Ar tu už Jehovos visavaldystę?

„Kalbėkite tautose: ‘Jehova tapo karaliumi’“ (PSALMYNO 96:10, NW).

1, 2. a) Kas svarbaus įvyko apie 29-ųjų m. e. m. spalį? b) Kokią reikšmę tas įvykis turėjo Jėzui?

APIE 29-ųjų mūsų eros metų spalį atsitiko nuostabus, iki tol neregėtas dalykas. Evangelistas Matas rašo: „Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir [Jonas Krikštytojas] pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant [Jėzaus]. O balsas iš dangaus prabilo: ‘Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.’“ Tai vienas iš nedaugelio įvykių, kuriuos paminėjo visi keturi Evangelijų rašytojai (Mato 3:16, 17; Morkaus 1:9-11; Luko 3:21, 22; Jono 1:32-34).

² Šitokiu matomu būdu ant Jėzaus išlieta šventoji dvasia buvo ženklas, kad jis — Mesijas, arba Kristus, kas reiškia Pateptasis (Jono 1:33). Taigi pagaliau žadėtoji „sėkla“ atėjo! Priešais Joną Krikštytoją stovėjo tas, kuriam Šėtonas įgels į kulnį ir kuris šiam didžiausiam Jehovos bei jo valdymo priešininkui sutrins galvą (Pradžios 3:15, Brb). Nuo pat tos akimirkos Jėzus suvokė turįs įvykdyti Jehovos tikslą, susijusį su Jo valdymu bei Karalyste.

 3. Kaip Jėzus ruošėsi užduočiai apginti Jehovos teisę visa valdyti?

³ Kad galėtų pasiruošti šiai naujai užduočiai, „kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą“ (Luko 4:1; Morkaus 1:12). Per 40 ten praleistų dienų Jėzus galėjo gerai apmąstyti Šėtono iškeltą klausimą dėl Jehovos teisės valdyti ir tai, kaip turės parodyti palaikąs Jehovos pusę. Į tą klausimą turi atsakyti kiekviena mąstanti esybė tiek danguje, tiek žemėje. Tad mums verta apsvarstyti Jėzaus ištikimybės Dievui pavyzdį ir stengtis geriau suvokti, kaip turime parodyti, jog taip pat esame už Jehovos visavaldystę (Jobo 1:6-12; 2:2-6).

Iššūkis Jehovos valdymui

 4. Kaip Šėtonas metė iššūkį Jehovos valdymui?

⁴ Žinoma, Šėtonas matė, kas įvyko, ir nieko nelaukdamas puolė Dievo „moters“ pagrindinę „sėklą“ (Pradžios 3:15, Brb). Jis tris kartus gundė Jėzų pasielgti taip, kaip būtų naudinga jam pačiam, o ne kaip norėtų jo Tėvas. Ypač trečiuoju gundymu Šėtonas metė iššūkį Jehovos valdymui. Rodydamas Jėzui „viso pasaulio karalystes bei jų didybę“, jis tarė: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“ Nors Jėzus neabejojo, kad Velnias iš tikrųjų valdo „viso pasaulio karalystes“, jis aiškiai parodė savo poziciją visavaldystės klausimu, sakydamas: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: ‘Viešpatį [„Jehovą“, NW], savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!’“ (Mato 4:8-10).

 5. Kokią nelengvą misiją turėjo atlikti Jėzus?

⁵ Visu savo gyvenimu Jėzus įrodė, kad palaikyti Jehovos visavaldystę jam buvo svarbiausia. Jis gerai žinojo, kad dėl to tikslo turi likti ištikimas iki mirties, kurią užtrauks Šėtonas, — įgels moters „sėklai“ į kulnį, kaip kad skelbė pranašystė (Mato 16:21; 17:12). Be to, Jėzui buvo pavesta aiškinti žmonėms, kad Dievo Karalystė yra Jehovos priemonė pašalinti maištininką Šėtoną ir atkurti taiką bei tvarką visoje kūrinijoje (Mato 6:9, 10). Kaip Jėzus atliko šią nelengvą misiją?

„Prisiartino Dievo karalystė“

 6. Kaip Jėzus parodė, kad per Karalystę Dievas ‘sugriaus velnio darbus’?

⁶ Iš pradžių „Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Dievo Evangeliją, kad atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė“ (Morkaus 1:14, 15). Jis sakė: „Aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam ir esu siųstas“ (Luko 4:18-21, 43). Paskui Jėzus keliavo po visą šalį „mokydamas ir skelbdamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę“ (Luko 8:1). Be to, darė stebuklus — pamaitino minias žmonių, nuramino audrą, išgydydavo sergančius, prikeldavo mirusiuosius. Šitaip parodė, kad Dievas gali atitaisyti visas liūdnas, daug kančių sukėlusias maišto Edene pasekmes ir taip ‘sugriauti velnio darbus’ (1 Jono 3:8).

 7. Ką Jėzus nurodė savo sekėjams daryti ir kokių sulaukta rezultatų?

⁷ Kad geroji naujiena apie Karalystę būtų kuo plačiau paskelbta, Jėzus surinko ištikimų savo sekėjų grupę ir pamokė juos to darbo. Pirmiausia sukvietė dvylika apaštalų ir „išsiuntė Dievo karalystės skelbti“ (Luko 9:1, 2). Paskui kitus 70 mokinių pasiuntė eiti ir sakyti visiems: „Jums prisiartino Dievo karalystė!“ (Luko 10:1, Brb; 10:8, 9). Kai šie jo sekėjai sugrįžę papasakojo Jėzui apie puikius savo skelbimo rezultatus, jis tarė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus“ (Luko 10:17, Brb; 10:18).

 8. Ką aiškiai rodė visas Jėzaus gyvenimas?

⁸ Apie Karalystę Jėzus liudijo negailėdamas jėgų, kalbėdavo kiekviena pasitaikiusia proga. Darbavosi be paliovos, dieną ir naktį, apsieidavo net be įprastų gyvenimo patogumų. „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai — lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“, — sakė jis (Luko 9:58; Morkaus 6:31; Jono 4:31-34). Prieš pat savo mirtį Jėzus drąsiai tarė Poncijui Pilotui: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą“ (Jono 18:37). Visas Jėzaus gyvenimas aiškiai bylojo, jog jis atėjo ne būti didžiu mokytoju ar stebukladariu ir netgi ne pasiaukojančiu Gelbėtoju, o paremti Jehovos valią ir liudyti, kad Dievas pajėgus ją įvykdyti per Karalystę (Jono 14:6).

„Atlikta!“

 9. Kaip Šėtonui galiausiai pavyko ‘įgelti į kulnį’ Dievo moters „sėklai“?

⁹ Tai, ką Jėzus darė dėl Karalystės, nepatiko Priešininkui, Šėtonui. Jis ne kartą bandė nužudyti Dievo moters „sėklą“, pasitelkęs savosios „sėklos“ žemiškuosius atstovus — politikus ir religininkus. Nuo gimimo iki pat savo gyvenimo žemėje pabaigos Jėzus buvo Šėtono ir jo bendrininkų taikinys. Galiausiai 33-iųjų mūsų eros metų pavasarį atėjo laikas Žmogaus Sūnui būti atiduotam į Priešininko rankas, kad šis ‘įgeltų jam į kulnį’ (Mato 20:18, 19; Luko 18:31-33). Evangelijos atskleidžia, kaip Šėtonas naudojosi žmonėmis — pradedant Judu Iskarijotu ir baigiant aukštaisiais kunigais, Rašto aiškintojais, fariziejais bei romėnais, — kad Jėzus būtų apkaltintas ir pasmerktas skausmingai mirčiai ant kančių stulpo (Apaštalų darbų 2:22, 23).

10. Koks buvo svarbiausias Jėzaus tikslas, kurį jis pasiekė savo mirtimi ant kančių stulpo?

¹⁰ Kokios mintys tau kyla mąstant apie Jėzų, mirštantį lėta, kankinama mirtimi ant stulpo? Galbūt pagalvoji apie išperkamąją auką, kurią jis maloningai atidavė už nuodėmingą žmoniją (Mato 20:28; Jono 15:13). Gal tave žavi didžiulė Jehovos meilė, paskatinusi suteikti tą auką (Jono 3:16). O gal kaip tas romėnų pareigūnas nori ištarti: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ (Mato 27:54). Visi šie atsakymai būtų tinkami. Kita vertus, prisimink paskutinį Jėzaus sakinį prieš mirštant: „Atlikta!“ (Jono 19:30). Kas buvo atlikta? Nors Jėzus daug pasiekė savo gyvenimu ir mirtimi, į žemę jis atėjo pirmiausia tam, kad išspręstų klausimą dėl Jehovos teisės valdyti. Taip pat buvo pranašauta, jog jis, kaip „sėkla“, turės ištverti didžiausius Šėtono mėginimus, kad Jehovos vardas būtų pašlovintas (Izaijo 53:3-7). Tai buvo nelengvi uždaviniai, tačiau Jėzus viską iki galo įvykdė. Koks pasiekimas!

11. Ką Jėzus padarys, kad galutinai išsipildytų Edene paskelbta pranašystė?

¹¹ Už ištikimybę ir atsidavimą Dievui Jėzus buvo prikeltas — ne kaip žmogus, o kaip „gyvybę teikianti dvasia“ (1 Korintiečiams 15:45; 1 Petro 3:18). Išaukštintam savo Sūnui Jehova tarė: „Sėskis mano dešinėje, kol padėsiu tavo priešus tau po kojomis“ (Psalmyno 110:1). „Priešai“ — tai pagrindinis blogio kaltininkas Šėtonas ir visi tie, kas sudaro jo „sėklą“. Jehovos Mesijiškosios Karalystės Karalius, Jėzus Kristus, vadovaus kovai su maištininkais, kol galiausiai jų nebeliks nei dvasinėje srityje, nei žemėje (Apreiškimo 12:7-9; 19:11-16; 20:1-3, 10). Tada visiškai išsipildys Pradžios 3:15 (Brb) užrašyta pranašystė, taip pat bus atsakyta į maldą, kurios Jėzus mokė savo sekėjus: „Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:10; Filipiečiams 2:8-11).

Sektinas pavyzdys

12, 13. a) Kaip šiandien atsiliepiama į gerąją Karalystės naujieną? b) Apie ką turime pamąstyti, jeigu norime sekti Kristaus pėdomis?

¹² Šiandien geroji naujiena apie Karalystę skelbiama daugelyje šalių, kaip ir pranašavo Jėzus (Mato 24:14). Į šią žinią atsiliepė ir savo gyvenimą Dievui paskyrė milijonai žmonių. Juos džiugina nuostabūs pažadai, kurie pildysis valdant Karalystei. Jie nekantriai laukia meto, kai galės taikiai, saugiai, netgi amžinai gyventi žemės rojuje, ir jie su entuziazmu pasakoja apie savo viltį kitiems (Psalmyno 37:11; 2 Petro 3:13). Ar ir tu skelbi apie Karalystę? Jeigu taip, pagirtina. Vis dėlto kiekvienam iš mūsų svarbu pagalvoti dar apie kai ką.

¹³ Apaštalas Petras rašė: „Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis“ (1 Petro 2:21). Atkreipkite dėmesį, apaštalas paminėjo ne Jėzaus uolumą skelbimo darbe ar mokymo meną, o kentėjimą. Būdamas tų įvykių liudininkas, Petras gerai žinojo apie Jėzaus pasiryžimą mielai ištverti bet ką, kad tik palaikytų Jehovos teisę valdyti ir įrodytų Šėtoną iš tikrųjų esant melagį. Kaip galėtume sekti Jėzaus pėdomis? Pamąstykime kiekvienas sau: „Kiek esu pasiryžęs iškęsti, kad parodyčiau, jog palaikau ir gerbiu Jehovos visavaldystę? Ar iš mano gyvensenos bei tarnybos matyti, kad remti Jehovos teisę valdyti man yra svarbiausia?“ (Kolosiečiams 3:17).

14, 15. a) Kaip Jėzus reagavo į netinkamus pasiūlymus ir kodėl? b) Kokį klausimą visuomet svarbu turėti omenyje? (Įtrauk minčių iš rėmelio „Stovėk Jehovos pusėje“.)

¹⁴ Kiekvieną dieną mes susiduriame su didesniais ar mažesniais išbandymais. Kas padėtų priimti išmintingus sprendimus? Tarkim, esame gundomi pasielgti kaip nedera krikščioniui. Ką darysime? Prisiminkim, ką darė Jėzus, kai Petras jam patarė būti geram sau. „Eik šalin, šėtone! — sušuko Jėzus. — Mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mato 16:21-23). Arba galbūt mums atsivėrė galimybė pagerinti savo finansinę padėtį ar palypėti karjeros laiptais dvasinės gerovės sąskaita. Ar mūsų atsakas bus toks kaip Jėzaus? Jis supratęs, kad mačiusieji jo stebuklus „ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi“, greitai pasitraukė nuo jų (Jono 6:15).

¹⁵ Kodėl šiais ir kitais atvejais Jėzus laikėsi tokios tvirtos nuostatos? Todėl, kad jam rūpėjo kai kas svarbiau negu jo paties saugumas ar nauda. Jis troško vykdyti savo Tėvo valią ir bet kokia kaina palaikyti Jo visavaldystę (Mato 26:50-54). Taigi sekdami Jėzaus pavyzdžiu, nuolat turėkime omenyje klausimą dėl Jehovos visavaldystės, kitaip visuomet bus pavojus, kad leisimės į kompromisą ar pasielgsim nedorai. Kodėl gali taip atsitikti? Kadangi labai lengva būti apgautiems Šėtono, mat jis sugeba blogus dalykus pateikti taip, kad jie atrodytų patrauklūs, — juk tokią taktiką naudojo ir gundydamas Ievą (2 Korintiečiams 11:14; 1 Timotiejui 2:14).

16. Koks mūsų svarbiausias tarnybos tikslas?

¹⁶ Skelbimo tarnyboje stengiamės paliesti žmonėms rūpimus klausimus ir parodome, kaip į juos atsakoma Biblijoje. Tai veiksmingas būdas sužadinti jiems norą studijuoti Bibliją. Tačiau pagrindinis mūsų tikslas nėra šviesti žmones apie tai, kas joje rašoma arba ką nuostabaus suteiks Dievo Karalystė. Svarbiausia, turime padėti jiems suprasti klausimą dėl Jehovos visavaldystės. Ar jie norės tapti tikraisiais krikščionimis ir pasiimti savo „kančių stulpą“, kentėti dėl Karalystės? (Morkaus 8:34; NW) Ar pasiryš prisidėti prie tų, kurie palaiko Jehovos teisę valdyti ir taip įrodo, kad Šėtonas yra melagis bei šmeižikas? (Patarlių 27:11) Mums garbė patiems stovėti Jehovos pusėje ir padėti stoti jo pusėn kitiems (1 Timotiejui 4:16).

Kai Dievas bus „viskas kiekvienam“

17, 18. Kokio nuostabaus laiko galime laukti, jeigu parodome, kad esame už Jehovos visavaldystę?

¹⁷ Jeigu uoliai stengiamės savo elgesiu ir tarnyba parodyti, jog esame už Jehovos visavaldystę, galime tikėtis sulaukti laiko, kai Jėzus Kristus „perduos karalystę Dievui Tėvui“. Kada jis tai padarys? Apaštalas Paulius aiškina: „Sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas. Jis juk turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus. [...] Tuomet ir pats Sūnus nusilenks tam, kuris buvo viską jam palenkęs, kad Dievas būtų viskas visame kame [„viskas kiekvienam“, NW]“ (1 Korintiečiams 15:24, 25, 28).

¹⁸ Koks nuostabus prasidės metas, kai Dievas taps „viskuo kiekvienam“! Karalystė bus atlikusi savo paskirtį. Nebebus nė vieno Jehovos visavaldystės priešininko. Visatoje bus atkurta taika ir tvarka. Anot psalmininko, visa kūrinija tada giedos: „Teikite garbę Viešpaties vardui“, „kalbėkite tautose: ‘Jehova tapo karaliumi’“ (Psalmyno 96:8; 96:10, NW).

Ar gali atsakyti?

• Kaip Jėzus parodė, kad palaikyti Dievo visavaldystę jam svarbiausia?

• Koks buvo pagrindinis Jėzaus tikslas, kurį jis pasiekė savo tarnyba ir mirtimi?

• Kaip, sekdami Jėzaus pavyzdžiu, galime parodyti, kad esame už Jehovos visavaldystę?

[Rėmelis/iliustracijos 29 puslapyje]

STOVĖK JEHOVOS PUSĖJE

Kaip įsitikino daugelis brolių Korėjoje ir kitur, susidūrus su dideliais išbandymais krikščionims svarbu turėti omenyje, kodėl juos ištinka tokie mėginimai.

Vienas Jehovos liudytojas, kalėjęs sovietinio režimo laikotarpiu, sakė: „Ištverti mums padėjo tai, kad aiškiai supratome, koks klausimas buvo iškeltas Edeno sode, — klausimas dėl Dievo teisės valdyti [...]. Žinojome, jog turime progą parodyti, kad esame už Jehovos valdymą [...]. Tai mus stiprino ir padėjo likti ištikimiems.“

Kitas liudytojas pasakojo, kas jam ir bendratikiams padėjo priverčiamojo darbo stovykloje: „Mus palaikė Jehova. Nepaisant sunkių sąlygų, dvasinio budrumo nepraradome. Nuolat drąsinome vienas kitą primindami tai, kad visavaldystės klausimu esame Jehovos pusėje.“

[Iliustracija 26 puslapyje]

Kaip Jėzus, gundomas Šėtono, parodė palaikąs Jehovos visavaldystę?

[Iliustracija 28 puslapyje]

Kodėl Jėzus pasakė „Atlikta!“?