Jėzaus atsimainymas

Jėzus moko žmones Pilypo Cezarėjos apylinkėse, apie 25 kilometrai nuo Hermono kalno. Savo apaštalams jis pasako kai ką neįtikėtino: „Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, iki išvys Žmogaus Sūnų ateinantį su savo karališka šlove“ (Mato 16:28).

Mokiniai tikriausiai svarsto, ką šie žodžiai galėtų reikšti. Maždaug po savaitės, pasiėmęs tris apaštalus – Petrą, Jokūbą ir Joną, Jėzus užkopia ant aukšto kalno pasimelsti. Apaštalus suima miegas, nes, matyt, jau vėlus metas. Ir štai netikėtai mokiniai išvysta įspūdingą reginį – Jėzaus veidas švyti tartum saulė, o drabužiai spindi skaisčiai kaip šviesa.

Tada pasirodo du vyrai Mozės ir Elijo pavidalu ir ima kalbėtis su Jėzumi „apie jo išėjimą – apie tai, kas jam skirta atlikti Jeruzalėje“ (Luko 9:30, 31). Regis, jie kalba ta pačia tema, kuria neseniai Jėzus šnekėjo su savo mokiniais, – apie jo mirtį ir prisikėlimą (Mato 16:21). Girdėdami šį pokalbį, Jokūbas, Jonas ir Petras, anąkart mėginęs Jėzų atkalbėti, dar tvirčiau įsitikina, kad Jėzaus mirtis neišvengiama.

Vizija įspūdinga – apaštalams visi miegai išsilaksto. Jie atidžiai stebi, kas vyksta. Petrui regėjimas atrodo toks realus, kad įsijautęs taria Jėzui: „Rabi̇̀, kaip mums čia gera! Pastatykime tris palapines: vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui“ (Morkaus 9:5). Petras turbūt nori, kad vizija dar tęstųsi.

Petrui bekalbant, apaštalus apdengia šviesus debesis ir pasigirsta Dievo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš džiaugiuosi. Klausykite jo.“ Apimti baimės apaštalai parpuola ant kelių ir nusilenkia iki žemės. Tačiau Jėzus jiems taria: „Kelkitės, nebijokite“ (Mato 17:5–7). Pakilę nuo žemės apaštalai bemato tik Jėzų – regėjimas baigėsi. Išaušta rytas ir visi patraukia atgal. Jiems leidžiantis nuo kalno Jėzus prisako: „Niekam nepasakokite apie šį regėjimą, kol Žmogaus Sūnus nebus prikeltas iš mirusių“ (Mato 17:9).

Po regėjimo apaštalams kyla klausimas apie Eliją. Jie teiraujasi Jėzaus, kodėl Raštų aiškintojai sako, kad pirmiau turi ateiti šis pranašas. „Elijas jau buvo atėjęs, – aiškina Jėzus, – tik jie nepažino jo ir pasielgė su juo, kaip norėjo“ (Mato 17:10–12). Jėzus turi omenyje Joną Krikštytoją. Kaip Elijas paruošė kelią Eliziejui, taip Jonas – Kristui.

Tiek Jėzų, tiek apaštalus regėjimas labai sustiprina. Juk tai buvo Jėzaus karališkos šlovės vizija! Kaip ir buvo žadėta, apaštalai išvydo „Žmogaus Sūnų ateinantį su savo karališka šlove“ (Mato 16:28). Tenai ant kalno jie savo akimis matė Kristaus didybę. Tik pagalvok: kai fariziejai paprašė įrodyti, kad Jėzus yra Dievo paskirtas Karalius, jis nesutiko duoti jokio ženklo, o štai artimi mokiniai išvydo jo atsimainymą, patikinantį, kad visos pranašystės apie Dievo Karalystę tikrai išsipildys. „Taip mūsų pasitikėjimas pranašišku žodžiu dar labiau sustiprėjo“, – po daugelio metų rašė apaštalas Petras (2 Petro 1:16–19).