Jis saugojo, rūpinosi, ištvėrė

JUOZAPAS užmeta dar vieną naštą ant asilo nugaros. Prietemoje dairydamasis po Betliejaus kaimelį, tapšnoja asilui per šoną, ramina šį nedidelį, bet tvirtą nešulinį gyvulį. Galvoje daugybė minčių, juk prieš akis ilga kelionė į Egiptą. Tenai nepažįstami žmonės, svetima kalba, kitokie papročiai. Ar jo šeima prie viso to pripras?

Pranešti blogą žinią brangiajai žmonai Marijai buvo nelengva, bet Juozapas įsidrąsino ir su ja pasikalbėjo. Jis papasakojo, kad sapne jam pasirodęs angelas perdavė štai kokią žinią nuo Dievo: karalius Erodas nori pražudyti jų vaikelį! Todėl jie privalo tučtuojau išvykti (Mato 2:13, 14). Marija labai sunerimo. Kas gi norėtų atimti gyvybę nekaltam ir bejėgiam jos kūdikiui? Šito niekaip negalėjo suprasti nei Marija, nei Juozapas. Bet jie kliovėsi Jehova, todėl susiruošė kelionėn.

Visi betliejiečiai ramiai miega, ir nė vienas jų nenutuokia, kokie dramatiški įvykiai tuoj prasidės. O tuo tarpu Juozapas su Marija ir Jėzumi vogčiomis iškeliauja iš kaimo tiesiai į nakties tamsą. Juozapas veda šeimą į pietus. Matydamas, kaip brėkšta rytas, jis tikriausiai svarsto, kas jų laukia. Ar galės paprastas dailidė apsaugoti saviškius nuo galingų priešų? Ar pajėgs jais pasirūpinti? Ar sugebės ištvermingai vykdyti nelengvą Jehovos jam patikėtą užduotį — auginti ypatingą berniuką? Juozapui galbūt darosi nedrąsu vien pagalvojus apie tokią atsakomybę. Skaitydamas, kaip Juozapas sunkumus įveikė, pagalvokite, kodėl mums visiems, o ypač tėčiams, svarbu sekti Juozapo tikėjimo pavyzdžiu.

Juozapas apsaugojo savo šeimą

Nuo to laiko, kai prieš keletą mėnesių savame mieste Nazarete Juozapas susižadėjo su Elio dukra, jo gyvenimas labai pasikeitė. Mariją Juozapas pažinojo kaip dorą, dievobaimingą merginą. Įsivaizduokit: paskui sužinojo, kad ji laukiasi! Nenorėdamas pasmerkti Marijos viešai gėdai, jis ketino su ja slapta išsiskirti.a Bet štai sapne jam pasirodė angelas ir pasakė, kad Marija pastojo Jehovos šventosios dvasios veikimu. Jis pridūrė, kad sūnus, kurio ji laukiasi, „išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. Angelas dar padrąsino: „Juozapai, [...] nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos“ (Mato 1:18-21).

Paklusnus ir teisus vyras Juozapas taip ir padarė. Jis ėmėsi bene sunkiausios įmanomos užduoties: rūpintis vaiku, kuris buvo ne jo, o paties Dievo mylimiausias sūnus. Praėjus kuriam laikui, paklusdamas Romos įstatymui dėl gyventojų surašymo, Juozapas su besilaukiančia žmona nukeliavo į Betliejų. Kaip tik čia Jėzus ir gimė.b

Juozapas su šeima negrįžo atgal į Nazaretą, o apsistojo Betliejuje, vos už kelių kilometrų nuo Jeruzalės. Nors jie vertėsi sunkiai, Juozapas kaip įmanydamas stengėsi aprūpinti Mariją ir Jėzų būtiniausiais dalykais. Netrukus jie apsigyveno kukliame name. Kai Jėzus paaugo, buvo gal kiek daugiau nei vienerių, jų gyvenimas apsivertė aukštyn kojom.

Iš rytų, greičiausiai iš tolimojo Babilono, atvyko grupelė žvaigždininkų. Beieškodami vaiko, kuris ateityje turėjo tapti žydų karaliumi, šie vyrai sekė paskui žvaigždę ir ši juos atvedė būtent į Juozapo ir Marijos namus. Svečiai elgėsi labai pagarbiai.

Tačiau galbūt patys to nežinodami tie astrologai užtraukė Jėzui didžiulį pavojų. Žvaigždė, kurią jie regėjo, iš pradžių juos nuvedė ne į Betliejų, o į Jeruzalę. Čia nedorajam karaliui Erodui jie papasakojo, kad ieško vaiko, turinčio tapti žydų karaliumi. Šitai išgirdęs Erodas užsidegė baisiu pavydu. (Skaitykite straipsnį „Kas siuntė žvaigždę?“ 29 puslapyje.)

Tačiau Jėzų saugojo kur kas aukštesnė jėga, ir joks Erodas negalėjo jam pakenkti. Kaip suprasti? Atvykėliai atvežė daug dovanų — „aukso, smilkomųjų sakų ir miros“ — ir jokio atlygio už tai nesitikėjo. Juozapui su Marija tikriausiai buvo neįprasta apskritai tokių daiktų turėti. Nors žvaigždininkai ketino pranešti karaliui Erodui, kur jie vaikelį radę, Jehova to padaryti jiems neleido. Per sapną jis liepė astrologams keliauti namo kitu keliu, nei atėję (Mato 2:1-12).

Vos tik jiems išvykus, Juozapui sapne pasirodė Jehovos angelas ir perspėjo: „Kelkis, imk vaikelį ir jo motiną, bėk į Egiptą ir pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos vaikelio, norėdamas jį nužudyti“ (Mato 2:13). Taigi Juozapas, kaip jau minėta straipsnio pradžioje, nedelsė, o tuojau pat ėmėsi veikti. Vaikelio saugumas jam buvo svarbiau už viską, tad su šeima jis išvyko į Egiptą. Iš anų pagonių žvaigždininkų gavę tiek brangių dovanų jie turėjo, už ką leistis į tokią kelionę.

Vėliau atsirado apokrifinių mitų ir legendų, pasakojančių, kad kelionė į Egiptą buvo nepaprasta: neva Jėzus stebuklingu būdu kelionę sutrumpino, kelyje sutiktus plėšikus pavertė bejėgiais, net privertė datulių palmes palinkti, kad mama galėtų pasiskinti vaisių.c Bet iš tikrųjų tai buvo varginanti, ilga kelionė į nežinią.

Tėvai gali pasimokyti iš Juozapo labai daug. Jis nedvejodamas metė savo darbus, paliko patogius namus, kad tik apsaugotų šeimyną nuo pavojaus. Jis, be abejonės, suvokė, kad šeima yra brangus, Jehovos jam patikėtas turtas. Šiandieną tėvams reikia vesti vaikus per pavojingą pasaulį, kuriame siaučia jėgos, galinčios vaikams pakenkti, juos sužlugdyti ar net visai pražudyti. Kaip nuostabu yra, kai tėčiai ir mamos veikia ryžtingai kaip Juozapas ir visomis išgalėmis stengiasi apsaugoti savo mažuosius nuo visokio blogio.

Juozapas rūpinosi savo šeima

Panašu, kad šeima Egipte neužsibuvo, nes angelas vėl pasirodė Juozapui ir pranešė, jog karalius Erodas negyvas. Juozapas tuomet parvedė savo šeimyniškius atgal į tėvynę. Vienoje senoje pranašystėje kaip tik ir buvo pasakyta, kad Jehova turės pašaukti savo sūnų „iš Egipto“ (Mato 2:15). Šis paklusnus vyras prisidėjo prie pranašystės išsipildymo. Bet kur dabar jiems eiti?

Juozapas buvo atsargus. Jis ne veltui pabijojo Erodo įpėdinio Archelajo, mat šis irgi buvo žiaurus žudikas. Dievo vadovaujamas Juozapas nuvedė šeimą į šiaurę, toliau nuo Jeruzalės ir jos intrigų — į Galilėjos krašte esantį Nazaretą, kuriame prieš tai gyveno. Čia jiedu su Marija ir augino šeimą (Mato 2:19-23).

Gyveno jie paprastai, bet ir lengva jiems nebuvo. Biblijoje Juozapas vadinamas dailide. Anais laikais dailidė atlikdavo įvairiausių darbų: iš pradžių medį nukirsdavo, parsitempdavo ir medieną apdirbdavo. Po to iš jos ręsdavo namus, nedidelius tiltus, gamindavo valtis, vežimus, ratus, jungus, naščius ir kitokius ūkio padargus (Mato 13:55). Toks fizinis darbas nebuvo iš lengvųjų. Dailidės bibliniais laikais paprastai dirbdavo prie savo kuklaus namo durų arba dirbtuvėse, pristatytose prie namo.

Juozapas naudojo visą galybę įvairių įrankių, greičiausiai paliktų jo paties tėvo. Tarp įrankių tikriausiai turėjo kampainį, svambalą, kreidos, kirvį, pjūklą, skliutą, kūjį, medinį plaktuką, kaltą, grąžtą su lanku, kurį traukant pirmyn atgal grąžtas sukiodavosi. Galbūt turėjo visokių klijų ir vinių, nors anuomet šios buvo labai brangios.

Įsivaizduokit, kaip mažasis Jėzus stebėdavo savo įtėvį plušant dirbtuvėse. Jis atidžiai sekė kiekvieną Juozapo judesį ir, be abejonės, žavėjosi plačiais ir tvirtais jo pečiais, raumeningomis rankomis, įgudusiais judesiais ir skvarbiu žvilgsniu. Juozapas tikriausiai ir Jėzų išmokė atlikti paprastus darbus, tarkim, kaip šiurkščią medieną nušveisti džiovinta žuvies oda. Ko gero, pamokė ir kaip atskirti įvairiais medienos rūšis, paaiškino, pavyzdžiui, kuo skiriasi šilkmedinis fikusas nuo ąžuolo arba alyvmedžio.

Jėzus, aišku, matė, kad šios tvirtos rankos ne tik leido medžius, tašė sijas, kaldavo sandūras, bet ir galėjo švelniai priglausti ir nuraminti jį patį, jo mamą ir jo brolius bei seseris. Juk Juozapo ir Marijos šeima ilgainiui išaugo. Be Jėzaus, jie turėjo dar mažiausiai šešetą vaikų (Mato 13:55, 56). Tad Juozapui teko sunkiai darbuotis, kad didžiulę šeimyną išmaitintų.

Juozapas sykiu suprato, kad rūpintis šeimos dvasiniais poreikiais yra nepalyginti svarbiau. Todėl jis skyrė laiko mokyti vaikus apie Jehovą Dievą ir jo priesakus. Kartu su Marija reguliariai nusivesdavo mažuosius į vietinę sinagogą, kur garsiai buvo skaitomas ir aiškinamas Įstatymas. Po tokių apsilankymų Jėzus tikriausiai apiberdavo Juozapą klausimais, o šis atsakinėdamas stengdavosi numalšinti berniuko dvasinį alkį. Juozapas taip pat visą šeimyną vesdavosi į religines šventes Jeruzalėje. Štai į Paschos šventę jie keliaudavo kasmet, nors tokia kelionė užtrukdavo dvi savaites. Į vieną pusę reikėdavo sukarti per 110 kilometrų ir pasibaigus iškilmėms grįžti.

Krikščionių šeimų galvos šiais laikais irgi laikosi panašių įpročių. Jie labai aukojasi dėl savo atžalų, neleidžia jokiems rūpesčiams, taip pat ir materialiniams siekiams, užgožti dvasinio šeimos ugdymo. O kad vaikus nusivestų į krikščionių sambūrius, tiek didelius, tiek mažesnius, deda visas pastangas. Jie, kaip ir Juozapas, žino, jog dvasiniai dalykai yra geriausia, ką įmanoma vaikams duoti.

„Labai susirūpinę“

Kai Jėzui buvo dvylika, Juozapas, kaip ir buvo įpratęs, su šeima išsiruošė į Paschos šventę Jeruzalėje. Į tokias iškilmes per žaliuojantį pavasarišką kraštą didelės šeimos keliaudavo kartu ištisomis vilkstinėmis. Artėdami prie aukštai įsikūrusios Jeruzalės, kur kraštovaizdis kiek atšiauresnis, daug kas giedodavo žymiąsias pakopų giesmes (120—134 psalmės). Į Jeruzalę tokiu laiku suplūsdavo šimtai tūkstančių žmonių. Kai šventė pasibaigdavo, šeimos su visais karavanais leisdavosi namo. Tąkart Juozapas ir Marija, greičiausiai užsiėmę visokiais reikalais, sumetė, kad Jėzus keliauja su kitais, galbūt kokiais giminaičiais. Bet nuo Jeruzalės nuėję maždaug dienos kelią, jie suvokė kai ką baisaus — Jėzaus su jais nėra! (Luko 2:41-44)

Išgąsčio pagauti jie grįžo iki pat Jeruzalės tuo pačiu keliu. Įsivaizduokite, kaip keista ir nyku dabar buvo vaikščioti ištuštėjusiomis miesto gatvėmis ir šaukti sūnaus vardą. Kurgi jis galėtų būti? Gal trečią paieškų dieną Juozapas ėmė nuogąstauti, ar tik nebus nuvylęs Jehovos, kuris jam patikėjo tokią ypatingą užduotį? Galiausiai jie nuėjo į šventyklą. Ieškojo tol, kol užėjo vieną patalpą, kur buvo susirinkę daugybė mokytų vyrų, išmanančių Įstatymą, ir štai — tarp jų sėdėjo Jėzus! Kaip Juozapui su Marija palengvėjo (Luko 2:45, 46).

Jėzus klausėsi tų mokytų vyrų, daug ko jų klausinėjo. Šie labai stebėjosi vaiko supratimu ir jo atsakymais. O štai Marija su Juozapu buvo priblokšti. Evangelijoje neparašyta, ar Juozapas tada ką nors pasakė. Bet Marijos žodžiai išraiškingai kalba už juos abu: „Vaike, kodėl mums taip padarei? Štai tavo tėvas ir aš labai susirūpinę tavęs ieškome“ (Luko 2:47, 48).

Šiais keliais mikliais potėpiais Dievo Žodis nupiešia tikrovišką paveikslą, ką reiškia tėvystė. Gali būti labai nelengva — net jeigu vaikas tobulas. Auginant vaikus šiame pavojingame pasaulyje kai kada tenka „labai susirūpinti“, bet tėčiai ir mamos gali semtis paguodos iš Biblijos, kurioje pripažįstama, jog tėvų pareigos kartais yra ir varginančios.

Laimei, Jėzus pasiliko ten, kur galėjo būti arčiausiai savo dangiškojo Tėvo, Jehovos, ir noriai sėmėsi apie jį žinių. Todėl savo tėvams jis kuo nuoširdžiausiai atsakė: „Kodėl gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad aš turiu būti savo Tėvo namuose?“ (Luko 2:49)

Juozapas šiuos žodžius tikriausiai permąstė dar ne sykį. Galbūt net jautė pasitenkinimą. Juk būtent jis ir stengėsi savo įsūnį išmokyti pamilti Jehovą Dievą. Jėzus matė, kaip gerai Juozapas atlieka savo tėviškas pareigas, todėl jam, dar mažam berniukui, žodis „tėvas“ keldavo šiltus jausmus.

Tėčiai, ar suvokiate, kad jums patikėta ypatinga užduotis — padėti savo mažiesiems visam gyvenimui nusipiešti mylinčio, rūpestingo tėvo paveikslą? O jeigu turite povaikių ar įvaikių, Juozapo pavyzdys irgi daug pamoko — kiekvienas iš jų yra be galo brangus ir nepaprastas. Padėkite jiems artintis prie dangiškojo Tėvo, Dievo Jehovos.

Juozapas rodė ištvermę

Biblijoje apie Juozapą atskleidžiama dar vos keletas dalykų, bet verta ir juos atidžiai patyrinėti. Evangelijoje sakoma, kad Jėzus ir po to savo tėvams „buvo [...] klusnus“. Dar rašoma, kad „Jėzus brendo, augo išmintimi ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Luko 2:51, 52). Ką iš šių žodžių sužinome apie Juozapą? Sužinome, kad Juozapas ir toliau vadovavo savo namams, nes jo tobulas įsūnis gerbė jo vadovavimą ir liko jam klusnus.

Dar sužinome, kad Jėzus toliau augo išmintimi. Juozapas, be abejonės, prie sūnaus dvasinės brandos daug prisidėjo. Anais laikais žydų tarpe buvo viena nuo seno gerbiama patarlė. Ji bylojo esą tikrai išmintingais tapti gali tik darbu neužimti vyrai, o visokie amatininkai, dailidės, ūkininkai, kalviai „negali mokyti apie teisumą ir teisingumą; jiems nevalia lankytis ten, kur liejasi išminties žodžiai“. Vėliau Jėzus visiems parodė, kokia tuščia yra ana patarlė. Dar būdamas mažas jis klausydavosi, kaip jo įtėvis, nors ir paprastas dailidė, mokydavo jį apie Jehovos „teisumą ir teisingumą“. Žinoma, tokių pamokų buvo ne viena.

Galime neabejoti, kad Juozapas darė poveikį ir fiziniam vaiko vystymuisi. Jėzumi buvo gerai rūpinamasi, taigi jis išaugo tvirtas, stiprus vyras. Be to, Juozapas išmokė jį atlikti įvairius ūkio darbus. Juk apie Jėzų rašoma ne tik kad jis buvo dailidės sūnus, bet ir kad pats buvo dailidė (Morkaus 6:3). Taigi Juozapas gerai jį to amato išmokė. Šeimos galva gerai daro sekdamas Juozapo pavyzdžiu ir šioje srityje — žiūri vaiko fizinių poreikių ir daro viską, kad jis išmoktų ateityje apsirūpinti pats.

Kai Jėzui sueina trisdešimt ir jis pasikrikštija, Biblijos pasakojime apie Juozapą daugiau nebeužsimenama. Iš kai kurių įrodymų galima daryti išvadą, jog tuo metu, kai Jėzus pradėjo savo tarnystę, Marija jau buvo našlė. (Skaitykite straipsnelį „Kada Juozapas mirė?“, p. 27.) Kad ir kaip būtų, tai, ką Juozapas nuveikė, nėra nereikšminga. Jis paliko puikų pavyzdį tėvo, kuris saugojo savo šeimą, ja rūpinosi ir ištvermingai atliko savo pareigas. Juozapas todėl yra sektinas tikėjimo pavyzdys tėvams, šeimos galvoms ir apskritai visiems krikščionims.

[Išnašos]

[Rėmelis 27 puslapyje]

Kada Juozapas mirė?

Žinome, kad Juozapas dar gyveno, kai Jėzus buvo dvylikos. Žydų visuomenėje tokių metų jaunuolis pradėdavo mokytis tėvo amato ir penkiolikos tapdavo pameistriu. Akivaizdu, Juozapas gyveno pakankamai ilgai, kad spėtų išmokyti Jėzų dailidės darbo. Ar Juozapas dar buvo gyvas, kai trisdešimtmetis Jėzus pradėjo savo tarnystę? Greičiausiai ne. Evangelijose paminėta, kad tuo metu gyveno Jėzaus motina, broliai ir seserys, bet Juozapas neminimas. Kartą Jėzų kažkas pavadino „Marijos sūnumi“, ne Juozapo sūnumi (Morkaus 6:3). Užrašytas ne vienas atvejis, kai Marija viena pati, nepasitarusi su vyru, ėmėsi iniciatyvos (Jono 2:1-5). Biblijos laikais toks elgesys būtų labai neįprastas, nebent moteris būtų našlė. O prieš pat mirtį Jėzus apaštalui Jonui patikėjo rūpintis jo motina, Marija (Jono 19:26, 27). Jeigu Juozapas dar būtų buvęs gyvas, to tikrai nebūtų reikėję. Taigi galima daryti išvadą, kad Juozapas mirė, kai Jėzus buvo dar palyginti jaunas. Kaip vyriausias sūnus Jėzus tikriausiai perėmė tėvo verslą ir iki savo krikšto rūpinosi namiškių fiziniais poreikiais.

[Iliustracija 24 puslapyje]

Kad apsaugotų vaikelį, Juozapas veikė ryžtingai ir negailėjo savęs

[Iliustracija 25 puslapyje]

Juozapas sunkiai dirbo, kad aprūpintų šeimą

[Iliustracija 26 puslapyje]

Juozapas reguliariai vesdavosi savo šeimyną į Jeruzalės šventyklą garbinti Dievo

[Iliustracija 28 puslapyje]

Juozapas mokė sūnų dailidės darbų