Jėzus moko žmones Pilypo Cezarėjos apylinkėse, apie 25 kilometrai nuo Hermono kalno. Savo apaštalams jis pasako kai ką neįtikėtino: „Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, iki išvys Žmogaus Sūnų ateinantį su savo karališka šlove“ (Mato 16:28).

Mokiniai tikriausiai svarsto, ką šie žodžiai galėtų reikšti. Maždaug po savaitės, pasiėmęs tris apaštalus – Petrą, Jokūbą ir Joną, Jėzus užkopia ant aukšto kalno pasimelsti. Apaštalus suima miegas, nes, matyt, jau vėlus metas. Ir štai netikėtai mokiniai išvysta įspūdingą reginį – Jėzaus veidas švyti tartum saulė, o drabužiai spindi skaisčiai kaip šviesa.

Tiek Jėzų, tiek apaštalus regėjimas labai sustiprina. Juk tai buvo Jėzaus karališkos šlovės vizija! Kaip ir buvo žadėta, apaštalai išvydo „Žmogaus Sūnų ateinantį su savo karališka šlove“ (Mato 16:28). Tenai ant kalno jie savo akimis matė Kristaus didybę. Tik pagalvok: kai fariziejai paprašė įrodyti, kad Jėzus yra Dievo paskirtas Karalius, jis nesutiko duoti jokio ženklo, o štai artimi mokiniai išvydo jo atsimainymą, patikinantį, kad visos pranašystės apie Dievo Karalystę tikrai išsipildys. „Taip mūsų pasitikėjimas pranašišku žodžiu dar labiau sustiprėjo“, – po daugelio metų rašė apaštalas Petras (2 Petro 1:16–19).