Jehovos didžioji dvasinė šventykla
„Mes turime tokį vyriausiąjį kunigą... kaip einantis kunigystės tarnybą šventojoje vietoje ir tikrojoje padangtėje, kurią pastatė ne žmogus, o Viešpats“ (ŽYDAMS 8:1, 2).
1. Kokią meilingą priemonę Dievas pateikė nuodėmingai žmonijai?
JEHOVA DIEVAS iš didelės meilės žmonijai pateikė auką, kad pašalintų pasaulio nuodėmes (Jono 1:29; 3:16). Dėl to jam reikėjo perkelti savo pirmgimio Sūnaus gyvybę iš dangaus į žydų mergelės, vardu Marija, įsčias. Jehovos angelas aiškiai pasakė Marijai, kad vaikas, kurio ji susilauks, „bus vadinamas šventu, Dievo Sūnumi“ (Luko 1:34, 35, NTP). Juozapui, susižiedavusiam su Marija, buvo pasakyta apie stebuklingą Jėzaus prasidėjimą ir pranešta, kad tasai ir „išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mato 1:20, 21).
2. Ką Jėzus padarė būdamas maždaug 30 metų ir kodėl?
2 Paaugęs Jėzus, matyt, sužinojo kai kuriuos faktus apie savo stebuklingą gimimą. Jis žinojo, kad jo dangiškasis Tėvas davė jam atlikti žemėje gyvybę gelbstintį darbą. Todėl būdamas maždaug 30 metų, pilnametis vyras Jėzus atėjo pas Dievo pranašą Joną, kad būtų pakrikštytas Jordano upėje (Morkaus 1:9; Luko 3:23).
3. a) Ką Jėzus turėjo omenyje pasakydamas žodžius: „Aukų ir atnašų tu nebenori“? b) Kokį nepaprastą pavyzdį Jėzus parodė visiems, kurie nori pasidaryti jo mokiniais?
3 Jėzus meldėsi savo krikšto metu (Luko 3:21). Aišku, kad nuo šio savo gyvenimo momento jis vykdė žodžius iš Psalmių 39:7-9; tai vėliau nurodė apaštalas Paulius: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną“ (Žydams 10:5). Taip Jėzus parodė žinąs, jog Dievas „nebenori“, kad ir toliau būtų atnašaujamos gyvulių aukos Jeruzalės šventykloje. Ir jis suprato, jog Dievas jam, Jėzui, paruošė tobulo žmogaus kūną atnašauti kaip auką. Tada daugiau nebereikėtų jokių gyvulių aukų. Parodydamas savo nuoširdų troškimą paklusti Dievo valiai, Jėzus toliau meldėsi: „Štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žydams 10:7) Kokį puikų drąsos ir nesavanaudiško pasiaukojimo pavyzdį Jėzus parodė tą dieną visiems, kurie vėliau pasidarė jo mokiniais! (Morkaus 8:34)
4. Kaip Dievas parodė savo pritarimą tam, kad Jėzus pasisiūlė būti auka?
4 Ar Dievas parodė, kad pritaria Jėzaus krikšto maldai? Teatsako vienas iš Jėzaus išrinktų apaštalų: „Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: ‛Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi’“ (Mato 3:16, 17; Luko 3:21, 22).
5. Ką vaizdavo šventyklos altorius?
5 Dievo pritarimas tam, kad Jėzaus kūnas buvo paskirtas būsimąja auka, dvasine prasme reiškia, jog atsirado didesnis altorius už tą, kuris buvo Jeruzalės šventykloje. Tas altorius, ant kurio aukodavo gyvulius, buvo įvaizdis dvasinio altoriaus, kuris iš tikrųjų reiškė Dievo „valią“, arba priemonę — priimti Jėzaus žmogiškąją gyvybę kaip auką (Žydams 10:10). Todėl ir apaštalas Paulius galėjo parašyti bendrakrikščionims: „Mes turime aukurą, nuo kurio valgyti neturi teisės tie, kurie tebetarnauja padangtei [arba šventyklai]“ (Žydams 13:10). Kitaip tariant, tikrieji krikščionys turi naudos iš pranašesnės nuodėmę išperkančios aukos, kurią dauguma žydų kunigų atmetė.
6. a) Kas buvo įkurta Jėzaus krikšto metu? b) Ką reiškia titulas Mesi̇̀jas, arba Kristus?
6 Jėzaus patepimas šventąja dvasia reiškė, kad dabar Dievas įkūrė visą savo dvasinę šventyklą su Jėzumi, tarnaujančiu Vyriausiuoju Kunigu (Apaštalų darbai 10:38; Žydams 5:5). Mokinys Lukas buvo įkvėptas tiksliai nurodyti šio svarbaus įvykio laiką — „penkioliktus ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metus“ (Luko 3:1-3). Tai atitinka 29 m. e. m. — tiksliai 69 metines savaites, arba 483 metus, nuo to laiko, kai karalius Artakserksas išleido įsakymą atstatyti Jeruzalės sienas (Nehemijo 2:1, 5-8). Pagal šią pranašystę „Kristus vadas“ turėjo pasirodyti tais nustatytais metais (Danieliaus 9:25). Daugelis žydų aiškiai tai žinojo. Lukas praneša, kad ‛tauta laukė’ pasirodant Mesi̇̀jo, arba Kristaus; šie titulai, kilę iš hebrajų ir graikų kalbų žodžių, turi tą pačią prasmę — „pateptasis“ (Luko 3:15, NTP).
7. a) Kada Dievas patepė „visų švenčiausiąją“ ir ką tai reiškė? b) Kas dar įvyko su Jėzumi per jo krikštą?
7 Jėzaus krikšto metu Dievo dangiškieji namai buvo patepti, arba išskirti, kaip „visų švenčiausioji“ įsteigtoje didžiojoje dvasinėje šventykloje (Danieliaus 9:24, NW). Ėmė veikti „tikroji padangtė [arba šventykla], kurią pastatė ne žmogus, o Viešpats“ (Žydams 8:2). Taip pat pakrikštytas vandeniu ir šventąja dvasia žmogus Jėzus Kristus atgimė kaip dvasinis Dievo Sūnus. (Palygink Jono 3:3.) Tai reiškė, kad atėjus laikui Dievas vėl pašauks savo Sūnų gyventi danguje, kur jis savo Tėvo dešinėje tarnaus Karaliumi bei Vyriausiuoju Kunigu ‛Melchizedeko būdu amžiams’ (Žydams 6:20; Psalmių 109:1, 4).
Dangaus šventų švenčiausioji
8. Kokius naujus ypatumus dabar įgavo Dievo sostas danguje?
8 Jėzaus krikšto dieną Dievo dangiškasis sostas įgavo naujų ypatumų. Tobulos žmogiškos aukos pasaulio nuodėmėms išpirkti pripažinimas pabrėžė Dievo šventumą lyginant su žmogaus nuodėmingumu. Taip pat buvo iškeltas Dievo gailestingumas tuo, kad dabar jis parodė savo norą būti numaldytas, arba permaldautas. Todėl Dievo sostas danguje pasidarė kaip slapčiausioji šventyklos patalpa, į kurią vyriausiasis kunigas ateidavo kartą per metus su gyvulio krauju, kad simboliškai permaldautų už nuodėmę.
9. a) Ką vaizdavo uždanga tarp šventosios ir šventų švenčiausiosios? b) Kaip Jėzus gavo galimybę įžengti už Dievo dvasinės šventyklos uždangos?
9 Uždanga, skyrusi šventąją nuo šventų švenčiausiosios, vaizdavo Jėzaus fizinį kūną (Žydams 10:19, 20). Tas kūnas buvo kliūtis, dėl kurios Jėzus negalėjo patekti pas savo Tėvą, kai buvo žmogus žemėje (1 Korintiečiams 15:50). Tuo momentu, kai Jėzus mirė, „šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios“ (Mato 27:51). Taip įspūdingai buvo parodyta, kad kliūtis, neleidusi Jėzui įeiti į dangų, dabar buvo pašalinta. Po trijų dienų Jehova Dievas padarė nepaprastą stebuklą. Jis prikėlė Jėzų iš mirties ne kaip mirtingą žmogų iš kūno ir kraujo, bet kaip šlovingą dvasinį kūrinį, kuris „išlieka per amžius“ (Žydams 7:24). Po keturiasdešimties dienų Jėzus pakilo į dangų ir įėjo į tikrą „visų švenčiausiąją“, kad „mus užtartų stovėdamas prieš Dievo veidą“ (Žydams 9:24).
10. a) Kas įvyko, kai Jėzus pateikė savo aukos vertę dangiškajam Tėvui? b) Ką reiškė Kristaus mokiniams patepimas šventąja dvasia?
10 Ar Dievas pripažino Jėzaus pralieto kraujo vertę kaip permaldavimą už pasaulio nuodėmes? Iš tikrųjų pripažino. Tai buvo įrodyta praėjus lygiai 50 dienų po Jėzaus prikėlimo, per Sekminių šventę. Dievo šventoji dvasia buvo išlieta 120 Jėzaus mokinių, susirinkusių drauge Jeruzalėje (Apaštalų darbai 2:1, 4, 33). Kaip ir jų Vyriausiasis Kunigas Jėzus Kristus, jie dabar buvo patepti tarnauti kaip ‛šventa kunigija ir atnašauti dvasines aukas’ Dievo didžiojoje dvasinėje šventykloje (1 Petro 2:5). Be to, šie pateptieji sudarė naująją tautą, dvasinio Izraelio Dievo „šventąją tautą“. Nuo to laiko visos gera žadančios pranašystės apie Izraelį, tokios kaip „naujos sandoros“ pažadas, užrašytas Jeremijo 31:31, taikomos pateptajam krikščionių susirinkimui, tikrajam „Dievo Izraeliui“ (1 Petro 2:9; Galatams 6:16).
Kiti Dievo dvasinės šventyklos ypatumai
11, 12. a) Ką vaizdavo kunigų kiemas Jėzaus atveju ir kas tai yra jo pateptųjų pasekėjų atveju? b) Ką vaizduoja vandens praustuvė ir kaip ja naudojamasi?
11 Nors šventų švenčiausioji vaizdavo „patį dangų“, kur Dievas sėdi soste, visi kiti Dievo dvasinės šventyklos ypatumai atitinka tai, kas yra žemėje (Žydams 9:24). Jeruzalės šventykloje buvo vidinis kunigų kiemas su altoriumi aukoms ir didele vandens praustuve, kuria kunigai naudodavosi apsiprausti prieš atlikdami šventą tarnybą. Ką tai vaizduoja Dievo įsteigtoje dvasinėje šventykloje?
12 Jėzaus Kristaus atveju vidinis kunigų kiemas vaizdavo jo kaip tobulo žmogiškojo Dievo Sūnaus nenuodėmingumą. Parodantys tikėjimą Jėzaus auka pateptieji Kristaus pasekėjai laikomi teisiais. Tad Dievas gali teisėtai bendrauti su jais tarsi jie būtų be nuodėmės (Romiečiams 5:1; 8:1, 33). Todėl šis kiemas taip pat vaizduoja teisia laikomą žmogaus padėtį, kurią šventos kunigijos atskiri nariai turi Dievo akyse. Tuo pat metu pateptieji krikščionys vis dar yra netobuli ir linkę nusidėti. Vandens praustuvė kieme vaizduoja Dievo Žodį, kurį Vyriausiasis Kunigas naudoja, kad palaipsniui apvalytų šventosios kunigijos narius. Pasiduodami šiam valymui, jie įgyja kilnią išvaizdą, kuri teikia garbę Dievui ir patraukia pašaliečius prie jo tyro garbinimo (Efeziečiams 5:25, 26; palygink Malachijo 3:1-3).
Šventoji
13, 14. a) Ką vaizduoja šventyklos šventoji Jėzaus ir jo pateptųjų pasekėjų atveju? b) Ką vaizduoja auksinis žibintuvas?
13 Pirmoji šventyklos patalpa vaizduoja aukštesnę padėtį lyginant su kiemu. Tobulo žmogaus Jėzaus Kristaus atveju ji vaizduoja tai, kad jis atgimė kaip dvasinis Dievo Sūnus, kuriam buvo skirta sugrįžti į dangiškąjį gyvenimą. Pateptieji pasekėjai taip pat patiria tą ypatingą Dievo dvasios veikimą, kai pripažįstami teisiais dėl savo tikėjimo pralietu Kristaus krauju (Romiečiams 8:14-17). Per „vandenį [tai yra jų krikštą] ir Dvasią“ jie ‛atgimsta’ kaip dvasiniai Dievo sūnūs. Būdami tokie, jie turi viltį būti prikelti gyventi danguje kaip Dievo dvasiniai sūnūs, jei lieka ištikimi iki pat mirties (Jono 3:5, 7; Apreiškimas 2:10).
14 Kunigai, kurie tarnaudavo žemiškosios šventyklos šventosios viduje, būdavo nematomi lauke esantiems garbintojams. Panašiai ir pateptieji krikščionys patiria tokią dvasinę būseną, kuri nebūdinga arba nėra visiškai suprantama daugumai Dievo garbintojų, turinčių viltį amžinai gyventi žemės rojuje. Auksinis padangtės žibintuvas vaizduoja apšviestą pateptųjų krikščionių padėtį. Dievo šventoji dvasia veikia panašiai kaip aliejus lempose apšviesdama Bibliją. Todėl krikščionys įgyto supratimo nepasilieka tik sau. Verčiau jie paklūsta Jėzui, pasakiusiam žodžius: „Jūs pasaulio šviesa. ... Tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mato 5:14, 16).
15. Ką vaizduoja duona ant padėtinės duonos stalo?
15 Kad pasiliktų tokioje apšviestoje padėtyje, pateptieji krikščionys turi reguliariai maitintis tuo, ką vaizduoja duona ant padėtinės duonos stalo. Pagrindinis jų dvasinio maisto šaltinis yra Dievo Žodis, kurį jie stengiasi skaityti ir apmąstyti kasdien. Jėzus taip pat pažadėjo jiems tiekti „maistą tinkamu laiku“ per savo „ištikimą bei protingą vergą“ (Mato 24:45, NW). Tas „vergas“ yra visuma pateptųjų krikščionių žemėje bet kuriuo konkrečiu metu. Kristus panaudoja šią pateptąją grupę informacijai apie Biblijos pranašysčių išsipildymą spausdinti bei savalaikiam nurodymui, kaip taikyti Biblijos principus dabartiniame kasdieniniame gyvenime, duoti. Todėl pateptieji krikščionys su dėkingumu maitinasi visomis tomis dvasinėmis priemonėmis. Bet jų dvasinė gyvybė palaikoma ne tik Dievo pažinimo įsisavinimu protu ir širdimi. Jėzus pasakė: „Mano maistas — vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą“ (Jono 4:34). Panašiai ir pateptieji krikščionys patiria pasitenkinimą kasdien atsiduodami vykdyti apreikštą Dievo valią.
16. Ką vaizduoja tarnyba prie smilkalų altoriaus?
16 Rytą ir vakarą kunigas aukodavo šventojoje smilkalus Dievui ant smilkalų altoriaus. Tuo pat metu nekunigiškieji garbintojai turėdavo melstis Dievui stovėdami išoriniuose jo šventyklos kiemuose (Luko 1:8-10). „Smilkalai, — aiškinama Biblijoje, — tai yra šventųjų maldos“ (Apreiškimas 5:8, NTP). „Tekyla į tave mano malda kaip smilkalas“, — rašė psalmininkas Dovydas (Psalmių 140:2). Pateptieji krikščionys taip pat vertina savo privilegiją artintis prie Jehovos malda per Jėzų Kristų. Karštos maldos, plaukiančios iš širdies, yra kaip malonaus kvapo smilkalai. Pateptieji krikščionys garbina Dievą ir kitaip: panaudodami savo lūpas mokyti kitus. Jų ištvermė susidūrus su sunkumais ir jų ištikimybė esant išmėginimams ypač patinka Dievui (1 Petro 2:20, 21).
17. Su kuo siejosi išsipildymas tokio pranašiško įvaizdžio kaip pirmasis vyriausiojo kunigo įėjimas į šventų švenčiausiąją Permaldavimo dieną?
17 Permaldavimo dieną Izraelio vyriausiasis kunigas turėdavo įeiti į šventų švenčiausiąją ir deginti smilkalus auksiniame smilkytuve su žarijomis. Jis turėdavo tai padaryti prieš įnešdamas atnašų už nuodėmę kraują. Šio pranašiško įvaizdžio išsipildymas — žmogaus Jėzaus laikymasis visiškos ištikimybės Jehovai Dievui prieš atnašaujant savo gyvybę kaip amžinąją auką už mūsų nuodėmes. Taip jis parodė, kad tobulas žmogus galėjo likti ištikimas Dievui, kaip Šėtonas bebūtų slėgęs jį (Patarlių 27:11, ŠvR). Mėginamas Jėzus meldėsi „su garsiu šauksmu ir ašaromis... ir buvo išklausytas dėl savo dievobaimingumo“ (Žydams 5:7, NTP). Taip jis pašlovino Jehovą kaip teisingą ir teisėtą visatos Suvereną. Dievas apdovanojo Jėzų prikeldamas jį iš mirties nemirtingą gyventi danguje. Būdamas tokioje aukštoje padėtyje, Jėzus skiria dėmesį tam antraeiliam dalykui, dėl kurio jis atėjo į žemę, būtent, sutaikinti atgailaujančius nuodėmingus žmones su Dievu (Žydams 4:14-16).
Didesnė dvasinės Dievo šventyklos garbė
18. Kaip Jehova suteikė nepaprastą garbę savo dvasinei šventyklai?
18 „Didesnė bus šitų paskutinių namų garbė kaip pirmųjų“, — pranašavo Jehova (Agėjo 2:10). Prikeldamas Jėzų kaip nemirtingą Karalių bei Vyriausiąjį Kunigą, Jehova suteikė nepaprastą garbę savo dvasinei šventyklai. Dabar Jėzus turi galimybę duoti „visiems, kurie jo klauso, amžinąjį išgelbėjimą“ (Žydams 5:9, NTP). Pirmieji, kurie parodė paklusnumą, buvo 120 mokinių, gavusių šventąją dvasią per Sekmines, 33 m. e. m. Apreiškimo knygoje išpranašauta, kad galutinis tų dvasinių Izraelio sūnų skaičius bus 144000 (Apreiškimas 7:4). Po mirties daugeliui iš jų reikėjo gulėti bendrame žmonijos kape be sąmonės iki Jėzaus, gavusio karališką valdžią, dalyvavimo meto. Pranašiška chronologija, esanti Danieliaus 4:7-14, 17-24, nurodo 1914 metus kaip laiką, kada Jėzus pradeda valdyti savo priešų tarpe (Psalmių 109:2). Keletą dešimtmečių iki tų metų pateptieji krikščionys labai laukė jų. Pirmasis pasaulinis karas ir jį lydinčios žmonijos nelaimės buvo įrodymas, kad 1914 metais iš tikrųjų Jėzus atsisėdo į sostą kaip Karalius (Mato 24:3, 7, 8). Netrukus po to, atėjus metui „prasidėti teismui nuo Dievo namų“, Jėzus įvykdė pažadą, duotą savo pateptiesiems mokiniams, kurie miegojo mirties miegu: „Vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu“ (1 Petro 4:17; Jono 14:3).
19. Kaip 144000 likutis įeis į dangiškąją šventų švenčiausiąją?
19 Ne visi iš 144000 šventos kunigijos narių jau buvo galutinai paženklinti ir surinkti į savo dangiškuosius namus. Jų likutis dar tebegyvena žemėje toje dvasinėje padėtyje, kurią vaizduoja šventoji, atskirta nuo Dievo švento buvimo „uždanga“, arba kliūtimi — jų fiziniu kūnu. Jei jie miršta būdami ištikimi, iš karto yra prikeliami kaip nemirtingi dvasiniai kūriniai, kad prisidėtų prie tų iš 144000, kurie jau yra danguje (1 Korintiečiams 15:51-53).
20. Kokį gyvybiškai svarbų darbą atlieka šventos kunigijos likutis šiuo metu ir koks rezultatas?
20 Kadangi tiek daug kunigų tarnauja kartu su didžiuoju Vyriausiuoju Kunigu danguje, Dievo dvasinė šventykla įgijo papildomos šlovės. O šventos kunigijos likutis daro vertingą darbą žemėje. Jų skelbimu Dievas ‛krečia visas tautas’ pranešdamas savo nuosprendį, kaip išpranašauta Agėjo 2:8. Tuo pat metu milijonai garbintojų — „tai, kas pageidaujama, iš visų tautų“ (NW) — plaukia į žemiškuosius Jehovos dvasinės šventyklos kiemus. Kokia jų vieta Dievo organizuoto garbinimo atžvilgiu ir kokios jo didžiosios dvasinės šventyklos šlovės galime tikėtis ateityje? Šie klausimai bus nagrinėjami kitame straipsnyje.
Klausimai pakartojimui
◻ Kokį nepaprastą pavyzdį parodė Jėzus 29 m. e. m.?
◻ Kokia priemonė atsirado 29 m. e. m.?
◻ Ką vaizduoja šventoji ir šventų švenčiausioji?
◻ Kaip didžioji dvasinė šventykla pasidarė šlovinga?
[Iliustracija 17 puslapyje]
Kai 29 m. e. m. Jėzus buvo pateptas šventąja dvasia, pradėjo veikti Dievo didžioji dvasinė šventykla