Maža to, kad nevykdo Dievo valios, religiniai vadovai dar ir užsiima piktadarystėmis. Norėdamas pailiustruoti jų nedorumą, Jėzus papasakoja antrą palyginimą: „Žmogus pasodino vynuogyną, aptvėrė tvora, iškasė duobę vynuogių spaudyklai, pastatė bokštą ir išnuomojęs žemdirbiams iškeliavo svetur. Metui atėjus jis pasiuntė pas žemdirbius vergą, kad iš jų paimtų dalį vynuogyno vaisių. Bet tie jį čiupo, sumušė ir išvarė tuščiomis. Žmogus pasiuntė pas juos kitą vergą. Tam jie sužalojo galvą ir jį pažemino. Tada siuntė dar kitą, bet šitą žemdirbiai nužudė; siuntė ir daugiau vergų – vienus jie sumušė, kitus nužudė“ (Morkaus 12:1–5).

Ar Jėzaus klausytojai šį palyginimą supranta? Galbūt jie prisimena, ką kitados kalbėjo pranašas Izaijas: „Kareivijų Viešpaties Jehovos vynuogynas – tai Izraelio namai, daigai, kuriais gėrėjosi, – tai Judo vyrai. Jis vylėsi teisingumo, bet štai išvydo neteisybę“ (Izaijo 5:7). Izaijo ir Jėzaus palyginimuose įvaizdžiai sutampa. Vynuogyno šeimininkas yra Jehova, o vynuogynas, apjuostas tvora, – tai Izraelio tauta, saugoma Dievo Įstatymo. Kad tauta duotų gerų vaisių, Jehova ją nuolat mokė – siuntė pas žmones savo pranašus.

Religiniai vadovai patys sau paskelbia nuosprendį – juk jie ir yra tie „žemdirbiai“, kuriuos Jehova paskyrė rūpintis savo „vynuogynu“, Izraelio tauta. O kas yra ta „vaisių dalis“, kurios Jehova teisėtai iš jų tikisi? Tarp daugelio darbų – tai ir tikėjimas jo Sūnumi, Jėzumi Kristumi. Žvelgdamas į religinius vadovus Jėzus sako: „Ar niekada Raštuose neskaitėte šitų žodžių: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Jehovos padaryta, tai nuostabus reginys’?“ (Morkaus 12:10, 11). Tada tiesiai pareiškia: „Todėl jums sakau: Dievo Karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, duodančiai gerų vaisių“ (Mato 21:43).