Jehovos Žodis gyvas
Evangelijos pagal Morkų apžvalga
PATI trumpiausia iš keturių Evangelijų — Morkaus. Ją parašė Jonas Morkus praėjus maždaug trisdešimčiai metų po Jėzaus Kristaus mirties ir prikėlimo. Jėzaus tarnyba, trukusi trejus su puse metų, šioje Evangelijoje aprašyta labai dinamiškai, įvykiai veja vienas kitą.
Iš visko sprendžiant, Morkus savo Evangeliją skyrė nežydams — pirmiausia romėnams. Jėzus šioje knygoje pristatomas kaip Dievo Sūnus, darantis stebuklus ir plačiai skelbiantis gerąją naujieną. Labiau akcentuojama ne ko Jėzus mokė, o ką jis darė. Pasigilinę į Evangeliją pagal Morkų, dar tvirčiau tikėsime Mesiją, jausime paskatą krikščioniškoje tarnyboje kuo uoliau skelbti Dievo žinią (Hbr 4:12).
ĮSIMINTINA JĖZAUS TARNYBA GALILĖJOJE
Trumpai apžvelgęs Jono Krikštytojo veiklą ir paminėjęs, kad Jėzus keturiasdešimt dienų išbuvo dykumoje, — visa tai telpa į pirmas keturiolika eilučių, — Morkus pradeda nepaprastai įdomų pasakojimą apie Jėzaus tarnybą Galilėjoje. Dažnai pasikartojantys žodžiai „vos tik“, „netrukus“ ir panašūs sudaro skubumo įspūdį (Mk 1:10, 12).
Skelbdamas gerąją naujieną Jėzus per mažiau kaip trejus metus apeina Galilėją tris kartus. Morkus įvykius dėsto daugiausia chronologiškai. Kalno pamokslą, kaip ir daugelį kitų ilgesnių Jėzaus kalbų, praleidžia.
Atsakymai į klausimus:
1:15. Kam „atėjo metas“? Jėzus norėjo pasakyti, kad atėjo metas jam pradėti savo tarnybą. Dievo Karalystė prisiartino ta prasme, kad žemėje buvo Jėzus, paskirtas būsimuoju Karaliumi. Doros širdies žmonės, įsiklausę į jo skelbiamą žinią, galėjo imtis atitinkamų veiksmų, kad pelnytų Dievo palankumą.
1:44; 3:12; 7:36. Kodėl Jėzus prisakė jo stebuklų neviešinti? Jėzus norėjo, kad žmonės, užuot apie viską sprendę iš sensacingų pranešimų ar netikslių nuogirdų, patys savo akimis jį pamatytų ir įsitikintų, kad jis — Kristus, o tada pasirinktų, ką toliau daryti (Iz 42:1-4; Mt 8:4; 9:30; 12:15-21; 16:20; Lk 5:14). Išimtis buvo, kai Jėzus išgydė demonų apsėstąjį geraziečių krašte. Jam liepė eiti namo ir apie tai, kas įvyko, papasakoti giminėms. Kadangi žmonės Jėzų prašė pasitraukti iš jų krašto, paskui jis beveik ar net visai neturėjo ryšio su tos vietovės gyventojais. O anas vyras pasilikęs galėjo liudyti, ką gera Jėzus jam padarė, ir taip nutildyti visokias piktas šnekas dėl kiaulių praradimo (Mk 5:1-20; Lk 8:26-39).
2:28. Kodėl Jėzus vadinamas „šabo Viešpačiu“? „Įstatymas turi tiktai būsimųjų gėrybių šešėlį“, — rašė apaštalas Paulius (Hbr 10:1). Kaip Įstatyme buvo nustatyta, šabas prasidėdavo po šešių darbo dienų. Jėzus tokią dieną išgydė daug ligonių. Šabas vaizdavo netrikdomo poilsio metą ir gerovę žemėje, kai valdys tūkstantmetė Mesijo Karalystė, o Šėtono despotiškas viešpatavimas bus jau pasibaigęs. Todėl pasakyta, jog tos Karalystės Karalius yra ir „šabo Viešpats“ (Mt 12:8; Lk 6:5).
3:5; 7:34; 8:12. Iš kur Morkus galėjo taip gerai žinoti, ką Jėzus jautė? Morkus nebuvo nei vienas iš dvylikos apaštalų, nei nuolatinis Jėzaus palydovas. Tradicija byloja, kad reikiamų žinių Morkui suteikė apaštalas Petras, artimas jo bičiulis (1 Pt 5:13).
6:51, 52. Ko mokiniai nebuvo supratę iš „duonos stebuklo“? Prieš kelias valandas vos penkiais kepalais duonos ir dviem žuvimis Jėzus pamaitino penkis tūkstančius vyrų, neskaitant moterų ir vaikų. Iš „duonos stebuklo“ mokiniai turėjo suprasti, kad Kristui galią daryti stebuklus davė Jehova Dievas (Mk 6:41-44). Jeigu jie būtų supratę, kokia didi galia Kristui suteikta, pamatę jį einant vandeniu nebūtų taip nustebę.
8:22-26. Kodėl Jėzus aklam vyrui regėjimą grąžino per du kartus? Galbūt Jėzus taip parodė supratingumą. Regėjimą grąžinant pamažu, vyrui, kuris ilgą laiką gyveno tamsos pasaulyje, buvo lengviau priprasti prie saulės šviesos.
Ko pasimokome:
2:18; 7:11; 12:18; 13:3. Morkus paaiškina tai, kas ne žydų tautybės skaitytojui gali būti nežinoma: pakomentuoja kai kuriuos papročius, posakius, įsitikinimus, patikslina vietoves. Štai jis nurodo, kad fariziejai „pasninkavo“, kad korbanas yra „auka Dievui“, kad sadukiejai „neigia mirusiųjų prisikėlimą“ ir kad „Alyvų kalnas“ yra „priešais šventyklą“. Kadangi Jėzaus kilmė labiausiai domino žydus, ją Morkus išvis praleidžia. Turėtume imti pavyzdį iš šio Evangelijos rašytojo ir, kai šnekamės su kuo nors krikščioniškojoje tarnyboje arba kai sakome kalbas bendruomenės sueigose, atsižvelgti į tai, kiek mūsų pašnekovams ar klausytojams žinomas vienas ar kitas dalykas.
3:21. Jėzaus namiškiai juo netikėjo. Tad jis labai gerai supranta tuos, kurie dėl savo tikėjimo patiria artimųjų priešiškumą ar pajuoką.
3:31-35. Pakrikštytas Jėzus tapo Dievo dvasiniu Sūnumi, ir „aukštybių Jeruzalė“ dabar buvo jo motina (Gal 4:26). Nuo šiol Jėzui jo mokiniai buvo artimesni ir brangesni už kraujo gimines. Tai mus pamoko, kad dvasiniai dalykai gyvenime turi būti svarbiausi (Mt 12:46-50; Lk 8:19-21).
8:32-34. Jei kas be jokio pagrindo įtikinėja, kad turėtume pagailėti savęs ir nepersistengti, būkime įžvalgūs ir nesiduokime užliūliuojami. Kristaus sekėjas privalo mielai ‘išsižadėti pats savęs’, tai yra atsisakyti savanaudiškų troškimų bei siekių. Jam reikia būti pasirengusiam ‘pasiimti savo kančių stulpą’ (NW) — jei prireiks, kentėti pažeminimus, persekiojimus ar net guldyti galvą už krikščioniškus įsitikinimus. Tikintysis privalo sekti Jėzumi, visur vadovautis jo pavyzdžiu. Krikščioniškas gyvenimo būdas reikalauja ugdytis ir išlaikyti pasiaukojamą, tokią kaip Jėzaus Kristaus, dvasią (Mt 16:21-25; Lk 9:22, 23).
9:24. Neturėtume gėdytis išpažinti savo tikėjimą arba prašyti Dievą jį sustiprinti (Lk 17:5).
PASKUTINIS MĖNUO
32-iesiems m. e. m. einant į pabaigą Jėzus „atvyksta į Judėją ir Užjordanę“. Žmonių būriai vėl skuba pas jį (Mk 10:1). Jėzus ten kurį laiką moko, paskui keliauja į Jeruzalę.
Nisano 8-ąją Jėzus lankosi Betanijoje. Jam besėdint prie valgių stalo, ateina moteris ir ant galvos išpila kvapiojo aliejaus. Visi įvykiai, nuo pergalingo Jėzaus įžengimo į Jeruzalę iki prikėlimo, aprašomi eilės tvarka.
Atsakymai į klausimus:
10:17, 18. Kodėl Jėzus nesutiko būti vadinamas „Geruoju Mokytoju“? Atsisakydamas priimti aukštinantį titulą, Jėzus šlovę atidavė Jehovai ir sykiu leido savo pašnekovui suprasti, jog visa, kas gera, ateina nuo Dievo. Jėzus taip pat pabrėžė esminę tiesą, kad tiktai pasaulio Kūrėjas, Jehova Dievas, turi teisę nustatyti gėrio ir blogio normas (Mt 19:16, 17; Lk 18:18, 19).
14:25. Ką Jėzus turėjo omenyje savo ištikimiems apaštalams sakydamas „aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje“? Jėzus nenorėjo pasakyti, kad danguje gers vyną tiesiogine to žodžio prasme. Biblijoje vynas neretai simbolizuoja džiaugsmą. Taigi Jėzus turėjo omenyje, kad džiaugsis būdamas kartu su prikeltais pateptaisiais sekėjais Karalystėje (Ps 104:15; Mt 26:29).
14:51, 52. Kas buvo tas jaunuolis, kuris „nuogas pabėgo“? Vienintelis Morkus pamini šį įvykį, taigi galima manyti, kad tas jaunuolis buvo jis pats.
15:34. Ar Jėzaus žodžiai „mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ rodė tikėjimo stoką? Ne. Tiksliai nežinome, kodėl Jėzus tai ištarė, bet, matyt, jis jautė, kaip Jehova patraukė savo apsaugą, kad Sūnaus ištikimybė būtų visiškai išbandyta. Taip pat labai tikėtina, jog Jėzus šituos žodžius pasakė, kad išsipildytų, kas Psalmyno 22:2 (22:1, Brb) buvo apie jį išpranašauta (Mt 27:46).
Ko pasimokome:
10:6-9. Dievas nori, kad sutuoktiniai liktų drauge. Taigi užuot skubėję skirtis, vyras ir žmona turėtų taikyti Biblijos principus ir taip stengtis išspręsti visokias santuokoje kylančias problemas (Mt 19:4-6).
12:41-44. Neturtingos našlės pavyzdys mus pamoko, kad teisingą garbinimą turime remti nešykštėdami.
[Iliustracija 29 puslapyje]
Kodėl Jėzus liepė šiam vyrui grįžti ir giminėms papasakoti, kokių didžių dalykų jam nutikę?