18, 19. Kokie argumentai rodo, kad ‛bėgsmas į kalnus’ nebus religijos pakeitimas?

¹⁸ Po pranašystės apie „pabaisą, stovinčią šventoje vietoje“, Jėzus perspėjo įžvalgiuosius nesėdėti rankų sudėjus. Ar jis manė, jog taip vėlai, — kai ‛pabaisa stovės šventoje vietoje’, — daugelis žmonių pasitrauks iš klaidingų religijų ir ims teisingai garbinti Dievą? Vargu. Pagalvok apie pirmąjį išsipildymą. Jėzus pasakė: „Tuomet kas Judėjoje, tebėga į kalnus; kas bus ant stogo, tenelipa žemėn ir teneeina ko nors pasiimti iš namų; o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti apsiausto. Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis! Melskite, kad tai neatsitiktų žiemą!“ (Morkaus 13:14-18)

22. Ką mums galėtų reikšti Jėzaus patarimas bėgti į kalnus?

²² Dabar nežinome visų detalių apie didelį suspaudimą, bet logiška išvada būtų tokia: Jėzaus patarimas bėgti mums netaikomas geografine prasme. Dievo tautos žmonės dabar gyvena tiesiog kiekviename žemės kampelyje. Tačiau galime būti tikri, kad prireikus bėgti krikščionys ir toliau turės aiškiai skirtis nuo klaidingų religijų organizacijų. Įsidėmėtina, jog Jėzus perspėjo negrįžti į savo namus pasiimti rūbų nei kitų daiktų (Mato 24:17, 18). Todėl ateityje gali būti išbandymų dėl mūsų požiūrio į materialines vertybes: ar jos svarbesnės negu visų, esančių Dievo pusėje, būsimas išgelbėjimas? Taip, bėgti galbūt reikš mums tam tikrus sunkumus bei praradimus. Mes turėsime būti pasiruošę daryti, ką tik prireiktų, kaip pirmojo amžiaus krikščionys, pabėgę iš Judėjos į Perėją anapus Jordano.