Suprasdamas principą, parodai brandumą
BLOGOS draugijos gadina gerus įpročius. Pjaunate tai, ką sėjate (1 Korintiečiams 15:33; Galatams 6:7). Abu šie tvirtinimai — ir fiziniu, ir dvasiniu atžvilgiu — yra tam tikrõs esminės tiesõs pavyzdžiai — principai, ir remiantis jais abiem galima kurti įstatymus. Tačiau įstatymai gali būti laikini ir dažnai būna konkretūs. O principai yra platūs ir gali išlikti amžinai. Taigi Dievo Žodis skatina mus, kai įmanoma, samprotauti remiantis principais.
Žodyne Webster’s Third New International Dictionary principas apibrėžiamas kaip „visuotinė arba esminė tiesa: pagrindinis ir visapusiškas įstatymas, doktrina ar prielaida, kuria kiti įstatymai remiasi ar yra iš jos kilę“. Pavyzdžiui, vaikui galima duoti tokį įstatymą: „Tau nevalia liesti viryklės.“ Bet suaugusiajam pakaks nurodyti, jog viryklė karšta. Atkreipk dėmesį, kad pastarasis teiginys platesnis. Kadangi juo nurodoma, ką asmuo gali daryti — galbūt virti, kepti ar išjungti viryklę, — tai iš esmės yra principas.
Svarbiausi gyvenimo principai, žinoma, yra dvasiniai; jais vadovaujamės garbindami Dievą ir nuo jų priklauso mūsų laimė. Tačiau kai kurie nė kiek nesistengia išmokti samprotauti pagal principus. Priimant sprendimus, jiems patogiau vadovautis kokia nors taisykle. Tai neišmintinga ir nesiderina su bibliniais laikais gyvenusių ištikimų vyrų bei moterų duotu pavyzdžiu (Romiečiams 15:4).
Vyrai, suvokę dieviškus principus
Galima pasakyti, kad tarp netobulų žmonių Abelis buvo pats pirmasis, supratęs dievišką principą. Jis tikriausiai daug mąstė apie pažadą atsiųsti „sėklą“ ir suvokė, jog išpirkimui iš nuodėmės reikalinga kraujo auka (Pradžios 3:15, Brb red.). Todėl Dievui jis aukojo „iš savo bandos... pirmagimių“. Žodis „riebiausių“ rodo, kad Abelis atidavė Jehovai, ką turėjo geriausia. Tik praėjus daugiau kaip dviem tūkstančiams metų po Abelio mirties Dievas pirmą kartą davė detalius nurodymus dėl aukojimo. Kainas elgėsi visiškai kitaip negu jo brolis, Dievo bijantis principingasis vyras Abelis; į aukas Dievui Kainas žiūrėjo nerūpestingai. Tačiau jo požiūris buvo nepriimtinas ir jo aukos rodė, kad savo širdimi jis nesuvokė principo (Pradžios 4:3-5, Brb red.).
Nojus irgi buvo vyras, suvokęs dievišką principą. Nors Biblijoje rašoma, kad Dievas jam konkrečiai nurodė statyti laivą, ten nerandame jokio jam duoto įsakymo skelbti kitiems. Tačiau Nojus vadinamas „teisybės skelbėju“ (2 Petro 2:5, ŠvR). Nors Dievas, matyt, liepė Nojui skelbti, suvokdamas principą ir mylėdamas artimą, Nojus, be abejo, pats norėjo tai daryti. Gyvendami panašiais į Nojaus laikais, imituokime jo puikų požiūrį bei pavyzdį.
Jėzus mokė žmones kitaip negu jo dienų dvasininkai — jis mokė samprotauti remiantis principais. Pavyzdys yra jo Kalno pamokslas. Visame pamoksle stengiamasi atkreipti dėmesį į principą (Mato 5—7 skyriai). Jėzus taip mokė todėl, kad, kaip ir Abelis bei Nojus iki jo, iš tiesų pažino Dievą. Tebebūdamas jaunuolis, jis didžiai gerbė svarbiausią tiesą: „Žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, kurs išeina iš Dievo burnos“ (Pakartoto Įstatymo 8:3; Luko 2:41-47). Taigi norint būti žmogumi, suprantančiu dievišką principą, reikia tikrai pažinti Jehovą, tai, kas jam patinka ir kas nepatinka, bei jo tikslus. Jeigu šiomis svarbiausiomis tiesomis apie Dievą vadovaujamės savo gyvenime, jos iš esmės tampa gyvais principais (Jeremijo 22:16, Brb red.; Žydams 4:12).
Principai ir širdis
Galima paklusti kokiam nors įstatymui visiškai nenoromis, galbūt iš baimės, kad už nepaklusnumą bus baudžiama. Tačiau, pripažindami kokį nors principą, nugalime tokį požiūrį, nes vadovautis principais galima tik paklūstant iš širdies. Pagalvok apie Juozapą, kuris, kaip ir Abelis bei Nojus, gyveno anksčiau, negu buvo sudaryta Mozės įstatymo sandora. Kai Putifaro žmona bandė Juozapą suvilioti, jis atsakė: „Kaipgi tat aš galiu daryti tą piktumą ir nusidėti mano Dievui?“ Taip, Juozapas žinojo principą, kad vyras ir žmona yra „vienas kūnas“ (Pradžios 2:24; 39:9).
Šiandien pasauliui stinga teisingų principų. Jis kaip koks besotis maitinasi smurtu ir amoralumu. Krikščioniui gresia pavojus susigundyti pakramsnoti, galbūt slapta, tokio beverčio maisto — pažiūrėti filmą, vaizdo juostą, paskaityti knygų. Pagirtina, jei mes, kaip Juozapas, atmetame blogį suprasdami principą ir prisimindami, kad Dievas per artėjantį „didelį suspaudimą“ apsaugos tik ištikimuosius (Mato 24:21). Taigi svarbiausia, kaip elgiamės būdami vieni, ne viešumoje, nes tada pasirodo, kas yra mūsų viduje (Psalmių 10:4; Patarlių 15:3).
Taigi jei vadovaujamės bibliniais principais, neieškosime būdų apeiti Dievo įstatymus ir nebandysime sužinoti, kiek galime nukrypti faktiškai nepažeisdami kokio nors įstatymo. Toks mąstymas kenkia asmeniui; jis galiausiai sužlugdo jį.
Matyk ne vien įstatymą
Žinoma, įstatymai krikščionio gyvenime yra itin svarbūs. Jie saugo mus lyg sargybiniai ir yra pagrįsti daugeliu svarbių principų. Šių principų nesuvokimas gali susilpninti mūsų meilę tiems įstatymams. Tai rodė senovės Izraelio tautos elgesys.
Dievas davė Izraeliui Dešimt įsakymų, iš kurių pirmasis draudė garbinti bet kokį dievą, išskyrus Jehovą. Jehova visa sukūrė — tai svarbiausia šiame įstatyme slypinti tiesa (Išėjimo 20:3-5). Bet ar tauta gyveno pagal šį principą? Pats Jehova atsako: „[Izraelitai sakė] medžiui: Tu mano tėvas, ir akmeniui [jie šaukė]: Tu mane pagimdei. Jie atgręžė man [Jehovai] nugarą, o ne veidą“ (Jeremijo 2:27). Kaip beširdiška ir kvaila taip niekinti principus! Ir kaip tai žeidžia Jehovos širdį! (Psalmių 77:40, 41; Izaijo 63:9, 10, Brb red.)
Ir krikščionims Dievas davė įstatymus. Pavyzdžiui, jiems draudžiama stabmeldystė, lytinis amoralumas ir piktnaudžiavimas krauju (Apaštalų darbai 15:28, 29). Mąstydami apie tai, galime suvokti esminius principus: Dievas vertas mūsų išimtinio atsidavimo; turime būti ištikimi savo sutuoktiniui; Jehova yra mūsų Gyvybės Davėjas (Pradžios 2:24; Išėjimo 20:5; Psalmių 35:10). Jei suvokiame ir didžiai gerbiame su šiais nurodymais susijusius principus, pamatysime, kad jie yra mūsų pačių naudai (Izaijo 48:17, Brb red.). Mums Dievo „įsakymai nėra sunkūs“ (1 Jono 5:3).
Izraelitai senovės laikais ignoravo Dievo įstatymus, o Jėzaus dienomis jų „įstatymo gydytojai“, Rašto aiškintojai, laikėsi kito kraštutinumo. Jie buvo prikūrę gausybę taisyklių ir tradicijų, kurios užgožė tyrą garbinimą bei palaidojo dieviškus principus (Mato 23:2, New English Bible). Žmonės jautėsi esą pasmerkti nesėkmei, nevilčiai ar veidmainiavimui (Mato 15:3-9). Be to, dauguma žmonių išgalvotų taisyklių buvo nežmoniškos. Ketindamas išgydyti žmogų su padžiūvusia ranka, Jėzus paklausė ten pat buvusių fariziejų: „Ar šabo dieną leistina gera daryti?“ Jų tylėjimas reiškė, kad neleistina, ir Jėzų ‛nuliūdino jų širdies kietumas’ (Morkaus 3:1-6). Fariziejai per šabą būtų suteikę pagalbą žūstančiam ar sužalotam naminiam gyvuliui (gyvuliai buvo turtinė vertybė), tačiau niekada jokiam vyrui ar moteriai — jeigu jų gyvybei negrėstų pavojus. Iš tiesų jie buvo taip apsikrovę žmonių sukurtomis taisyklėmis bei teisiniais formalumais, kad lyg kokios paveikslu zujančios skruzdės nematė paties jo vaizdo — dieviškųjų principų (Mato 23:23, 24).
Bet net vaikai, jei jų širdis tyra, gali teikti garbę Jehovai vertindami Biblijos principus. Klasės, kurioje mokosi trylikametė Rebeka, mokytojas paklausė, kas žaistų azartinius žaidimus. Dauguma pasakė, kad nežaistų. Tačiau paminėjus įvairias situacijas visi, išskyrus Rebeką, pripažino, kad jie vienaip ar kitaip žaistų. Mokytojas paklausė Rebekos, ar ji pirktų 20 centų kainuojantį loterijos bilietą dėl tam tikros svarbios priežasties. Rebeka atsakė, kad ne, ir remdamasi Raštu paaiškino, kodėl toks poelgis prilygtų azartiniam žaidimui. Jos mokytojas tada visai klasei pasakė: ‛Mano nuomone, Rebeka yra vienintelė, kuri turi, kaip aš vadinu, „principus“ tikrąja to žodžio prasme.’ Taip, Rebeka galėjo paprastai atsakyti, „tai nesiderina su mano religija“, bet ji mąstė daug giliau; ji paaiškino, kuo azartiniai žaidimai blogi ir kodėl ji atsisako žaisti.
Abelio, Nojaus, Juozapo ir Jėzaus pavyzdžiai rodo, kaip mums naudinga garbinant Dievą pritaikyti savo „sugebėjimą mąstyti“ bei savo „proto jėgą“ (Patarlių 2:11, NW; Romiečiams 12:1, NW). Krikščionys vyresnieji gerai elgiasi, jei ‛ganydami jiems patikėtą Dievo kaimenę’ seka Jėzumi (1 Petro 5:2). Kaip Jėzus aiškiai parodė, mylintys dieviškuosius principus klesti, nes yra vadovaujami suverenaus Jehovos (Izaijo 65:14).