Biblijos knyga Nr. 39: Malachijo

Rašytojas: Malachijas

Parašymo vieta: Jeruzalė

Baigta rašyti: ne anksčiau kaip 443 m. p. m. e.

KAS buvo Malachijas? Apie jo kilmę ir asmeninį gyvenimą neturime jokių žinių. Tačiau, sprendžiant iš pranašystės turinio, Malachijas buvo labai uolus Jehovos tarnas: jam rūpėjo Dievo vardo šlovė, rūpėjo, kad Aukščiausiasis būtų garbinamas tyrai; be to, jis bjaurėjosi tokiais žmonėmis, kurie sakėsi tarnaujantys Dievui, bet iš tikrųjų pasidavę egoizmui žiūrėjo tik savo interesų. Hebrajiškajame Malachijo knygos tekste Jehovos vardas paminėtas 48 kartus.

² Pranašo vardas (hebrajiškai Malʼaki) galbūt reiškia „mano pasiuntinys“. Biblijos hebrajiškųjų raštų rinkiniuose originalo kalba ir Septuagintoje — vertime į graikų kalbą Malachijo knyga dvylikos „mažųjų pranašų“ grupėje eina pati paskutinė. Beje, paskutinė ji būtų ir išdėsčius knygas chronologine tvarka. Didžiosios Sinagogos tradicija byloja, kad Malachijas gyveno po pranašų Agėjo ir Zacharijo, vienu laiku su Nehemiju.

³ Kada pranašystė buvo parašyta? Knyga priskiriama laikotarpiui, kai krašto reikalus tvarkė valdytojas, vadinasi, parašyta Jeruzalės atkūrimo laikais, po tų 70 metų, kai Judas plytėjo apleistas, negyvenamas (Mal 1:8). O koks valdytojas turimas omenyje? Kadangi apie šventas apeigas knygoje užsimenama, o apie šventyklos statybą nepasakyta nė žodžio, turbūt aprašomas vėlesnis metas, jau po valdytojo Zerubabelio, kuriam einant pareigas šventykla buvo užbaigta. Biblijoje minimas dar vienas to laikotarpio valdytojas — Nehemijas. Ar knygos turinys atitinka Nehemijo laikų įvykius? Malachijo knygoje nieko nepasakyta apie Jeruzalės miesto ir jos sienų atstatymą, taigi pirmasis Nehemijo valdymo laikotarpis atkrinta. Kita vertus, knygoje daug rašoma apie atsainų kunigų požiūrį į savo tarnybą, ir tai primena situaciją, susiklosčiusią Jeruzalėje iki Nehemijui atvykstant antrą kartą, — mat Artakserksas 32-aisiais savo karaliavimo metais, tai yra 443 m. p. m. e., buvo jį parsikvietęs atgal į Babiloną (Mal 2:1; Neh 13:6). Kai kurios Malachijo ir Nehemijo knygų atkarpos tarpusavyje labai siejasi, o tai irgi rodo, kad Malachijas pranašavo būtent tuo laikotarpiu (Mal 2:4-8, 11, 12 — Neh 13:11, 15, 23-26; Mal 3:8-10 — Neh 13:10-12).

⁴ Malachijo knygą žydai visada laikė patikima. Ji ne kartą cituojama Biblijos graikiškuosiuose krikščionių raštuose, ir kai kuriais atvejais netgi paaiškinama, jog išsipildė viena ar kita joje užrašyta pranašystė. Iš to suprantame, kad Malachijas tikrai buvo Dievo įkvėptas ir kad jo knyga įėjo į hebrajiškųjų raštų kanoną, kurį pripažino ir pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenė (Mal 1:2, 3 — Rom 9:13; Mal 3:1 — Mt 11:10 ir Lk 1:76 ir 7:27; Mal 3:23, 24 [4:5, 6, Brb] — Mt 11:14 ir 17:10-13, Mk 9:11-13 ir Lk 1:17).

⁵ Skaitydami Malachijo knygą matome, kad religinis uolumas ir entuziazmas, pranašų Agėjo ir Zacharijo sužadintas šventyklos atstatymo metais, jau išblėso. Kunigai pasidarė nerūpestingi, išdidūs, veidmainiai. Apeigos, atliekamos šventykloje, virto gryna pajuoka. Žmonės manydami, kad Dievui Izraelis neberūpi, nustojo atnašauti aukas ir duoti dešimtines. Jei anksčiau tauta tikėjosi iš Zerubabelio kažko ypatinga, tos viltys nepasiteisino, o ir Mesijas, priešingai jų lūkesčiams, dar neatėjo. To meto žydai, kalbant dvasine prasme, atsidūrė gilioje duobėje. Kas tad padrąsins ir suteiks vilties? Kas tautai padės blaiviai įvertinti savo padėtį, pakilti iš dvasinio sąstingio ir vėl elgtis teisingai? Į šiuos klausimus atsako pranašo Malachijo knyga.

⁶ Malachijas kalba tiesiai ir įtaigiai. Iš pradžių pranašas išdėsto reikalą, paskui atsako į numanomus pašnekovų prieštaravimus ir galiausiai patvirtina savo pradinį teiginį. Dėl tokios rašinio sandaros Malachijo išvados atrodo dar svaresnės bei raiškesnės. Į kalbos vingrybes jis nesileidžia, mintis reiškia glaustai, rašo grynai poleminiu stiliumi.

KUO VERTINGA

¹³ Malachijo knyga padeda suprasti nekintamus principus, kuriuos Jehova Dievas yra nustatęs, taip pat geriau suvokti jo gailestingumą, meilę. Nuo pat pirmųjų eilučių knygoje pabrėžiama, kaip didžiai Jehova myli savo tautą, „Jokūbą“. Dievas patikina Jokūbo sūnus: „Aš esu Viešpats, ir aš nesikeičiu.“ Nors jie ir labai nedorai elgėsi, Jehova buvo pasirengęs grįžti pas savo žmones, jeigu tik jie sugrįš. Koks gailestingas Dievas! (Mal 1:2; 3:6, 7; Rom 11:28; Iš 34:6, 7) Malachijo knygoje taip pat yra užrašytas Jehovos priesakas, kad kunigo lūpos „turėtų teikti žinių“. Visi, kuriems pavesta mokyti Dievo Žodžio, tegul tai įsidėmi ir stengiasi žinias perteikti tiksliai, neiškraipydami (Mal 2:7, Brb; Fil 1:9-11; palygink Jokūbo 3:1). Jehova nepakenčia veidmainių, tvirtinančių, jog „kas daro pikta, yra geri Viešpaties akyse“. Tegul niekas nemano galėsiąs Jehovą apgauti, sudarydamas įspūdį, kad atnašauja šitam didžiam Karaliui vertingą auką (Mal 2:17; 1:14; Kol 3:23, 24). Jehova tuojau liudys prieš kiekvieną, kas pažeidinėja jo teisingus įstatymus bei principus; nedori žmonės tegu nesitiki išvengti bausmės. Jehova juos teis (Mal 3:5; Hbr 10:30, 31). O teisieji gali būti tikri, kad Jehova nepamirš jų darbų ir atlygins. Panašiai kaip Jėzus, jie turėtų nepaleisti iš akių Mozės įstatymo, nes daug dalykų, kurie ten buvo užrašyti, išsipildė Jėzaus gyvenime (Mal 3:16; 4:4; Lk 24:44, 45).

¹⁴ Malachijo pranašystė, paskutinė Biblijos hebrajiškųjų raštų knyga, iš anksto pasako kai ką apie Mesijo atėjimą. Po daugiau kaip keturių šimtų metų Mesijas tikrai atėjo ir jo tarnyba davė pagrindą parašyti Biblijos graikiškuosius krikščionių raštus. Kareivijų Jehova, kaip skaitome Malachijo 3:1, paskelbė: „Tikėk manimi! Siunčiu savo pasiuntinį pirma savęs parengti man kelią.“ Zacharijas, garbaus amžiaus vyras, prabilęs Dievo įkvėptais žodžiais, paaiškino, jog ši pranašystė pildosi jo sūnui, Jonui Krikštytojui, ir kad būtent jis esąs išpranašautasis pasiuntinys (Lk 1:76). Paskui tai patvirtino Jėzus Kristus sakydamas: „Nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį.“ Jonas, pasak Malachijo, buvo siųstas ‘nutiesti kelio’, todėl jo nebuvo tarp tų, su kuriais Jėzus vėliau sudarė sandorą dėl Karalystės (Mt 11:7-12; Lk 7:27, 28; 22:28-30).

¹⁵ Jehova, kaip rašoma Malachijo 3:23, 24 [4:5, 6, Brb], davė pažadą: „Žiūrėk! [...] Atsiųsiu jums pranašą Eliją.“ Kas yra tas „Elijas“? Ir Jėzus, ir Zacharijui pasirodęs angelas šituos žodžius pritaikė Jonui Krikštytojui, aiškindami, kad jis ‘viską atitaisys’ ir ‘prirengs Viešpačiui tobulą tautą’, idant priimtų Mesiją. Bet Malachijas taip pat sako, kad Elijas pasirodys prieš ateinant „didingai ir baisiai [Jehovos] dienai“, taigi dar sykį ši pranašystė turi išsipildyti prieš teismo dieną (Mt 17:11; Lk 1:17; Mt 11:14; Mk 9:12).

¹⁶ Iš anksto žvelgdamas į tą dieną, kareivijų Jehova pareiškia: „Nuo saulės patekėjimo ligi nusileidimo mano vardas didis tautose. [...] Nes aš didis Karalius, [...] ir mano vardas įkvepia pagarbą tautoms.“ Tikrai, jo akivaizdoje jaučiame pagarbią baimę. Artinasi „diena, liepsnojanti kaip krosnis! Visi įžūlieji ir nedorėliai bus ražiena“. Tačiau laimingi tie, kurie Jehovos vardo bijo, nes jiems „patekės teisumo saulė su gydančiais spinduliais“. Perskaitę šiuos žodžius, mintyse jau regime dieną, kai Aukščiausiojo priesakų besilaikantys žmonės bus išgydyti nuo visų dvasinių, emocinių, psichinių ir fizinių negalių (Apr 21:3, 4). Kalbėdamas apie tą nuostabų, palaimingą metą, Malachijas ragina mus iš širdies atnašauti aukas Jehovos namuose: „Išmėginkite mane, — sako kareivijų Viešpats. — Ar Aš neatversiu jums dangaus langų ir neišliesiu jums apsčiai palaiminimų?“ (Mal 1:11, 14; 3:19, 20 [4:1, 2, Brb]; 3:10, Brb).

¹⁷ Paskutinė Pranašų knyga ne tik perspėja, kad ‘žemė bus ištikta pražūties’, bet ir teikia džiaugsmo, optimizmo. Jehova savo garbintojams sako: „Visos tautos laikys jus laimingais, nes jūs būsite malonumų kraštas“ (3:24 [4:6, Brb]; 3:12).