„Kokie žmonės jūs turite būti!“
„Jeigu visa tai turi šitaip suirti, kokie žmonės jūs turite būti, kokie gausūs šventų poelgių ir atsidavimo Dievui darbų!“ (2 PT 3:11, NW).
1. Kodėl antrasis Petro laiškas ano meto krikščionims buvo itin aktualus?
KAI apaštalas Petras, dvasios įkvėptas, rašė antrąjį laišką, krikščionių bendruomenė jau buvo patyrusi daug persekiojimų, bet tai nesulėtino jos augimo, nesumažino tikinčiųjų uolumo. Taigi Šėtonas griebėsi kitos ne sykį išmėgintos taktikos. Piktasis, kaip rašo apaštalas Petras, mėgino Dievo tarnus suvedžioti pasitelkęs netikrus mokytojus, kurių „akys kupinos svetimavimo“ ir „širdis išlavinta godulystės“ (2 Pt 2:1-3, 14; Jud 4). Nenuostabu, jog savo antrajame laiške Petras nuoširdžiai ragina bendratikius likti Dievui ištikimus.
2. Apie ką rašoma Petro antro laiško 3-iajame skyriuje ir ką vertėtų apsvarstyti?
2 Petras rašė: „Aš laikau savo priederme, kol gyvenu šitoje padangtėje, žadinti jus paraginimais. Žinau, kad veikiai ateis mano padangtės nugriovimo metas [...]. Bet aš pasistengsiu, kad ir man iškeliavus jūs kiekvienu metu galėtumėte tai prisiminti“ (2 Pt 1:13-15). Petras žinojo netrukus mirsiąs ir norėjo, kad svarbūs jo paraginimai nebūtų pamiršti. Iš tikrųjų jo laiškai įėjo į Biblijos kanoną ir šiandieną visi galime juos skaityti. Ypač mus domina Petro antro laiško 3-iasis skyrius, nes jame rašoma apie esamos santvarkos „paskutines dienas“ ir apie „dabartinių dangų ir žemės“ sunaikinimą (2 Pt 3:3, 7, 10). Kokių paraginimų Petras čia mums duoda? Kaip tų paraginimų klausydami galime pelnyti Jehovos malonę?
3, 4. a) Kokį įsakmų paskatinimą ir kokį perspėjimą užrašė Petras? b) Apie kokius tris dalykus dabar pakalbėsime?
3 Paminėjęs Šėtono valdomo pasaulio pragaištį, Petras toliau rašo: „Kokie žmonės jūs turite būti, kokie gausūs šventų poelgių ir atsidavimo Dievui darbų!“ (2 Pt 3:11, 12, NW). Šie apaštalo žodžiai nuskamba ne kaip klausimas, o veikiau kaip teiginys, kaip įsakmus paskatinimas. Petras žinojo, kad būsimą „atpildo dieną“ bus apsaugoti tiktai tie, kas vykdo Jehovos valią ir pasižymi krikščioniškomis savybėmis (Iz 61:2). Taigi apaštalas pridūrė: „Jūs, mielieji, iš anksto tai žinodami, sergėkitės, kad, nedorėlių [netikrų mokytojų] paklydimo traukiami, neiškryptumėte iš savo stiprybės“ (2 Pt 3:17).
4 Apdovanotas ‘išankstiniu žinojimu’, Petras numatė, kad paskutinėmis dienomis krikščionys, sergėdami savo nepriekaištingumą, turės būti itin budrūs. Kodėl? Vėliau tai paaiškino apaštalas Jonas. Regėjime jam buvo apreikšta, kad Šėtonas bus išmestas iš dangaus ir „kupinas baisaus įniršio“ puls tuos, „kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą“ (Apr 12:9, 12, 17). Kuo visa baigsis? Pergalė atiteks pateptiesiems Dievo tarnams ir ištikimiems jų bendražygiams, „kitoms avims“ (Jn 10:16). O kaip bus su tavimi? Ar Dievo akyse liksi nepriekaištingas? Čia itin svarbu 1) ugdytis krikščioniškas savybes, 2) saugoti savo moralę ir dvasingumą, kad būtum nesuteptas, nepeiktinas, 3) turėti teisingą požiūrį į išmėginimus. Dabar ir pakalbėsime apie tai plačiau.
Ugdykimės krikščioniškas savybes
5, 6. Kokias savybes turime ugdytis ir kodėl čia reikia „viso stropumo“?
5 Savo antrojo laiško pradžioje Petras rašė: „Parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe — pažinimą, pažinimu — susivaldymą, susivaldymu — ištvermę, ištverme — maldingumą, maldingumu — brolybę, o brolybe — meilę. Kai šitie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime“ (2 Pt 1:5-8).
6 Darbus, kurie ugdo mūsų krikščionišką asmenybę, turime atlikti su „visu stropumu“. Pavyzdžiui, kad lankytume visas krikščionių sueigas, kasdien skaitytume Bibliją ir neapleistume asmeninių studijų, tikrai reikia stropumo, nemenkų pastangų. Ir, norint kas savaitę rengti malonų, prasmingą šeimos dvasinio ugdymo vakarą, taip pat reikia savidrausmės, reikia išankstinio planavimo. Bet kai įstojame į vėžes, laikytis gerų įpročių darosi lengviau, ypač kai jaučiame viso to naudą.
7, 8. a) Kaip apie šeimos dvasinio ugdymo vakarą atsiliepia mūsų bendratikiai? b) Kuo šeimos vakaras naudingas tau pačiam?
7 Apie šeimos dvasinio ugdymo vakarą viena sesuo rašo: „Tai proga pasigilinti į tiek daug dalykų!“ Kita mūsų bendratikė sako: „Prisipažinsiu, nenorėjau, kad knygos studijos nutrūktų. Šią sueigą mėgau užvis labiausiai. Bet dabar, kai tą vakarą skiriame Biblijos studijoms su šeima, matau — Jehova žino, ko ir kada mums reikia.“ Vienas brolis pasakoja: „Mums su žmona dvasinio ugdymo vakaras be galo naudingas. Kaip gerai, kad galime drauge aptarti tai, kas mums abiem aktualu! Jaučiame, kad vis geriau sekasi puoselėti dvasios vaisių ir kad tarnyba tampa dar džiugesnė.“ Kitas brolis, auginantis šeimą, sako: „Vaikai išmoksta patys susirasti reikiamos medžiagos, daug sužino ir tai jiems labai patinka. Šis naujas sutvarkymas rodo, kad Jehova tikrai permano mūsų poreikius ir atsako į mūsų maldas.“ Ar šitą nuostabią dvasinę dovaną taip vertini ir tu?
8 Šeimos vakaro tegul nesutrukdo jokie nereikšmingi dalykai. „Pastarąjį mėnesį kiekvieną ketvirtadienio vakarą šeimoje rasdavosi kokių nors trukdžių ir rodėsi, kad studijas jau teks atidėti. Bet mes nedarėme jokių išlygų“, — pasakoja viena sutuoktinių pora. Aišku, kai kada savo tvarkaraštį prireikia pakoreguoti. Tačiau tvirtai nusistatykime šeimos studijas rengti kas savaitę — nė vienos nepraleisti.
9. Kaip Jehova teikė Jeremijui stiprybės ir ko mes pasimokome iš jo pavyzdžio?
9 Geras pavyzdys — pranašas Jeremijas. Jehovos teikiamas dvasios penas buvo jam gyvybiškai svarbus ir Jeremijas jį labai vertino. Nors žmonės ir nesiklausė, pranašas, Dievo stiprinamas, ištvermingai nešė perspėjamą žinią. „Viešpaties žodis [...] būna kaip ugnis, įsiliepsnojusi mano širdyje, užsklęsta mano kūne“, — sakė jis (Jer 20:8, 9). Jehovos žodis ir padėjo jam ištverti tą nelengvą laikotarpį, kuris baigėsi Jeruzalės žūtimi. Mes dabar turime visą rašytinį Dievo Žodį. Jeigu stropiai į jį gilinamės ir mokomės žiūrėti į viską Dievo akimis, kaip ir Jeremijas, ištvermingai tarnausime neprarasdami džiaugsmo, atlaikysime išmėginimus, liksime moraliniu ir dvasiniu atžvilgiu tyri (Jok 5:10).
Likime „nesutepti, nepeiktini“
10, 11. Kodėl privalome dėti visas pastangas, kad išsilaikytume „nesutepti, nepeiktini“, ir ką tai mums reiškia?
10 Mes, krikščionys, žinome, jog gyvename pabaigos metu. Nesistebime, kad pasaulis yra persipildęs godumo, palaidumo, prievartos — to, ko Jehova nekenčia. Šėtonas laikosi maždaug tokios strategijos: jeigu Dievo tarnų nepavyksta įbauginti, gal pavyks sugadinti (Apr 2:13, 14). Taigi imkime į širdį rūpestingą Petro paraginimą: „Stenkitės, kad [Dievo] akivaizdoje būtumėte rasti nesutepti, nepeiktini ir taikingi“ (2 Pt 3:14).
11 Pasakymas „stenkitės“ („dėkite visas pastangas“, NW) primena ankstesnį Petro raginimą „parodykite visą stropumą“. Jehova, įkvėpęs Petrą išsakyti tokius pamokymus, žino, kad šio nedoro pasaulio bjaurysčių išsisaugoti ir likti „nesuteptiems, nepeiktiniems“ įmanu tiktai didžiausiomis pastangomis. O dėti nuoširdžias pastangas — tai reiškia ir sergėti savo širdį, kad jos neužvaldytų nederami geismai. (Perskaityk Patarlių 4:23; Jokūbo 1:14, 15.) Taip pat nesileisti paveikiamiems tų, kuriuos mūsų krikščioniška gyvensena glumina ir kurie mums „piktžodžiauja“ (1 Pt 4:4).
12. Kaip mus patikina žodžiai iš Luko 11:13?
12 Esame netobuli, todėl stengdamiesi daryti tai, kas teisinga, kovojame vidinę kovą (Rom 7:21-25). Šią kovą laimėsime tik jeigu kreipsimės pagalbos į Jehovą, dosniai teikiantį šventosios dvasios visiems, kas prašo (Lk 11:13). Vedami tos dvasios, mes ugdysimės Dievui mielas krikščioniškas savybes, gebėsime ir atsispirti gyvenimo pagundoms, ir atlaikyti visokius sunkumus, mėginimus, kurių, artėjant Jehovos dienai, tikriausiai dar daugės.
Tegul išmėginimai tave stiprina
13. Kokia nuostata padės ištverti mėginimus?
13 Tol, kol gyvuoja senoji pasaulio santvarka, išmėginimai — vienokie ar kitokie — yra neišvengiami. Bet nereikėtų dėl to nusiminti. Pagalvokime: juk argi išmėginimas nesuteikia progos įrodyti savo meilę Dievui ir dar labiau juo pasitikėti, dar tvirčiau remtis jo Žodžiu? Kristaus mokinys Jokūbas rašė: „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus. Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę“ (Jok 1:2-4). Mus, be to, paguodžia žodžiai, jog „Viešpats žino, kaip išgelbėti maldingus žmones iš mėginimo“ (2 Pt 2:9).
14. Kaip tave įkvepia Juozapo pavyzdys?
14 Štai kaip buvo su Jokūbo sūnumi Juozapu. Broliai pardavė jį į vergiją (Pr 37:23-28; 42:21). Ar artimųjų beširdiškai išduotas Juozapas susvyravo tikėjimu? Ar supyko ant Dievo, kad neapsaugo nuo skriaudos? Iš Dievo Žodžio žinome, jog tikrai ne. Juozapo išbandymai, deja, tuo nesibaigė. Vėliau jį melagingai apkaltino mėginimu išprievartauti ir uždarė į kalėjimą. Bet ir šįkart jis nė nemanė nusigręžti nuo Dievo (Pr 39:9-21). Per sunkumus jis įgavo stiprybės ir už tai buvo didžiai apdovanotas.
15. Ko pasimokome iš Noomės pavyzdžio?
15 Aišku, sunkumai gali nuliūdinti ar net labai prislėgti. Gal ir Juozapas kartais jausdavosi nusiminęs. Liūdesys apimdavo ir kitus ištikimus Dievo tarnus. Štai Noomė, netekusi vyro ir abiejų sūnų, kalbėjo: „Nevadinkite manęs Noome, vadinkite mane Mara [tai reiškia „apkartusi“], nes Visagalis karčiai pasielgė su manimi“ (Rūt 1:20, 21, išnaša). Noomė didžiai sielvartavo ir tai visiškai suprantama. Bet ji dvasiškai nenusilpo — kaip ir Juozapas, nepaliko Dievo. Šią kilnią moterį Jehova labai palaimino (Rūt 4:13-17, 22). O būsimajame žemės rojuje Dievas atitaisys visa bloga, ką padarė Šėtonas ir jo nedoras pasaulis. „To, kas buvo, niekas neatmins, tai nė į galvą niekam nebeateis“ (Iz 65:17).
16. Kokios turėtų būti mūsų maldos ir kodėl?
16 Sunkumus ištverti padeda ir ta mintis, kad Dievas mus myli. (Perskaityk Romiečiams 8:35-39.) Šėtonas ir toliau stengsis numušti mums ūpą, tačiau jei ‘būsime protingi ir blaivūs, kad galėtume atsidėti maldoms’, nesiduosime sužlugdomi (1 Pt 4:7, Jr). Jėzus pasakė: „Visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“ (Lk 21:36). Čia jis pavartojo žodį, kuris originalo kalba reiškia itin nuoširdžią, karštą maldą. Ragindamas karštai melstis, Jėzus pabrėžė, kad į bendrystę su juo ir su dangiškuoju Tėvu nedera žiūrėti atsainiai. Jehovos dieną galės išlikti tik tie, kurie bus pelnę Dievo pripažinimą.
Būk veiklus Jehovos tarnas
17. Kaip, žmonėms esant abejingiems, tave įkvepia geras senovės pranašų pavyzdys?
17 Atgaivą mums teikia dvasinė veikla. Čia į mintį ateina Petro žodžiai: „Kokie žmonės jūs turite būti, kokie gausūs šventų poelgių ir atsidavimo Dievui darbų!“ (2 Pt 3:11, NW). Pats svarbiausias iš tų darbų yra gerosios naujienos skelbimas (Mt 24:14). Tiesa, skelbėjai ne visur mielai priimami. Vieni žmonės būna abejingi ar net priešiški, kiti pernelyg pasinėrę į kasdienius rūpesčius. Senovėje Jehovos tarnų irgi ne visi norėjo klausytis. Tačiau jie nenuleido rankų, „kasdien be perstojo“ garsino žinią nuo Dievo. (Perskaityk 2 Metraščių 36:15, 16; Jer 7:24-26.) Kas padėjo jiems taip ištvermingai darbuotis? Į savo tarnystę jie žiūrėjo Jehovos, ne pasaulio akimis ir suprato, kad nešti Dievo vardą yra didžiausia garbė (Jer 15:16).
18. Kaip Dievo vardas ateityje bus išaukštintas dėl to, kad mes skelbiame tiesos žinią?
18 Mums irgi suteikta garbė skelbti Jehovos vardą, kalbėti apie jo sumanymus. Štai pagalvokime: dėl to, kad mes plačiai garsiname tiesos žinią, Dievo priešai didžiąją atpildo dieną negalės pasiteisinti nieko nežinoję. Kaip kadaise faraonas, jie supras, kad žūsta nuo paties Jehovos rankos (Iš 8:1, 20; 14:25). Sykiu Dievas pagerbs savo ištikimus tarnus — aiškiausiai parodys, kas yra tikrieji jo atstovai. (Perskaityk Ezechielio 2:5; 33:33.)
19. Ką mes darysime, kol Jehova dar kantriai laukia?
19 Savo antrojo laiško pabaigoje Petras bendratikiams rašė: „Mūsų Viešpaties kantrumą laikykite išgelbėjimu“ (2 Pt 3:15). O kol Jehova kantriai laukia, darykime visa, kas nuo mūsų priklauso. Ką būtent? Ugdykimės savybes, kurias Dievas vertina, sergėkime save „nesuteptus, nepeiktinus“, turėkime teisingą požiūrį į išmėginimus ir uoliai darbuokimės krikščioniškoje tarnyboje. Tada „naujas dangus ir nauja žemė“ laiduos mums amžinąjį gyvenimą ir begalinę laimę (2 Pt 3:13).
Ar prisimeni?
• Kaip mums ugdytis krikščioniškas savybes?
• Ko reikia, kad liktume „nesutepti, nepeiktini“?
• Ko pasimokome iš Juozapo ir Noomės?
• Kodėl mums didelė garbė skelbti gerąją naujieną?
[Iliustracija 9 puslapyje]
Kaip jūs, vyrai, galėtumėte patys ugdytis krikščioniškas savybes ir lavinti šeimą?
[Iliustracijos 10 puslapyje]
Ko pasimokome iš Juozapo, kuriam teko daug ištverti?