Vakarą prieš savo mirtį Jėzus apaštalus pamokė nesiekti aukštos padėties tarp bendratikių. Jis sakė: „Tautų karaliai joms viešpatauja ir jų valdovai vadinami geradariais. Jūs tokie nebūkite“ (Lk 22:25, 26).

Taigi ką reiškė Jėzaus žodžiai: „Jūs tokie nebūkite“? Nejaugi savo mokiniams jis patarė nebūti visuomeniškiems ir nesirūpinti žmonėmis? Anaiptol. Jėzus turėjo omenyje ne ką kita, o geradarystės motyvus.

Jėzaus laikais kai kurie turtingi asmenys, stengdamiesi įgyti garbingą reputaciją, aukodavo lėšas renginiams ir arenose organizuojamoms varžyboms, įkurdavo parkus, statydavo šventyklas ir remdavo panašaus pobūdžio veiklą. Vis dėlto iš tiesų jie siekė ovacijų, populiarumo arba rinkėjų balsų. Vienoje knygoje rašoma: „Nors yra ir tikro šių rėmėjų dosnumo pavyzdžių, dažniausiai visa buvo daroma dėl savanaudiškų politinių interesų.“ Būtent tokios egoistinės dvasios bei ambicijų Jėzus ir skatino saugotis.

Vėliau apaštalas Paulius irgi pabrėžė, kaip svarbu būti dosniam iš teisingų paskatų. Korinte gyvenantiems bendratikiams jis rašė: „Kiekvienas tedaro, kaip yra širdyje nusprendęs, ne gailėdamas ar verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9:7).