Skaitytojų klausimai
Koks turėtų būti požiūris į krikščionišką krikštą?
Tai įdomus klausimas, nes jis liečia netgi daugelį mūsų skaitytojų, kurie jau krikštyti, taip pat tuos, kurie yra krikštijami. Pirmiausia pakalbėkime apie tuos, kurie krikštijasi, visiškai pasinardindami vandenyje. Koks turėtų būti jų požiūris?
Pagal Mato 28:19, 20, Jėzus nurodė savo pasekėjams eiti ir daryti mokiniais žmones, mokant ir krikštijant juos. Jis neparodė, kad krikštas — tai stipriausias emocinis išgyvenimas, veiksmas, kylantis dėl akimirkos susijaudinimo. Tai rimtas žingsnis, kaip mes matome iš Jėzaus pavyzdžio. Luko 3:21 sakoma: ‛Kai Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus.’ Taip, mūsų Pavyzdys žiūrėjo į krikštą rimtai ir maldingai. Mes negalime įsivaizduoti, kad jis, išėjęs iš vandens, būtų rodęs pergalės ženklą, šaukęs ar gestikuliavęs rankomis, nors neseniai kai kurie taip darė. Ne, dalyvaujant tik Jonui Krikštytojui, Jėzus kreipėsi į savo Tėvą malda.
Vis dėlto Biblija neparodo, kad krikštas turi būti niūrus įvykis, kurio metu reikalaujama ypatingos kūno laikysenos ar deklamavimo, kaip šiandien liepiama kai kuriose krikščioniškojo pasaulio bažnyčiose. Na, prisimink Sekmines, kai tūkstančiai žydų ir prozelitų priėmė krikščionišką krikštą. Jie jau buvo studijavę Dievo Įstatymą ir suėję į tarpusavio santykius su Juo. Taigi jiems tiesiog reikėjo pažinti Mesiją Jėzų ir pripažinti jį. Tai padarę, jie galėjo būti pakrikštyti.
Apaštalų darbų 2:41 sakoma: „Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti.“ Veimuto Biblijos vertime skaitome: „Taigi tie, kurie džiaugsmingai priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti.“ Jie apsidžiaugė jaudinančia naujiena apie Mesiją, ir, žinoma, tas nuoširdus džiaugsmas pasireiškė paties krikšto metu šimtų laimingų stebėtojų akivaizdoje. Net angelai danguje stebėjo ir džiaugėsi. Prisimink Jėzaus žodžius: „Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“ (Luko 15:10).
Kiekvienas iš mūsų įvairiai gali išreikšti krikšto rimtumą ir džiaugsmą. Kai kuriose bažnyčiose besikrikštijantieji vilki baltus arba juodus rūbus. Toks reikalavimas tiesiog nepagrįstas Šventuoju Raštu. Tačiau labai ankšti ar per daug atviri maudymosi kostiumai netinka nei vyrams, nei moterims. Ir, kaip pažymėta, išėjęs iš vandens naujas krikščionis neturėtų gestikuliuoti ar elgtis taip, tartum būtų laimėjęs didelę pergalę. Kiti krikščioniškos brolijos nariai yra laimingi, kad pasikrikštijo naujas asmuo. Jis turi suprasti, jog krikštas yra tik pirmas žingsnis ilgame dorumo kelyje, stengiantis įgyti Dievo pritarimą (Mato 16:24).
Mes, stebintys viešą krikštą, dalijamės to momento džiaugsmu, ypač jeigu besikrikštijantis asmuo yra mūsų giminaitis ar žmogus, su kuriuo mes studijavome Bibliją. Tačiau, kad dalyvautume visapusiškai, mes turėtume išklausyti visą kalbą, skirtą kandidatams, išgirsti jų viešus atsakymus į jiems pateiktus klausimus ir prisidėti prie maldos. Taip darydami, mes turėsime tinkamą požiūrį į krikštą, tai yra Dievo požiūrį į jį. Po krikšto mums savo džiaugsmą nebūtina reikšti šventimu, gėlių puokštėmis ar susiėjimu pagerbti pasikrikštijusį asmenį. Bet mes turėtume prieiti prie savo naujo brolio ar sesers, norėdami išreikšti džiaugsmą dėl jo padaryto žingsnio, ir šiltai pasveikinti jį, įsijungusį į mūsų krikščionišką broliją.
Tad, trumpai tariant, visi mes, įskaitant tuos, kurie krikštijasi pasinardindami vandenyje, turime žiūrėti į krikštą su deramu rimtumu. Tai nėra laikas reikšti emocijas, rengti vakarėlius ar linksmintis. Bet tai nėra ir niūrus momentas. Mes galime deramai būti linksmi, kad nauji asmenys prisidėjo prie mūsų kelyje į amžinąjį gyvenimą. Ir mes galime džiaugsmingai pasveikinti savo naujus brolius bei seseris.