jėzui, kitą Mozei, trečią Elijui. Dar Petrui tebekalbant skaistus debesis apsiaučia juos ir balsas iš debesies prabyla: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ (Mato 17:1–6)
(Morkaus 9:7) Užėjo debesis ir apdengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus; klausykite jo.“
nwtsty Mk 9:7 komentaras
balsas: tai antras iš trijų evangelijose paminėtų atvejų, kai Dievas tiesiogiai kalbėjo žmonėms (Mk 1:11; Jn 12:28).
Ką vertinga radome
(Morkaus 10:6–9) Tačiau iš pradžių, kai atsirado kūrinija, ‘Jis padarė juos kaip vyrą ir moterį. 7 Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną, 8 ir juodu bus vienas kūnas’. Vadinasi, jie – nebe du, o vienas kūnas. 9 Tad ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.“
Evangelijos pagal Morkų apžvalga
10:6–9. Dievas nori, kad sutuoktiniai liktų drauge. Taigi užuot skubėję skirtis, vyras ir žmona turėtų taikyti Biblijos principus ir taip stengtis išspręsti visokias santuokoje kylančias problemas (Mt 19:4–6).
(Morkaus 10:17, 18) Kai jis leidosi eiti savo keliu, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir paklausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžiną gyvenimą?“ 18 Jėzus jam tarė: „Kodėl mane vadini geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas.
nwtsty Mk 10:17, 18 komentarai
Gerasis Mokytojau: šiais žodžiais vyras tikriausiai meilikavo arba pavartojo juos kaip titulą, nes tokios pagarbos paprastai reikalaudavo religiniai vadovai. Nors Jėzus neprieštaravo būti vadinamas Mokytoju ar Viešpačiu (Jn 13:13), visą garbę jis skyrė savo Tėvui.
Niekas nėra geras, tik vienas Dievas: čia Jėzus pripažino, kad Jehova yra didžiausias gerumo pavyzdys, vienintelis, turintis teisę nustatyti, kas yra gera ir kas bloga. Pasielgdami maištingai ir valgydami vaisių nuo gero ir blogo pažinimo medžio Adomas ir Ieva gviešėsi šios teisės. Jėzus, priešingai, pripažino, kad ši teisė priklauso tik jo Tėvui. Kas gera ir kas bloga, sužinome iš Dievo Žodyje užrašytų jo įsakymų (Mk 10:19).
ESAME KRIKŠČIONYS
„Ką Dievas sujungė...“
(Morkaus 10:4) „Tie atsakė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir išsiskirti.“
(Morkaus 10:11) Jėzus jiems paaiškino: „Tas, kuris išsiskiria su žmona ir veda kitą, nusikalsta pirmajai svetimavimu.
skyrybų raštą: Įstatymo reikalavimas, kad vyras, ketinantis skirtis su žmona, paruoštų teisinį dokumentą ir galbūt pasitartų su vyresniaisiais, suteikė jam laiko permąstyti tokį svarbų sprendimą. Šio reikalavimo tikslas tikriausiai buvo užkirsti kelią skubotoms skyryboms ir suteikti moterims tam tikrą teisinę apsaugą (Įst 24:1). Bet Jėzaus dienomis religiniai vadovai lengvai leisdavo išsiskirti. Pirmo amžiaus istorikas Juozapas Flavijus, fariziejus, beje, pats irgi išsiskyręs, savo veikale rašė, kad skyrybos yra leistinos „dėl bet kokios priežasties (o jų gali būti visokiausių)“.
išsiskiria su žmona: arba „išvaro žmoną“. Skaitydami Morkaus pacituotus Jėzaus žodžius turime nepamiršti išsamesnio jo paaiškinimo, užrašyto Mt 19:9, kur priduriama „ne dėl ištvirkavimo“. Morkaus užrašyti Jėzaus žodžiai apie skyrybas taikytini, kai skiriamasi dėl kitų priežasčių, o ne dėl sutuoktinio ištvirkavimo (graikiškai porneia).
nusikalsta pirmajai svetimavimu: čia Jėzus paneigia įsigalėjusį rabinų mokymą, kad vyras gali skirtis su žmona „dėl bet kokios priežasties“ (Mt 19:3, 9). Daugumai žydų nė mintis nekilo, kad svetimaudamas vyras nusikalsta savo žmonai. Rabinai mokė, jog neištikima būna tik žmona. Priskirdamas vyrui tokią pačią moralinę atsakomybę kaip žmonai, Jėzus pakėlė moterį į aukštesnę padėtį ir parodė, jog jos orumą dera gerbti.
GEGUŽĖS 21–27 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | MORKAUS 11–12
„Ji įmetė daugiau už visus“
(Morkaus 12:41, 42) Jis atsisėdo netoli aukų rinktuvių ir stebėjo, kaip žmonės metė į jas pinigus. Daug turtingųjų aukojo gausiai. 42 Viena beturtė našlė atėjusi įmetė du smulkius pinigėlius, visai menkaverčius.
nwtsty Mk 12:41, 42 komentarai
aukų rinktuvių: senuosiuose žydų raštuose teigiama, kad aukų dėžutės, arba rinktuvės, buvo trimito formos, matyt, su nedidele skyle viršuje. Žmonės į jas mesdavo aukas įvairioms reikmėms. Tas pats graikiškas žodis pavartotas ir Jn 8:20, kur yra išverstas „iždinė“. Juo tikriausiai nurodoma tam tikra vieta Moterų kieme (žiūrėk sgd d. 15). Remiantis rabinų raštais, tame kieme prie sienos stovėjo 13 aukų rinktuvių. Manoma, kad šventykloje buvo ir pagrindinė iždinė, kur būdavo sunešami pinigai iš aukų rinktuvių.
du smulkius pinigėlius: pažod. „du leptonus“; graikiškas žodis lepton reiškia „mažas, plonas“. Leptono vertė buvo 1/128 denaro, ir tai tikriausiai buvo mažiausia Izraelyje naudota varinė ar bronzinė moneta (žiūrėk sgd d. 18).
visai menkaverčius: pažod. „tai yra kvadransą“. Graikiškas žodis kodrantes (kilęs iš lotyniško quadrans) reiškia romėnų varinę ar bronzinę monetą, tolygią 1/64 denaro. Čia Morkus paaiškina, kokia yra žydų naudojamų monetų vertė romėniškais pinigais (žiūrėk sgd d. 18).
(Morkaus 12:43) Tad jis pasikvietė savo mokinius ir pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums, kad ši beturtė našlė įmetė daugiau už visus, metusius į aukų rinktuves.
w97 10/15 p. 16–17, pstr. 16–17
Jehova vertina tavo tarnavimą iš širdies
16 Po keleto dienų, nisano 11-ąją, Jėzus ilgą dienos dalį praleido šventykloje, kur buvo ištirtas jo autoritetingumas – mat jis turėjo atsakyti į keblius klausimus apie mokesčius, prikėlimą bei kitus dalykus. Jis kaltino Rašto aiškintojus ir fariziejus, kad jie, be kita ko, „suryja našlių namus“ (Morkaus 12:40). Paskui Jėzus atsisėdo, matyt, moterų kieme, kur pagal žydų tradiciją buvo 13 aukų skrynių. Jis kurį laiką sėdėjo ir atidžiai stebėjo aukas metančius žmones. Atėjo daug turtingų žmonių; kai kurie galbūt rodėsi esą teisuoliai ir net puikavosi. (Palygink Mato 6:2.) Jėzaus žvilgsnį prikaustė viena moteris. Kuris nors kitas žmogus gal nebūtų pastebėjęs, kad ji ar jos dovana kuo nors ypatingos. Bet Jėzus, galėjęs matyti kitų širdis, suprato, kad ji yra „beturtė našlė“. Jis taip pat žinojo tikslią jos aukojamą sumą – „du pinigėliai“ (Morkaus 12:41, Brb red.; 12:42, ŠvR).
17 Jėzus pasišaukė savo mokinius norėdamas, kad jie patys pamatytų tai, ko jis ruošėsi pamokyti. Jėzus pasakė, kad ji daugiau įdėjo į skrynią už visus kitus. Jo vertinimu, našlė įmetė daugiau negu visi kiti kartu. Ji atidavė „visa, ką turėjo“, – savo paskutines monetas. Taip darydama, ji atsidavė į rūpestingas Jehovos rankas. To asmens, kuris buvo nurodytas kaip davėjo Dievui pavyzdys, dovana, materialiniu požiūriu, buvo beveik bevertė. Tačiau Dievo požiūriu, ji buvo neįkainojama! (Morkaus 12:43, ŠvR; 12:44; Jokūbo 1:27)
(Morkaus 12:44) Jie mat visi metė iš savo pertekliaus, o ji, kad ir stokoja, įmetė viską, ką turėjo, visą savo pragyvenimą.
Jehova vertina tavo tarnavimą iš širdies
17 Jėzus pasišaukė savo mokinius norėdamas, kad jie patys pamatytų tai, ko jis ruošėsi pamokyti. Jėzus pasakė, kad ji daugiau įdėjo į skrynią už visus kitus. Jo vertinimu, našlė įmetė daugiau negu visi kiti kartu. Ji atidavė „visa, ką turėjo“, – savo paskutines monetas. Taip darydama, ji atsidavė į rūpestingas Jehovos rankas. To asmens, kuris buvo nurodytas kaip davėjo Dievui pavyzdys, dovana, materialiniu požiūriu, buvo beveik bevertė. Tačiau Dievo požiūriu, ji buvo neįkainojama! (Morkaus 12:43, ŠvR; 12:44; Jokūbo 1:27)
w87 12/1 p. 30, pstr. 1
Ar tavo dovanos – auka?
Iš šio pasakojimo galime daug ko pasimokyti. Svarbiausia pamoka galbūt tokia: nors visi turime garbę remti teisingą garbinimą savo materialiniu turtu, Dievas brangina ne tas dovanas, be kurių galime lengvai apsieiti, o tas, kurios mums patiems vertingos. Kitaip tariant, ar duodame tai, kas mums nereikalinga? ar mūsų dovanos iš tikrųjų yra auka?
„Dievo žodžio“ išmintis
15 Argi ne nuostabu, kad iš visų tą dieną šventykloje apsilankiusių žmonių būtent ši našlė buvo išskirta ir paminėta Biblijoje? Šiuo pavyzdžiu Jehova parodo esąs dėkingas Dievas. Jis mielai priima mūsų nuoširdžias aukas, nelygindamas jų su kitų aukomis. Kaip išmintingai Jehova atskleidė šią nuostabią tiesą!
Ką vertinga radome
(Morkaus 11:17) bet mokė ir sakė: „Argi neparašyta: ‘Mano namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms’? O jūs padarėte iš jų plėšikų urvą.“
nwtsty Mk 11:17 komentaras
maldos namais visoms tautoms: Iz 56:7 pacituota trijose evangelijose, tačiau tik Morkus įterpia frazę „visoms tautoms“ (Mt 21:13; Lk 19:46). Jeruzalės šventykla turėjo būti Jehovos garbinimo ir maldos namai tiek izraelitams, tiek dievobaimingiems svetimšaliams (1 Kar 8:41–43). Jėzus teisėtai pasmerkė žydus, kurie šventykla naudojosi prekybos tikslais ir pavertė ją plėšikų urvu. Dėl tokio jų elgesio kitataučiai nedrįsdavo artintis prie Jehovos jo maldos namuose ir taip netekdavo galimybės jį pažinti.
(Morkaus 11:27, 28) Jie vėl atėjo į Jeruzalę. Jėzui bevaikščiojant šventykloje, prie jo priėjo aukštieji kunigai, Raštų žinovai ir vyresnieji 28 ir paklausė: „Kokia valdžia visa tai darai? Arba kas tau davė valdžią visa tai daryti?“
jy p. 244, pstr. 7
Figmedis ir pamoka apie tikėjimą
Netrukus Jėzus su savo mokiniais pasiekia Jeruzalę. Kaip įpratęs, jis eina į šventyklą ir ten pradeda mokyti. Aukštieji kunigai bei tautos vyresnieji, matyt, prisimindami vakarykščius Jėzaus veiksmus prieš pinigų keitėjus, klausia jį: „Kokia valdžia visa tai darai? Arba kas tau davė valdžią visa tai daryti?“ (Morkaus 11:28).
GEGUŽĖS 28–BIRŽELIO 3 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | MORKAUS 13–14
„Nepasiduok žmonių baimei“
(Morkaus 14:29) Bet Petras jam tarė: „Jei visi kiti ir sukluptų, tai tik ne aš!“
(Morkaus 14:31) Tačiau anas atkakliai tvirtino: „Jei man tektų ir mirti su tavimi, nieku gyvu tavęs neišsižadėsiu.“ Panašiai kalbėjo ir visi kiti.
(Morkaus 14:50) Visi paliko jį ir pabėgo.
(Morkaus 14:47) Vienas iš ten stovinčių išsitraukęs kalaviją smogė vyriausiojo kunigo vergui ir nukirto jam ausį.
(Morkaus 14:54) O Petras iš tolo sekė jį iki vyriausiojo kunigo rūmų kiemo; ten jis prisėdo greta tarnų ir šildėsi prie ugnies.
(Morkaus 14:66–72) O Petrui esant apačioje, rūmų kieme, atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė. 67 Pamačiusi besišildantį Petrą, įsižiūrėjo į jį ir tarė: „Tu irgi buvai su tuo Nazarėnu, su Jėzumi!“ 68 Bet jis tai paneigė: „Nei aš jį pažįstu, nei suprantu, apie ką tu kalbi.“ Ir jis išėjo į prieškiemį. 69 Tenai jį pamačiusi, tarnaitė šalia stovintiems vėl ėmė sakyti: „Šitas yra iš jų.“ 70 Jis ir šįkart tai neigė. Netrukus šalia stovintieji vėl ėmė sakyti Petrui: „Tu tikrai vienas iš jų, nes esi galilėjietis.“ 71 Bet jis, saistydamasis prakeiksmais, ėmė prisiekinėti: „Aš nepažįstu žmogaus, apie kurį kalbate!“ 72 Tuojau antrąsyk užgiedojo gaidys ir Petras prisiminė, ką Jėzus buvo jam sakęs: „Dar gaidžiui dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsižadėsi.“ Ir apimtas graužaties jis pravirko.
Iš savo Viešpaties jis pasimokė atlaidumo
14 Galiausiai Petrą kelias atveda prie vieno iš prašmatniausių Jeruzalės namų. Čia gyvena vyriausiasis kunigas Kajafas, turtingas ir įtakingas žmogus. Turtuolių namai paprastai būdavo su vidaus kiemu ir įspūdingais vartais. Petras lieka stovėti prie vartų, vidun nepatenka. Tačiau Jonas pažįsta vyriausiąjį kunigą ir įleidžiamas į kiemą. Nuėjęs jis paprašo durininkę įleisti ir Petrą. Įėjęs į vidų, Petras, matyt, neketina prisidėti prie Jono ir nebando patekti į namus pas Mokytoją. Jis nutaria pasilikti prie vergų ir tarnų, šaltą naktį susibūrusių aplink liepsnojantį laužą ir stebinčių, kaip netikri liudytojai vienas po kito eina vidun duoti parodymų prieš Jėzų (Mk 14:54–57; Jn 18:15, 16, 18).
it-2 p. 619, pstr. 6
Petras
Petras ir kitas mokinys nuėjo į vyriausiojo kunigo namus, nežinia, kartu ar atskirai; tas mokinys padėjo Petrui patekti į rūmų kiemą (Jn 18:15, 16). Petras nelindėjo kokiame tamsiame kampe, o nuėjo prie laužo ir šildėsi. Ugnies šviesoje kiti atpažino jį vaikščiojus su Jėzumi, be to, jų įtarimus sustiprino Petro galilėjietiška tarmė. Atsakydamas į kaltinimus Petras tris kartus išsigynė pažįstąs Jėzų, galiausiai įsikarščiavęs net ėmė prisiekinėti saistydamasis prakeiksmais. Kažkur mieste antrąsyk užgiedojo gaidys, tada Jėzus „atsigręžė, pažvelgė į Petrą“. Petras išėjo laukan ir apimtas graužaties karčiai pravirko (Mt 26:69–75; Mk 14:66–72; Lk 22:54–62; Jn 18:17, 18). Tačiau Dievas atsakė į ankstesnį Jėzaus prašymą dėl Petro, ir šio apaštalo tikėjimas neužgeso (Lk 22:31, 32).
Ką vertinga radome
(Morkaus 14:51, 52) O vienas jaunuolis, vilkintis gero lino drabužį ant nuogo kūno, sekė jam iš paskos. Tie griebė jį, 52 bet šis paliko savo drabužį ir nuogas paspruko.
Evangelijos pagal Morkų apžvalga
14:51, 52. Kas buvo tas jaunuolis, kuris „nuogas pabėgo“? Vienintelis Morkus pamini šį įvykį, taigi galima manyti, kad tas jaunuolis buvo jis pats.
(Morkaus 14:60–62) Tada vyriausiasis kunigas atsistojęs į vidurį paklausė Jėzaus: „Tai nieko neatsakai? Ar negirdi, ką jie prieš tave liudija?“ 61 Bet jis tylėjo ir nieko neatsakė. Vyriausiasis kunigas vėl jo paklausė: „Ar tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus?“ 62 Tuomet Jėzus tarė: „Aš esu, ir jūs matysite Žmogaus Sūnų sėdintį galybės dešinėje ir ateinantį su dangaus debesimis.“
jy p. 287, pstr. 4
Jėzus vedamas pas Aną, paskui pas Kajafą
Kajafas žino, kaip jautriai žydai reaguoja, jeigu kas nors tvirtina esąs Dievo Sūnus. Anksčiau, kai Jėzus pavadino Dievą savo Tėvu, žydai norėjo jį nužudyti, nes jis neva prilygino save Dievui (Jono 5:17, 18; 10:31-39). Turėdamas tai omenyje, Kajafas gudriai taria Jėzui: „Saikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu esi Kristus, Dievo Sūnus!“ (Mato 26:63). Aišku, Jėzus ne kartą apie save kalbėjo kaip apie Dievo Sūnų (Jono 3:18; 5:25; 11:4). Jeigu dabar tylėtų, būtų galima suprasti, jog jis neigia esąs Dievo Sūnus ir Kristus. Todėl Jėzus sako: „Aš esu, ir jūs matysite Žmogaus Sūnų sėdintį galybės dešinėje ir ateinantį su dangaus debesimis“ (Morkaus 14:62).