Jis mylėjo žmones

1, 2. Kas byloja apie didžią Jėzaus meilę žmonijai?

DIEVO viengimis Sūnus yra pirmasis ir pats įstabiausias jo kūrinys, liudijantis apie neišmatuojamą Jehovos išmintį. Ne veltui Biblijoje apie jį kalbama kaip apie įasmenintą išmintį, vadinamą Dievo darbų talkininke. Mes galime tik įsivaizduoti, koks laimingas buvo Sūnus, kai jo Tėvas „dėjo dangaus skliautą į vietą“ ir „nustatė žemės pamatus“. Vis dėlto labiausiai Sūnus džiaugėsi ir grožėjosi žmonėmis (Pat 8:22-31). Išties, žmoniją Jėzus mylėjo dar prieš nužengdamas į žemę.

² Vėliau savo ištikimybę ir meilę dangiškajam Tėvui, taip pat meilę žmonėms Jėzus parodė tada, kai, Biblijos žodžiais tariant, „apiplėšė save“ — atėjo į žemę ir tapo toks kaip visi žmonės. Jis noriai paaukojo save „kaip išpirką už daugelį“ (Fil 2:5-8; Mt 20:28). Kokia didi meilė! Dievas savo Sūnui davė galios daryti žemėje stebuklus. Jie irgi bylojo apie Jėzaus meilę žmonėms ir apie tai, kokių nuostabių dalykų galima greitu laiku laukti visoje mūsų planetoje.

 3. Ką aptarsime šiame straipsnyje?

³ Gyvendamas žemėje, Jėzus taip pat skelbė „gerąją naujieną apie Dievo karalystę“ (Lk 4:43). Jėzus žinojo, kad per tą Karalystę bus pašlovintas jo Tėvo vardas ir kad ji visiems laikams pašalins vargus, kamuojančius žmoniją. Visur, kur tik skelbė evangeliją, jis darė stebuklus ir šitaip rodė savo nuoširdų rūpinimąsi žmonėmis. Kodėl tai turėtų dominti mus? Kadangi visa, ką jis darė, suteikia mums vilties ir leidžia į ateitį žvelgti su pasitikėjimu. Šiame straipsnyje aptarsime dar keturis Jėzaus padarytus stebuklus.

 4. Prašom nupasakoti Jėzaus susitikimą su raupsuotuoju.

⁴ Skelbdamas gerąją naujieną Jėzus ateina į Galilėją. Viename mieste jis pamato kai ką labai liūdno (Mk 1:39, 40). Tiesiai prieš jį stovi vyras, sergantis baisia liga — raupsais. Apibūdindamas ligos stadiją, gydytojas Lukas rašo, kad jis buvo „visas raupsuotas“ (Lk 5:12). „Pamatęs Jėzų, jis puolė veidu į žemę ir maldavo: ‘Viešpatie, jei tik norėtum, galėtum padaryti mane švarų.’“ Šis vyras neabejojo, kad Jėzus gali jį išgydyti. Jam tik rūpėjo, ar Jėzus to nori. Kaip Dievo Sūnus atsiliepė į tokį nuoširdų maldavimą? Vyro kūnas, matyt, buvo raupsų smarkiai subjaurotas. Ką Jėzus galvojo, žvelgdamas į tą ligonį? Ar jis buvo kaip kietaširdžiai fariziejai, abejingi tokiems nelaimėliams? Ką būtum daręs tu?

 5. Kas paskatino Jėzų ištarti „noriu“ ir išgydyti raupsuotąjį?

⁵ Anas raupsuotasis greičiausiai pažeidė Mozės įstatymą, nes nešaukė: „Nešvarus, nešvarus!“ (Kun 13:43-46) Bet Jėzus to nesureikšmino. Jam rūpėjo pats žmogus ir kaip jam padėti. Nežinome, ką Jėzus tą akimirką galvojo, tačiau žinome, ką jis jautė. Pagailos skatinamas jis padarė nuostabų dalyką. Jėzus ištiesė ranką, palietė raupsuotąjį ir tvirtai, bet švelniai pasakė: „Noriu. Tapk švarus.“ Ir „raupsai iš karto pranyko“ (Lk 5:13). Galią padaryti tokį stebuklą ir sykiu parodyti, kaip myli žmones, Jėzui suteikė pats Jehova (Lk 5:17).

 6. Ką galima pasakyti apie Jėzaus stebuklus ir ką jie liudija?

⁶ Dievo suteikta galia Jėzus Kristus padarė daugybę stulbinančių stebuklų. Jis gydė ne tik raupsus, bet ir visas kitas žmonių ligas ir negalias. Biblijoje rašoma: „Minia stebėjosi regėdama nebylius kalbančius, luošius vaikštančius, neregius matančius“ (Mt 15:31). Jėzus išgydydavo bet kokią žmogaus kūno dalį, jam nereikėjo jokių donorų. Ir išgydydavo akimirksniu, kartais net per atstumą! (Jn 4:46-54) Ką šie stebuklai liudija? Ogi kad Jėzus, dabar jau karūnuotas Karalius, ne tik gali, bet ir nori išgydyti ligas visiems laikams. Kai skaitome, kaip Jėzus elgdavosi su žmonėmis, esame tvirtai įsitikinę, kad naujajame pasaulyje išsipildys šis Biblijos pažadas: „Jis pasigailės vargšų ir beturčių“ (Ps 72:13, Brb). Jėzus tada įgyvendins savo širdies troškimą ir išgydys visus, kurie kenčia.

7, 8. Kokiomis aplinkybėmis Jėzus sutiko vieną paralyžiuotą žmogų?

⁷ Nuo to laiko, kai Jėzus Galilėjoje išgydė raupsuotąjį, prabėgo keletas mėnesių. Jis atkeliavo į Judėją ir čia skelbė gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. Žmones, kurių širdį palietė Jėzaus rodoma meilė ir garsinama žinia, galima skaičiuoti tūkstančiais. Jis tikrai troško nešti gerąją naujieną vargšams, skelbti išlaisvinimą belaisviams ir praregėjimą akliesiems (Iz 61:1, 2; Lk 4:18-21).

⁸ Atėjo nisano mėnuo. Paklusdamas savo Tėvo įsakymui, Jėzus keliauja į Jeruzalę paminėti Paschos. Mieste šurmuliuoja daugybė į šventę susirinkusių žmonių. Į šiaurę nuo šventyklos buvo maudykla, vadinama Betzata. Čia Jėzus pamato paralyžiuotą žmogų.

9, 10. a) Kodėl žmonės eidavo į maudyklą Betzatoje? b) Ką Jėzus toje maudykloje padarė ir ko iš to pasimokome? (Žiūrėk paveikslėlį straipsnio pradžioje.)

⁹ Betzatoje sergančių ir neįgalių susirinkdavo minios. Kas juos čia taip traukė? Dėl kažkokios priežasties jie tikėjo, kad jei sergantis žmogus įlips į maudyklą sujudus vandeniui, stebuklingai pasveiks. Tik įsivaizduok, kiek daug nusiminusių, visas viltis praradusių žmonių spietėsi maudykloje. Kas gi Jėzų, tobulą žmogų be jokio fizinio trūkumo, į šią vietą atvedė? Meilė ir gailestis žmonėms. Čia jis ir sutiko minėtą paralyžiuotąjį, ligos kamuojamą ilgiau nei Jėzus vaikščiojo žemėje. (Perskaityk Jono 5:5-9.)

¹⁰ Ar įsivaizduoji, kaip to žmogaus veide turėjo atsispindėti neviltis, kai Jėzus paklausė, ar norėtų pasveikti? Vyras atsakė akimirksniu. Jis, aišku, troško pasveikti, tik nežinojo, kaip tai galėtų įvykti, — juk nebuvo nė vieno, kas padėtų jam įlipti į vandenį. Tada Jėzus paliepia jam padaryti neįmanomą dalyką: keltis ir vaikščioti. Paklusdamas Jėzaus žodžiams, vyras pasiima savo neštuvus ir kaipmat pradeda vaikščioti. Kaip puikiai Jėzus parodė, ką padarys naujajame pasaulyje! Iš šio Jėzaus stebuklo taip pat suprantame, kad jis labai atjautus. Jis ieškojo, kam padėti. Jėzaus pavyzdys skatina ir mus ieškoti žmonių, kurie prislėgti dėl visų baisybių, vykstančių pasaulyje.

11. Ką įvykis, užrašytas Morkaus 5:25-34, rodo apie Jėzaus atjautą sergantiems?

¹¹ Perskaityk Morkaus 5:25-34. Moteris serga jau dvylika metų. Kaip jai turėjo būti nesmagu dėl savo ligos! Suvaržytas visas jos gyvenimas, net ir dievatarnystė. Moteris „buvo prisikentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, tačiau jai nė kiek nepagerėjo, darėsi tik blogiau“. Ir štai ji nutaria išbandyti dar vieną galimybę. Ligonė įsimaišo į minią, susibūrusią apie vyrą vardu Jėzus. Prasibrovusi pro žmones, moteris paliečia jo drabužį (Kun 15:19, 25). Jėzus pajunta, kad iš jo išėjo galia, todėl paklausia, kas jį palietė. „Išsigandusi ir drebanti, [...] moteris priėjo ir, parpuolusi priešais jį, papasakojo visą tiesą.“ Jėzus, suprasdamas, kad ją išgydė dangiškasis Tėvas Jehova, maloniai taria: „Dukterie, tavo tikėjimas tave išgydė. Eik rami ir būk pasveikusi nuo savo sunkios ligos.“

12. a) Turėdamas omenyje tai, ką aptarėme, kaip apibūdintum Jėzų? b) Kokį pavyzdį Jėzus mums paliko?

¹² Kokia didi buvo Jėzaus meilė ir gailestingumas, ypač tiems, kuriuos kamavo liga! Antai Šėtonas nori mums įteigti, kad esame nieko verti, niekas mūsų nemyli. Tačiau savo stebuklais Jėzus aiškiai parodė, jog mumis tikrai rūpinasi ir nori padėti, kai vargina sunkumai. Kaip gera žinoti, kad mūsų Karalius ir Vyriausiasis Kunigas yra toks atjautus! (Hbr 4:15) Kartais nelengva suprasti, ką jaučia sergantieji chroniškomis ligomis, ypač jei patys esame sveiki. Atminkime: Jėzus ligonius užjausdavo, nors pats niekad nebuvo sirgęs. Tegul jo pavyzdys skatina ir mus iš visos širdies rodyti atjautą kitam žmogui (1 Pt 3:8).

13. Ką Lozoriaus prikėlimas atskleidžia apie Jėzaus asmenybę?

¹³ Jėzus niekada nebuvo abejingas kitų skausmui. Matydamas, kaip artimuosius prislėgė Lozoriaus mirtis, jis „širdyje sudejavo, susijaudino“, nors ir žinojo, kad netrukus savo draugą prikels. (Perskaityk Jono 11:33-36.) Jėzus nesigėdijo parodyti savo jausmų. Aplinkiniai galėjo aiškiai matyti, kaip jis mylėjo Lozorių ir jo seseris. Tos meilės skatinamas Jėzus Dievo suteikta galia savo brangų draugą sugrąžino į gyvenimą (Jn 11:43, 44).

14, 15. a) Iš kur žinome, kad Jehova trokšta išvaduoti žmones iš kančių? b) Kuo įdomus žodis „kapai“, kurį randame Jono 5:28?

¹⁴ Biblijoje rašoma, kad Jėzus yra „pačios [Kūrėjo] esybės atvaizdas“ (Hbr 1:3). Taigi Jėzaus stebuklai byloja, kad jo Tėvas irgi trokšta išvaduoti žmones iš skausmo, ligų ir mirties. Biblijoje aprašyti prikėlimai — toli gražu ne viskas, ką Jehova, pasitelkęs savo Sūnų, norėjo padaryti. Pats Jėzus sakė: „Ateina valanda, kai visi esantys kapuose [...] išeis“ (Jn 5:28, 29).

¹⁵ Graikiškas daiktavardis, čia verčiamas žodžiu „kapai“, giminingas veiksmažodžiui „atminti“. Visagalis Dievas, sukūręs didžiulę visatą, apie kiekvieną mirusįjį gali atsiminti viską iki smulkmenų, visus jo bruožus — įgimtus ir įgytus (Iz 40:26). Ir jis ne tik gali atsiminti, bet ir nori. Prikėlimai, minimi Biblijoje, puikiai vaizduoja, kas ateityje dėsis visoje žemėje.

16. Kas nuostabaus laukia daugelio šiandien gyvenančių ištikimų Dievo tarnų?

¹⁶ Jei liksime atsidavę Dievui, galime tapti liudininkais paties didžiausio visų laikų stebuklo — Jehovos tarnų išgelbėjimo per didįjį suspaudimą. Netrukus po Armagedono bus padaryta dar daugiau stebuklų, visi taps sveikut sveikutėliai (Iz 33:24; 35:5, 6; Apr 21:4). Įsivaizduok, kaip žmonės išmeta savo akinius, lazdas, ramentus, invalido vežimėlius, klausos aparatus ir kitus panašius daiktus. Jehova žino, kad tiems, kas pergyvens Armagedoną, gera sveikata bus labai reikalinga. Žemėje tada bus daug darbo. Mūsų planetą, žmonijai Dievo dovanotus namus, reikės paversti rojumi (Ps 115:16).

17, 18. a) Kodėl Jėzus darė stebuklus? b) Kodėl tau verta dėti visas pastangas, kad gyventum naujajame pasaulyje?

¹⁷ Tai, kad Jėzus išgydė ligonius, šiandien guodžia „milžinišką minią“ Jehovos garbintojų — juk šie stebuklai liudija, kad būsime išgydyti nuo visų negalių (Apr 7:9). Iš jų aiškiai matome, kaip Dievo pirmagimis Sūnus myli žmones (Jn 10:11; 15:12, 13). Skaitydami apie Jėzaus meilę ir atjautą, galime puikiai įsivaizduoti, kaip kiekvienu savo tarnu rūpinasi pats Jehova (Jn 5:19).

¹⁸ Šiandien žmonės, deja, kankinasi, dejuoja ir miršta (Rom 8:22). Todėl mes su nekantrumu laukiame Dievo naujojo pasaulio, kuriame džiaugsimės puikia sveikata, būsime išvaduoti iš netobulumo pančių. Tada, kaip rašoma Malachijo 3:20 [4:2, Brb], šokinėsime iš laimės. Puoselėkime nuoširdų dėkingumą Dievui, taip pat tvirtą tikėjimą jo pažadais ir tegu tai skatina daryti visa, kad įžengtume į naująjį pasaulį. Kaip džiugu žinoti, kad visi Jėzaus padaryti stebuklai yra provaizdis to, ką gera žmonija patirs jam karaliaujant!