Pragaras — amžinas kankinimas ar visų kapas?

AR TAU žinoma, jog ankstyvieji Bažnyčios tėvai, viduramžių teologai ir reformatoriai įrodinėjo, kad pragare patiriami kankinimai yra amžini? Jeigu taip, tai tu turbūt nustebsi sužinojęs, kad kai kurie didžiai gerbiami Biblijos mokslininkai dabar prieštarauja tam požiūriui. Vienas iš jų — Džonas R. V. Stotas iš Britanijos rašo, kad „Raštai nurodo sunaikinimą ir kad ‛amžinai juntamas kankinimas’ yra tradicija, kuri turi nusileisti aukščiausiam Raštų autoritetui“ (Essentials—A Liberal-Evangelical Dialogue).

Kas paskatino jį padaryti išvadą, kad amžinas kankinimas nėra pagrįstas Biblija?

Kalbos pamoka

Pirmasis jo argumentas susijęs su kalba. Jis paaiškina, kad kuomet Biblija nurodo galutinę pasmerkimo būseną („Gehena“; žiūrėk rėmelį, puslapis 8), ji dažnai vartoja žodžius, reiškiančius „sunaikinimą“ — graikišką „veiksmažodį apollumi (sunaikinti) ir daiktavardį apòleia (sunaikinimas)“. Ar tie žodžiai parodo, jog tai kankinimas? Stotas nurodo, kad kai šis veiksmažodis yra veikiamosios rūšies ir reikalauja galininko, „apollumi“ reiškia „nužudyti“ (Mato 2:13; 12:14; 21:41). Taigi Mato 10:28, kur sakoma, kad Dievas gali pražudyti „ir sielą, ir kūną pragare“, išreiškiama mintis apie pražudymą mirtimi, o ne amžiną kentėjimą. Mato 7:13, 14 Jėzus sugretina ‛siaurą kelią į gyvenimą’ su ‛plačiu keliu į pražūtį’. Stotas komentuoja: „Todėl atrodytų keista, jeigu žmonės, apie kuriuos sakoma, kad jie eina į pražūtį, iš tikrųjų nepražūna, nėra sunaikinami.“ Jis pagrįstai daro išvadą: „Jeigu nužudyti reiškia atimti kūno gyvybę, pragaras, atrodytų, yra ir fizinės, ir dvasinės gyvybės netekimas, taigi būties išnykimas“ (Essentials, puslapiai 315—316).

Pragaro sąvokų aiškinimas

Vis dėlto daugelis religingų žmonių sutiks su Pietų baptistų susirinkimo prezidentu Morisu H. Čapmenu, kuris pasakė: „Aš skelbiu tiesioginį pragarą.“ Jis pridūrė: „Biblija vadina jį ‛ugnies ežeru’ ir aš nemanau, kad šitą apibrėžimą būtų galima patikslinti.“

Žinoma, ugnies vaizdiniai, panaudoti Biblijoje, galėtų mintyse sukelti kankinimo vaizdą. Tačiau knygoje Essentials pažymima: „Be abejonės, kadangi mes visi esame patyrę aštrų nudegimo skausmą, ugnis mūsų mintyse yra susieta su ‛juntama kančia’. Tačiau pagrindinė ugnies funkcija yra ne sukelti skausmą, bet sunaikinti, ką parodo visos pasaulio šiukšlių deginimo krosnys“ (puslapis 316). Atsižvelgdamas į šitą reikšmingą skirtumą tu išvengsi išskaityti Raštuose ką nors tokio, ko iš tikrųjų ten visai nėra. Keletas pavyzdžių:

Apie įmestuosius į geheną Jėzus pasakė, kad „jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta“ (Morkaus 9:47, 48). Paveikti apokrifinės Juditos knygos žodžių („Jis siųs ugnį ir kirminus jų kūnams ir jie amžinai verks iš skausmo“ [Juditos 16:21, The Jerusalem Bible), kai kurie Biblijos komentatoriai tvirtina, kad Jėzaus žodžiai reiškia amžiną kankinimą. Tačiau Dievo neįkvėpta apokrifinė Juditos knyga vargu ar gali būti kriterijumi nustatyti Morkaus raštų prasmę. Izaijo 66:24 tekste, apie kurį Jėzus, matyt, užsiminė, sakoma, kad ugnis ir kirminas sunaikins mirusius Dievo priešų kūnus (Izaijo žodžiais, „lavonus“). Nei Izaijo, nei Jėzaus žodžiuose nėra jokios užuominos apie amžinai juntamą kankinimą. Ugnies vaizdinys simbolizuoja visišką sunaikinimą.

Apreiškime 14:9-11 kalbama apie kai kuriuos, kurie bus ‛kankinami ugnimi ir siera... Jų kentėjimų dūmai rūks per amžių amžius’.a Ar tai įrodo amžinai juntamą kankinimą pragaro ugnyje? Iš tikrųjų visa, ką šis fragmentas pasako, yra tik tai, kad piktieji kankinami, bet ne tai, kad jie kankinami amžinai. Tekste tvirtinama, kad ne ugninis kankinimas tęsiasi amžinai, bet dūmai — įrodymas, kad ugnis atliko savo sunaikinimo darbą, — kils visais laikais.

Apreiškime 20:10-15 sakoma, kad ‛ugninės sieros ežere... jie bus kankinami dieną ir naktį, per amžių amžius’. Pirmą kartą skaitant tai galėtų atrodyti kaip amžinai juntamo kankinimo ugnimi įrodymas, tačiau, aišku, taip nėra. Kodėl? Be viso kito, todėl, kad „žvėris ir netikrasis pranašas“ ir „pati mirtis ir mirusiųjų pasaulis [„hadas“, NW] pateks į šitą vadinamąjį „ugnies ežerą“. Ir tau nesunku padaryti išvadą, kad nei žvėris, nei netikrasis pranašas, nei mirtis, nei mirusiųjų pasaulis [„hadas“, NW] nėra tiesioginiai asmenys; dėl to jie negali jausti kankinimo. Vietoje to, kaip rašo G. B. Kerdas knygoje Commentary on the Revelation of St. John the Divine, „ugnies ežeras“ reiškia „išnykimą ir visišką užmarštį“. Tai turėtų būti lengvai suprantama, nes pati Biblija pareiškia apie šitą ugnies ežerą: „Tai yra antroji mirtis — ugnies ežeras“ (Apreiškimas 20:14).

Atskirti teologinius dvynius

Nepaisant šitų įrodymų, daugelis tikinčiųjų atkakliai tvirtina, kad „sunaikinimas“ nereiškia to, ką tas žodis nusako, bet reiškia amžiną kankinimą. Kodėl? Jų mąstymą veikia pragaro ugnies religinis dvynys — žmogiškos sielos nemirtingumo doktrina. Ir kadangi jų bažnyčia šimtmečiais augino šiuos dvynius, jie gali manyti, kad tekstai, kalbantys apie sunaikinimą, iš tikrųjų reiškia amžiną kankinimą. Pagaliau nemirtinga žmogiška siela negali nustoti egzistavusi — bent taip daugelis samprotauja.

Bet atkreipk dėmesį į mintį, kurią iškėlė anglikonų dvasiškis Filipas E. Hiūzas: „Įrodinėti, kad tik žmogiška siela iš prigimties yra nemirtinga, reiškia laikytis pozicijos, kuri niekur Raštų mokymo nėra patvirtinta, nes, pagal Biblijos aiškinimus, žmogiška prigimtis visuomet suprantama kaip neatskiriama abiejų — dvasios ir kūno visuma. ... Pradžioje Dievo perspėjimas dėl uždrausto medžio („tą dieną, kurioje iš jo valgysi, neišvengiamai mirsi“) buvo taikomas žmogui kaip kūniškai-dvasiškam kūriniui — jeigu jis nuo jo valgytų, tada jis kaip tokia būtybė ir mirtų. Nėra jokios užuominos, kad kokia nors jo dalis buvo nemirštanti ir todėl jo mirimas būtų buvęs tik dalinis“ (The True Image—The Origin and Destiny of Man in Christ).

Panašiai pažymi teologas Klarkas Pinokas: „Ši sąvoka [kad žmogiška siela yra nemirtinga] teologijai darė įtaką labai ilgą laiką, bet ji nėra biblinė. Biblija nemoko apie įgimtą sielos nemirtingumą.“ Ezechielio 18:4, 20 ir Mato 10:28 tai patvirtina. Be to, Jėzus pats kalbėjo apie savo mirusį draugą Lozorių, kad jis „užmigo“. Jėzus pasakė, jog jis eis „jo pažadinti“ (Jono 11:11-14). Taigi žmogiška būtybė, arba žmogiška siela, Lozorius, buvo numiręs, tačiau net praėjus tam tikram laikui buvo galima jį prikelti, vėl grąžinti į gyvenimą. Tai įrodo faktai. Jėzus prikėlė Lozorių iš numirusių (Jono 11:17-44).

Kaip šitie punktai susiję su amžino kankinimo doktrina? Dar 17-ajame šimtmetyje eseistas Viljamas Templetas pažymėjo: „Yra [raštų], kuriuose kalbama apie įmetimą į negęstančią ugnį. Bet jeigu mes į juos nežiūrime su išankstine prielaida, kad tai, kas įmesta, yra nesunaikinama, mums susidarys įspūdis, jog tai degs ne visą laiką, bet bus sunaikinta.“ Ši tiksli analizė tebegalioja iki šiol, nes to iš tikrųjų moko Biblija.

Aišku, tu turi įtikinamų priežasčių abejoti amžinai juntamo kankinimo pragare idėja. O gal tu trokšti eiti toliau negu vien kelti klausimus ir nori laikytis teologijos profesoriaus Pinoko patarimo, kuris pasakė: „Visus tikėjimus apie pragarą, įskaitant ir nepaliaujamą kankinimą, ... reikėtų atmesti vardan tikėtinų doktrinų.“ Taip, moralės principai, teisingumas ir, svarbiausia, Dievo Žodis, Biblija, liepia tau kaip tik tai ir daryti.

Jeigu tu tai padarysi, pamatysi, kad tikroji pragaro esmė iš tiesų yra įtikėtina. Naudingą informaciją šia tema tu gali rasti knygoje You Can Live Forever in Paradise on Earth (Tu amžiais gali gyventi žemės rojuje).b Paprašyk šios knygos, kai sutiksi Jehovos Liudytojus. Perskaityk skyrius „Kas įvyksta mirštant?“ „Kas yra pragaras?“ ir „Prisikėlimas: kuriems ir kur?“ Tu įsitikinsi, kad tikroji pragaro esmė yra ne tik tikėtina, bet ir teikianti vilčių.

[Išnašos]

[Rėmelis 8 puslapyje]

SĄVOKŲ APIBŪDINIMAS

Šiame straipsnyje sąvokos „pragaras“ ir „pragaro ugnis“, kaip jas naudoja krikščioniškojo pasaulio teologai, susijusios su graikišku žodžiu gehena, kuris „Naujajame Testamente“ randamas 12 kartų (Mato 5:22, 29, 30; 10:28; 18:9; 23:15, 33; Morkaus 9:43, 45, 47; Luko 12:5; Jokūbo 3:6). Nors įvairiuose Biblijos vertimuose šis graikiškas žodis išverstas žodžiu „pragaras“, kituose vertimuose jis transliteruojamas „gehena“. Ši sąvoka, kaip amžino sunaikinimo simbolis, atitinka ‛antrąją mirtį, ugnies ežerą’, paminėtą paskutinėje Biblijos knygoje (Apreiškimas 20:14).

Dėl kitų dviejų žodžių, kartais verčiamų „pragaras“, žodyne A Dictionary of the Bible, išleistame Viljamo Smito 1914 metais, pažymima: „Pragaras... yra žodis, deja, dažnai netinkamai mūsų vertėjų vartojamas verčiant hebrajišką šeol. Galbūt būtų buvę geriau palikti hebrajišką žodį šeol arba visuomet versti jį „kapas“ arba „duobė“. ... N[aujajame] T[estamente] žodis hadas, taip pat kaip šeol, kartais reiškia tik ‛kapas’... Būtent šia prasme mūsų tikėjimo išpažinimai kalba apie mūsų Viešpatį, kad ‛Jis nužengė į pragarą’, kas apskritai reiškia mirusiųjų padėtį.“

Skirtingai nuo gehenos, kuri simbolizuoja galutinį sunaikinimą, šeolas ir hadas nurodo mirtį visos žmonijos kape su viltimi vėl būti prikeltam gyventi (Apreiškimas 20:13).

[Iliustracija 9 puslapyje]

Jėzus pažadino Lozorių iš mirties miego