Sinagoga. Ten mokė Jėzus ir jo sekėjai

„Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją“ (MATO 4:23).

EVANGELIJOSE ne kartą užsimenama, kad Jėzus lankėsi sinagogoje. Kad ir kur būtų — Nazarete, kuriame užaugo, Kafarnaume, vėliau tapusiame jo namais, ar bet kokiame kitame mieste ar kaime, kur jis lankėsi per trejus su puse savo uolios tarnystės metų, — Jėzus dažnai eidavo į sinagogą ir ten skelbdavo bei mokydavo apie Dievo Karalystę. Kalbėdamas apie savo tarnybą Jėzus pasakė: „Aš visuomet mokiau sinagogose ir šventykloje, kur susirenka visi žydai“ (Jono 18:20).

Jėzaus apaštalai ir kiti pirmieji krikščionys taip pat dažnai mokydavo sinagogose. Kada atsirado pirmosios sinagogos? Kaip tie žydų maldos namai atrodė Jėzaus dienomis? Pakalbėkime apie tai plačiau.

Sinagogų svarba žydų gyvenime. Žydų tautos vyrai triskart metuose keliaudavo Jeruzalėn į šventykloje rengiamas šventes. Tačiau kasdien Dievą garbinti jie rinkdavosi vietinėse sinagogose — tiek pačioje Palestinoje, tiek daugelyje žydų kolonijų įvairiose šalyse.

Kada sinagogos imtos statyti? Vienų manymu, pirmosios sinagogos iškilo žydų tremties į Babiloną laikotarpiu (607—537 m. p. m. e.), kai Jehovos šventykla gulėjo griuvėsiuose. Kitų nuomone, žydai pradėjo jas statyti grįžę iš tremties, kai kunigas Ezra ragino tautiečius stengtis geriau pažinti ir suprasti Dievo Įstatymą (Ezros 7:10; 8:1-8; 10:3).

Iš pradžių žodis „sinagoga“ reiškė „sambūris“ arba „bendruomenė“. Septuagintoje, Hebrajiškųjų raštų vertime į graikų kalbą, šis žodis būtent tokia prasme ir buvo vartojamas. Bet ilgainiui sinagoga imta vadinti pastatą, kur žmonės susirinkdavo garbinti Dievo. Pirmajame mūsų eros amžiuje jau kone kiekviename miestelyje, kur lankėsi Jėzus, stovėjo sinagoga, didesniuose miestuose jų buvo kelios, o Jeruzalėje — daugybė. Kaip atrodė šie pastatai?

Kuklūs Dievo garbinimo namai. Sinagogai statyti žydai paprastai išsirinkdavo aukštesnę vietą ir pastatą suprojektuodavo taip, kad įėjimas (1) būtų Jeruzalės pusėje. Tačiau pasitaikydavo ir išimčių, nes tos taisyklės ne visada buvo įmanoma laikytis.

Pati sinagoga nebuvo ištaiginga, vidus negausiai apstatytas. Svarbiausia joje buvo skrynia (2), kurioje laikomi šventųjų raštų ritiniai — didžiausias bendruomenės turtas. Per pamaldas skrynia stovėdavo priešais susirinkusiuosius, o vėliau ją grąžindavo į saugyklą (3).

Šalia skrynios priešais bendruomenę stovėjo „pirmieji krėslai“ (4) sinagogos vadovams ir garbiems svečiams (Mato 23:5, 6). Beveik salės viduryje ant pakylos stovėjo skaitymo stalas ir suolelis (5) kalbėtojui. Pakylą iš trijų pusių supo suolai (6) bendruomenės nariams.

Paprastai sinagogą prižiūrėdavo ir išlaikydavo vietinė bendruomenė. Tiek turtingieji, tiek varguoliai savanoriškai aukodavo, tad pastatas buvo geros būklės ir reikalui esant jį išsyk paremontuodavo. Na, o kaip sinagogoje vykdavo pamaldos?

Dievo garbinimas sinagogoje. Per pamaldas buvo giedamos šlovinimo giesmės, meldžiamasi, skaitoma ir mokoma iš šventųjų raštų. Iš pradžių visi garsiai kalbėdavo šemą — žydų tikėjimo išpažinimą. Šema jis pavadintas pagal pirmąjį jų tariamos raštų ištraukos žodį: „Klausykis [Šema], Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats“ (Pakartoto Įstatymo 6:4).

Paskui buvo skaitoma ir aiškinama Tora, pirmosios penkios Biblijos knygos, kurias parašė Mozė (Apaštalų darbų 15:21). Po to skaitydavo pranašų raštų ištraukas (haftarah), jas paaiškindavo ir pamokydavo, kaip pritaikyti. Kartais tai atlikdavo koks svečias — vienas toks atvejis iš Jėzaus tarnystės minimas Luko 4:16-21.

Žinoma, ritiniai, iš kurių tuomet skaitė Jėzus, nebuvo suskirstyti skyriais ir eilutėmis, kaip yra dabartinėse Biblijose. Įsivaizduokite: Jėzus kaire ranka atvynioja ritinį ir dešine vynioja jį ant kartelės, kol randa norimą vietą. Perskaičius ištrauką ritinį reikėjo vėl suvynioti ant kairės kartelės.

Dažniausiai skaitydavo hebrajų kalba ir versdavo į aramėjų. Graikiškai kalbančiose bendruomenėse naudotasi Septuaginta.

Kasdienio gyvenimo centras. Sinagoga žydams buvo labai svarbi. Drauge su priestatais ar šalia esančiais pastatais ji buvo naudojama įvairiems tikslams. Kartais joje vykdavo teismo posėdžiai, taip pat bendruomenės susirinkimai ir net sambūriai, per kuriuos šalia įrengtuose valgomuosiuose būdavo patiekiamas maistas. Kai kada sinagogos pastatų komplekse nakvynei apsistoti galėjo keliauninkai.

Beveik kiekvienoje sinagogoje būta ir mokyklos. Pamėginkite įsivaizduoti klasę, kurioje būrys vaikų skaito, ką didelėmis raidėmis ant vaškuotos rašomosios lentelės užrašė mokytojas. Kadangi veikė tokios mokyklos, senovės žydų tauta buvo raštinga, šventuosius raštus išmanė netgi paprasti žmonės.

Tačiau svarbiausia sinagogos paskirtis buvo sudaryti sąlygas žmonėms reguliariai garbinti Dievą. Tad nenuostabu, kad pirmajame amžiuje krikščionių sueigos vyko panašiai kaip pamaldos sinagogoje. Per sueigas krikščionys taip pat garbindavo Jehovą malda, gyriaus giesmėmis, skaitydavo bei aptarinėdavo Dievo Žodį. Ir tai dar ne visi panašumai. Tiek žydų, tiek krikščionių bendruomenės nariai įvairias išlaidas padengdavo savanoriškomis aukomis; teisę skaityti ir aiškinti Dievo Žodį jose turėjo ne koks dvasininkų luomas; sueigas rengdavo ir joms vadovaudavo atsakingi vyresnieji.

Šiais laikais Jehovos liudytojai stengiasi sekti Jėzaus ir pirmojo amžiaus jo mokinių pavyzdžiu. Jų rengiamos sueigos Karalystės salėse taip pat šiek tiek panašios į tas senovės pamaldas, vykusias sinagogoje. Jehovos liudytojus, kaip ir tiesą mylinčius žmones visais laikais, draugėn susiburti skatina svarbiausias tikslas — ‘artintis prie Dievo’ (Jokūbo 4:8).

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Iliustracija padaryta pagal pirmojo amžiaus Gamlos sinagogos planą

[Iliustracija 18 puslapyje]

Sinagogos mokykloje mokėsi 6—13 metų berniukai