Jėzus vis nerimauja, kad žeminanti jo mirtis – it kokio nusikaltėlio – gali užtraukti negarbę Tėvo vardui. Sūnaus maldavimus Jehova, be abejo, girdi. Jis atsiunčia angelą, kad Jėzų sustiprintų. Tačiau Jėzus melstis nepaliauja, meldžiasi netgi dar karščiau. Ant jo pečių gula milžiniška atsakomybė. Nuo to, ar liks ištikimas Dievui, priklauso ne tik jo paties, bet ir visos žmonijos ateitis. Įtampa tokia didžiulė, kad Jėzui besimeldžiant jo prakaitas ima varvėti žemėn tarsi kraujo lašai (Luko 22:44).