Eikime pas Jėzų – jis mus atgaivins

 1. Koks Jėzaus pažadas užrašytas Mato 11:28–30?

MINIA žmonių, susirinkusių pasiklausyti Jėzaus, išgirsta iš jo nuostabų pažadą. Jis sako: „Ateikite pas mane [...], – aš jus atgaivinsiu.“ (Perskaityk Mato 11:28–30.) Tie Jėzaus žodžiai nėra tušti. Prisiminkime, ką jis padarė dėl vienos moters, kurią daug metų vargino sunki liga.

 2. Ką Jėzus padarė dėl vienos sergančios moters?

² Moteriai žūtbūt reikėjo pagalbos. Ji lankėsi pas daugelį gydytojų vis tikėdamasi, kad pasveiks. Praėjo 12 metų, tačiau nė vienas padėti negalėjo. Moterį slėgė ir tai, kad pagal Mozės įstatymą buvo laikoma nešvaria (Kun 15:25). Išgirdusi, kad Jėzus gali išgydyti sunkius ligonius, ji susiruošė jo ieškoti. Kai pagaliau surado, priėjusi palietė jo drabužio kutus ir bemat pasveiko. Jėzus moterį ne tik išgydė, bet ir padėjo jai vėl pasijausti oriai. Pavyzdžiui, kalbėdamasis su ja, šiltai pavadino ją dukterimi. Tai išgirsti moteriai buvo tikra atgaiva (Lk 8:43–48).

 3. Kokius klausimus aptarsime?

³ Atkreipkime dėmesį, kad moteris nesėdėjo rankų sudėjusi, ji ėjo Jėzaus ieškoti. Mums irgi reikia imtis iniciatyvos – patys turime eiti pas Jėzų. Nors stebuklingai išgydyti nežada, jis ir šiandien visus kviečia: „Ateikite pas mane [...], – aš jus atgaivinsiu.“ Šiame straipsnyje aptarsime penkis klausimus: iš ko matysis, kad Jėzaus kvietimą priėmėme? ką reiškia Jėzaus paraginimas „dėkitės ant pečių mano jungą“? ko iš Jėzaus galime mokytis? kodėl galima sakyti, kad jo pavestas darbas teikia atgaivą? ko reikia, kad nešti Jėzaus jungą būtų atgaiva?

4, 5. Iš ko bus akivaizdu, kad nusprendėme eiti pas Jėzų?

⁴ Pas Jėzų einame, jei stengiamės kuo daugiau sužinoti apie jo gyvenimą ir darbus (Lk 1:1–4). Gilintis į tai, kas apie jį pasakojama Biblijoje, yra mūsų priedermė – niekas kitas to už mus nepadarys. Kad einame pas Jėzų, liudija ir mūsų sprendimas pasikrikštyti ir tapti jo mokiniu.

⁵ Eiti pas Jėzų taip pat reiškia kreiptis į bendruomenės vyresniuosius pagalbos, kai jos prireikia. Jėzus, kaip rašoma Biblijoje, davė mums tuos žmones dovanų ir pavedė rūpintis jo kaimene (Jn 21:16; Ef 4:7, 8, 11; 1 Pt 5:1–3). Negalime tikėtis, kad vyresnieji gebės perskaityti mūsų mintis ir supras, ko mums reikia. Taigi, pagalbos turime prašyti. Štai ką sako brolis vardu Džulianas: „Kai dėl suprastėjusios sveikatos teko palikti tarnybą Betelyje, draugas patarė paprašyti vyresniųjų, kad mane aplankytų. Iš pradžių maniau, kad tai nėra būtina. Vis dėlto vėliau į juos kreipiausi. Tas ganytojų aplankymas buvo viena geriausių dovanų, kokias esu kada gavęs.“ Dievui ištikimai tarnaujantys vyresnieji, kaip ir tie du aplankiusieji Džulianą, gali padėti mums perprasti ir perimti „Kristaus mąstyseną“ (1 Kor 2:16; 1 Pt 2:21). Tokia pagalba yra išties vertinga dovana.

 6. Ką reiškia Jėzaus paraginimas „dėkitės ant pečių mano jungą“?

⁶ Jėzaus paraginimas „dėkitės ant pečių mano jungą“, galimas dalykas, reiškia „pakluskite man“. Kita galima reikšmė – „stok šalia manęs ir traukime jungą, drauge darbuokimės dėl Jehovos“. Šiaip ar taip, jungas čia reiškia darbą šeimininko labui.

 7. Koks darbas, pasak Mato 28:18–20, mums yra patikėtas ir kuo galime neabejoti?

⁷ Jėzaus jungą ant pečių užsidedame tada, kai paaukojame savo gyvenimą Jehovai ir pasikrikštijame. Jėzus kviečia pas save visus – neatstumia nė vieno, kuris nori iš širdies tarnauti Dievui (Jn 6:37, 38). Krikščionys turi garbę dirbti tą patį darbą, kurį Jehova patikėjo savo Sūnui. Tad neabejokime: Jėzus visada bus su mumis ir padės tą darbą atlikti. (Perskaityk Mato 28:18–20.)

8, 9. a) Kodėl nuolankius žmones traukė prie Jėzaus? b) Apie ką kiekvienas turėtume pagalvoti?

⁸ Nuolankius žmones prie Jėzaus traukė (Mt 19:13, 14; Lk 7:37, 38). Kodėl? Pagalvokime, kaip Jėzus skyrėsi nuo to meto religinių vadovų. Fariziejai buvo šalti ir išdidūs (Mt 12:9–14). O Jėzus buvo draugiškas ir nuolankus. Fariziejai troško garbės ir didžiavosi iškilia padėtimi visuomenėje. O Jėzus siekti garbės neskatino, jis mokė savo sekėjus nuolankiai tarnauti kitiems (Mt 23:2, 6–11). Fariziejai žmones buvo įbauginę ir laikė savo valdžioje (Jn 9:13, 22). O Jėzus maloniais žodžiais ir kilniais darbais žmones atgaivindavo.

⁹ Ar stengiesi būti toks kaip Jėzus? Pagalvok: „Ar kiti mane pažįsta kaip romaus būdo ir nuolankų žmogų? Ar, norėdamas kitiems pasitarnauti, imuosi net ir paprastų darbų? Ar elgiuosi su visais maloniai?“

10. Kokią atmosferą Jėzus aplink save gebėjo sukurti?

¹⁰ Jėzui patiko lavinti savo sekėjus. Jis gebėjo sukurti aplink save atmosferą, kurioje jie jaustųsi gerai, nebūtų įsitempę (Lk 10:1, 19–21). Dėl to mokiniai nesivaržė užduoti Jėzui klausimų, o ir pats Jėzus jų klausinėdavo, nes jam rūpėjo jų nuomonė (Mt 16:13–16). Mokiniai, vaizdžiai sakant, vešėjo kaip medžiai gerai drėkinamame sode. Jie gėrė kiekvieną Jėzaus pamokymą ir užaugino vaisių – darė daug gerų darbų.

11. Apie ką turėtume pagalvoti?

¹¹ Jeigu, pavyzdžiui, eini vadovo pareigas ar esi šeimos galva, pagalvok: „Kokią atmosferą darbe ar namuose kuriu? Ar žmonės būdami šalia manęs nejaučia įtampos? Ar jie nebijo manęs ko nors paklausti? Ar man rūpi jų nuomonė?“ Tikrai nenorėtume būti panašūs į fariziejus, kurie piktinosi, kai kiti ko nors jų klausdavo, ir persekiojo kitaip manančius (Mk 3:1–6; Jn 9:29–34).

12–14. Kodėl galima sakyti, kad dirbti Jėzaus pavestą darbą mums yra atgaiva?

¹² Kodėl galima sakyti, kad dirbti Jėzaus pavestą darbą mums yra atgaiva? Aptarkime keletą dalykų.

¹³ Turime geriausius prižiūrėtojus. Jehova, Aukščiausiasis, nėra koks šiurkštus šeimininkas. Jis vertina visa, ką dėl jo darome (Hbr 6:10). Kad pajėgtume nešti savo tarnystės naštą, Jehova mums duoda jėgų (2 Kor 4:7; Gal 6:5, išnaša). O ką pasakytume apie Jėzų? Jis, mūsų Karalius ir Vedlys, rodo savo sekėjams pavyzdį (Jn 13:15). Mus prižiūri ir bendruomenės vyresnieji. Jie seka Jėzumi, „didžiuoju avių ganytoju“ (Hbr 13:20; 1 Pt 5:2). Šie vyrai yra malonūs, stengiasi pakelti dvasią. Kad nepritrūktume dvasinio maisto ir jaustumės saugiai, jie prireikus veikia drąsiai.

¹⁴ Turime geriausius draugus. Niekas pasaulyje negali pasidžiaugti tokiu prasmingu gyvenimu ir tokiais artimais tarpusavio ryšiais kaip mes. Tik pagalvokime, su kokiais žmonėmis darbuojamės: jie laikosi aukščiausių moralės normų, bet nemano esą teisesni už kitus. Jie gabūs, bet vertina save kukliai. Tie žmonės laiko mus draugais, ne vien bendradarbiais, ir taip mus myli, kad yra pasirengę atiduoti už mus gyvybę.

15. Kaip jaučiamės dirbdami Dievo mums pavestą darbą?

¹⁵ Turime geriausią darbą. Mes mokome tiesos apie Jehovą ir padedame kitiems atpažinti Šėtono melagystes (Jn 8:44). Piktasis daro viską, kad žmones sugniuždytų. Pavyzdžiui, bando įteigti, kad Jehova mūsų nemyli ir neatleis mums nuodėmių. Bet mes žinome, kaip yra iš tikrųjų: jeigu einame pas Kristų, Jehova nuodėmes atleidžia. Be to, jo akyse esame labai brangūs (Rom 8:32, 38, 39). Koks džiaugsmas mokyti žmones pasitikėti Jehova ir matyti, kaip jų gyvenimas dėl to ima keistis į gera!

16. Kuo našta, kurią Jėzus ragino dėtis ant pečių, skiriasi nuo kitų mūsų naštų?

¹⁶ Našta, kurią Jėzus ragino dėtis ant pečių, skiriasi nuo kitų mūsų naštų. Štai po darbo daugelis jaučiasi ir be jėgų, ir be nuotaikos. O tarnystė Jehovai ir Kristui mus pakylėja. Būna, kad iš darbo grįžtame išsekę ir tenka versti save eiti į sueigą. Bet iš sueigos pareiname atsigavę ir energingi. Panašiai jaučiamės ir po tarnybos ar asmeninių studijų – visos pastangos atsiperka su kaupu.

17. Kodėl turėtume gerai pagalvoti, kuo gyvenime užsiimame?

¹⁷ Pripažinkime: kad ir kokie būtume energingi, visų mūsų jėgos ribotos. Todėl turime gerai pagalvoti, kuo gyvenime užsiimame. Kai kurie, pavyzdžiui, daug energijos išeikvoja kaupdami materialines gėrybes. Prisiminkime Jėzaus pokalbį su vienu jaunu turtuoliu. Tas vyras paklausė: „Ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžiną gyvenimą?“ Jis laikėsi Mozės įstatymo ir veikiausiai buvo doras žmogus, mat Jėzus, pasak evangelisto Morkaus, „pajautė jam prielankumą“. Ką Jėzus tam jaunam vyrui atsakė? „Eik, parduok, ką turi.“ Paskui paragino: „Ateik ir sek paskui mane.“ Vyrui tie žodžiai palietė širdį, bet jis turėjo „daug nuosavybės“ ir nesiryžo jos atsisakyti (Mk 10:17–22). Taigi, jis nepanoro nešti Jėzaus jungo ir liko vergauti turtams (Mt 6:24). O kaip tu būtum apsisprendęs toje situacijoje?

18. Ką derėtų kartkartėmis padaryti ir kodėl?

¹⁸ Kartkartėmis derėtų iš naujo įvertinti savo prioritetus. Kodėl? Kad įsitikintume, ar jėgas naudojame tam, kam reikia. Jaunuolis vardu Markas sako: „Daug metų maniau, kad gyvenu paprastai. Tarnavau pionieriumi, bet nuolat galvojau apie pinigus ir apie tai, kaip gyventi patogiau. Gyvenimas pasidarė sunkus, bet nesupratau kodėl. Paskui suvokiau, kad daugiausiai laiko ir jėgų išeikvoju dėl savo naudos, o Jehovai atiduodu, kas lieka.“ Markas viską iš naujo permąstė ir kai ką gyvenime pakeitė, kad galėtų daugiau aukotis dėl Jehovos. „Kartais apima nerimas, kaip pragyvensiu, – sako jis, – bet Jehova ir Jėzus padeda kovoti su netinkamomis mintimis.“

19. Kodėl svarbu turėti omenyje, kieno darbą dirbame?

¹⁹ Ko reikia, kad nešti Jėzaus jungą būtų atgaiva? Pirma, turėkime omenyje, kieno darbą dirbame. Esame Jehovos tarnai, todėl jo pavestą darbą turime dirbti taip, kaip jis nurodo. Jehova yra šeimininkas, o mes – jo darbininkai (Lk 17:10). Jei bandytume Dievo darbą dirbti savaip, jungą nešti būtų labai sunku. Juk net stiprus jautis susižaloja ir išvargsta, jei neklauso šeimininko ir vis mėgina sukti į šalį. Bet jeigu Jehovos darbą dirbame, kaip jis nurodo, įveiksime visas kliūtis ir padarysime tai, kas, regis, neįmanoma. Niekas Dievui nesutrukdys įgyvendinti savo valios (Rom 8:31; 1 Jn 4:4).

20. Iš kokių paskatų mes nešame Jėzaus jungą?

²⁰ Antra, turėkime teisingus motyvus. Svarbiausia gyvenime mums yra teikti šlovę Jehovai, visų mūsų Tėvui. Štai pirmajame amžiuje kai kurie žmonės sekė Jėzų iš savanaudiškų paskatų, bet negavę, ko tikėjosi, netrukus jo jungą nešti nustojo (Jn 6:25–27, 51, 60, 66; Fil 3:18, 19). O tie, kurie nuoširdžiai mylėjo Dievą ir artimą, tą jungą noriai nešė iki pat mirties – tarnavo Dievui tol, kol gyveno žemėje. Be to, troško tarnauti su Kristumi ir danguje. Mums, kaip ir jiems, nešti Jėzaus jungą nebus per sunku, jei turėsime teisingus motyvus.

21. Kuo, remiantis Mato 6:31–33, galima neabejoti?

²¹ Trečia, tikėkime, kad sulauksime paramos. Mes nusprendėme gyventi nebe sau ir ėmėmės nelengvo darbo. Jėzus perspėjo, kad būsime persekiojami. Tačiau mes tikime, kad Jehova duos jėgų viską ištverti, ir kuo daugiau ištversime, tuo tvirtesni tapsime (Jok 1:2–4). Tikime ir tuo, kad Jehova mumis pasirūpins, kad Jėzus mus globos ir prižiūrės, kad bendratikiai visada įkvėps drąsos. (Perskaityk Mato 6:31–33; Jn 10:14; 1 Tes 5:11.) Ko daugiau mums bereikia?

22. Dėl ko esame laimingi?

²² Moteris, kurią Jėzus išgydė, atgaivą pajautė iškart. Bet kad galėtų tą atgaivą jausti visą amžinybę, turėjo ištikimai jį sekti. Ar moteris ryžosi užsidėti ant pečių Jėzaus jungą? Jei taip, jos laukė nuostabus atlygis – tarnystė Dievui danguje kartu su jo Sūnumi. Visa, ką ji paaukojo, kad galėtų Jėzumi sekti, nė iš tolo neprilygo šitai garbei. Ar viltumės gyventi danguje ar žemėje, esame labai laimingi, kad atsiliepėme į Jėzaus kvietimą: „Ateikite pas mane.“