Kaip Jėzus Kristus gali mums padėti
TAI, ką Jėzus Kristus darė žemėje norėdamas padėti žmonėms, buvo nuostabu. Tai buvo taip nepaprasta, kad, išvardijęs daugelį Jėzaus gyvenimo įvykių, vienas liudininkas pasakė: „Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti“ (Jono 21:25). Kadangi Jėzus tiek daug nuveikė žemėje, galime paklausti: ‛Kaip jis gali mus užtarti danguje? Ar Jėzaus švelni užuojauta naudinga mums dabar?’
Atsakymas į šį klausimą labai paguodžia ir nuramina. Biblijoje sakoma, jog Kristus įžengė „į patį dangų, kad dabar pasirodytų už mus Dievo akivaizdoje“ (Žydams 9:24, Brb). Ką jis dėl mūsų padarė? Apaštalas Paulius aiškina: „[Kristus] ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę [„į patį dangų“] ir įvykdė amžinąjį atpirkimą“ (Žydams 9:12; 1 Jono 2:2).
Kokia tai gera naujiena! Jėzaus įžengimas į dangų nereiškė, kad jo nuostabūs darbai žmonijos labui baigėsi. Ne, danguje dėl žmonių jis nuveiks dar daugiau, nes Dievas savo malone paskyrė Jėzų „viešuoju tarnu“ — vyriausiuoju kunigu „danguje... Didenybės sosto dešinėje“ (Žydams 8:1, 2; NW).
„Viešasis tarnas“
Taigi danguje Jėzus bus viešuoju tarnu žmonijai. Jo tarnyba panaši į senovės Izraelio vyriausiojo kunigo, kuris anais laikais tarnavo Dievo garbintojų labui. Kokios buvo jo pareigos? Paulius paaiškina: ‛Kiekvienam vyriausiajam kunigui skiriama atnašauti dovanas ir aukas, tad ir šitas [pakilęs į dangų Jėzus Kristus] privalo turėti, ką atnašauti’ (Žydams 8:3).
Jėzaus auka daug pranašesnė už senovės vyriausiojo kunigo aukotas atnašas. „Jeigu ožių bei jaučių kraujas“ galėjo šiek tiek dvasiškai apvalyti tuometinį Izraelį, „tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus... nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui“ (Žydams 9:13, 14).
Einantis kunigystės tarnybą Jėzus išsiskiria dar tuo, kad jam suteiktas nemirtingumas. Senovės Izraelyje „daugelis tapdavo kunigais, nes mirtis jiems sukliudydavo ilgiau pasilikti“. O kaip su Jėzumi? Paulius rašo: „Jis turi neatšaukiamą kunigystę. Todėl jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Žydams 7:23-25; Romiečiams 6:9). Taigi danguje Dievo dešinėje turime viešąjį tarną, kuris ‛amžinai gyvas, kad mus užtartų’. Pagalvok, ką tai reiškia mums dabar!
Kai Jėzus buvo žemėje, žmonės plaukė pas jį tikėdamiesi pagalbos. Norėdami jį pasiekti, jie kartais nukeliaudavo ilgus nuotolius (Mato 4:24, 25). Danguje Jėzus lengvai prieinamas visų tautų žmonėms. Iš savo dangiškos buveinės šis viešasis tarnas visada gali padėti.
Koks Vyriausiasis kunigas yra Jėzus?
Iš Evangelijų akivaizdu, kad Jėzus Kristus buvo paslaugus ir švelniai užjaučiantis. O kokį jis rodė pasiaukojimą! Jam retai kada pasisekdavo pabūti vienam su savo mokiniais: žmonės nuolat nutraukdavo jų poilsį. Tačiau, užuot manęs, kad jie jam drumsčia ramybę, Jėzus ‛gailėjosi’ žmonių, ieškojusių jo pagalbos. Net būdamas pavargęs, išalkęs ar ištroškęs, jis ‛priimdavo’ juos ir mielai susilaikydavo nuo valgio, jei galėdavo padėti nuoširdžiai atgailaujantiems nusidėjėliams (Morkaus 6:31-34; Luko 9:11-17; Jono 4:4-6, 31-34).
Skatinamas gailesčio, Jėzus tiesiogiai padėdavo žmonėms: patenkindavo jų fizinius, emocinius bei dvasinius poreikius (Mato 9:35-38; Morkaus 6:35-44). Be to, jis mokė juos rasti tikrą atgaivą ir paguodą (Jono 4:7-30, 39-42). Štai koks malonus jo kvietimas: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mato 11:28, 29).
Jėzus taip mylėjo žmones, kad galiausiai atidavė savo gyvybę už nuodėmingą žmoniją (Romiečiams 5:6-8). Dėl to apaštalas Paulius daro išvadą: „Jis [Jehova Dievas] nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, — kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“... „Kristus Jėzus yra tas, kuris numirė — dar daugiau, kuris buvo prikeltas, kuris taip pat yra Dievo dešinėje, kuris ir užtaria mus“ (Romiečiams 8:32-34; Jr).
Užjaučiantis Vyriausiasis kunigas
Būnant žemėje, Jėzui teko alkti, trokšti, kęsti nuovargį, sielvartą, skausmą ir galiausiai mirti. Ištvėręs įtampą ir sunkumus, — ypatingą išbandymą! — Jėzus yra pasirengęs tarnauti Vyriausiuoju kunigu kenčiančiai žmonijai. Paulius rašė: „[Jėzus] turėjo visa kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už žmonių nuodėmes. Pats iškentęs bandymus, jis gali padėti tiems, kurie yra bandomi“ (Žydams 2:17, 18; 13:8).
Jėzus parodė, jog yra tinkamas ir pasiruošęs padėti žmonėms suartėti su Dievu. Tačiau ar tai reiškia, kad Jėzus turi įkalbinėti Dievą — griežtą, negailestingą ir nenorintį atleisti? Visiškai ne, nes Biblija patikina mus, kad ‛Viešpats [„Jehova“, NW] yra geras ir atlaidus’. Be to, joje sakoma: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (Psalmių 86:5; 1 Jono 1:9). Iš tiesų malonūs Jėzaus žodžiai bei darbai atspindi jo Tėvo užuojautą, gailestį ir meilę (Jono 5:19; 8:28; 14:9, 10).
Kaip Jėzus guodžia atgailaujančius nusidėjėlius? Padėdamas jiems suprasti, kad nuoširdžios pastangos įtikti Dievui teikia džiaugsmą ir pasitenkinimą. Rašydamas bendratikiams pateptiesiems krikščionims, Paulius tai apibendrino žodžiais: „Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, taigi tvirtai laikykimės tikėjimo. Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį. Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku“ (Žydams 4:14-16).
„Pagalba deramu laiku“
Tačiau ką daryti, kai susiduriame su problemomis, kurių negalime įveikti — sunkia liga, slegiančia kaltės našta, didele neviltimi ar depresija? Mes, kaip ir Jėzus, turime brangią maldos privilegiją. Jėzus dažnai melsdavosi, pavyzdžiui, paskutinį vakarą prieš savo mirtį „jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn“ (Luko 22:44). Taip, Jėzus žino, kaip iš visos širdies melstis Dievui. Jis „siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo“ (Žydams 5:7).
Jėzus žino, kokia paguoda žmonėms būti ‛išklausytiems’ ir sustiprintiems (Luko 22:43). Jis dar pažadėjo: „Ko tik prašysite Tėvą mano vardu, Jis jums duos. ... Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jono 16:23, 24, Brb). Taigi galime maldauti Dievą su pasitikėjimu, kad jis leis savo Sūnui pasinaudoti valdžia bei išperkamosios aukos verte mūsų labui (Mato 28:18).
Galime būti tikri, kad, turėdamas galią danguje, Jėzus tinkamai padės reikiamu metu. Pavyzdžiui, jeigu nusidėjome ir nuoširdžiai gailimės, galime guostis užtikrinimu, jog „turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų“ (1 Jono 2:1, 2). Mūsų Užtarėjas ir Guodėjas danguje maldaus už mus, kad mūsų maldos, sakomos jo vardu ir atitinkančios Raštą, būtų išgirstos (Jono 14:13, 14; 1 Jono 5:14, 15).
Dėkingumas už Kristaus pagalbą
Nedera vien tik prašyti Dievą per jo Sūnų. Pateikdamas savo išperkamosios aukos vertę, „Kristus mus atpirko“ ir tapo, taip sakant, žmoniją „išpirkusiu Valdovu“ (Galatams 3:13; 4:5; 2 Petro 2:1). Savo dėkingumą už viską, ką Kristus daro dėl mūsų, galime parodyti pripažindami jį savo šeimininku ir mielai atsiliepdami į jo kvietimą: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi“ (Luko 9:23). ‛Išsižadėti savęs’ nėra vien žodinis pasižadėjimas laikyti Kristų savo šeimininku. Juk jis „yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė“ (2 Korintiečiams 5:14, 15). Taigi iš dėkingumo už išpirką turėtume keisti savo požiūrį, tikslus bei gyvenseną. Mūsų amžinas įsiskolinimas ‛Kristui Jėzui, atidavusiam save už mus’, turėtų paskatinti daugiau sužinoti apie jį ir jo meilingą Tėvą, Jehovą Dievą. Be to, turėtume trokšti augti tikėjimu, laikytis Dievo normų ir būti ‛uolūs geriems darbams’ (Titui 2:13, 14; Jono 17:3).
Krikščionių susirinkimas yra priemonė, per kurią laiku gauname dvasinį maistą, padrąsinimą bei vadovavimą (Mato 24:45-47; Žydams 10:21-25). Pavyzdžiui, dvasiškai susirgę asmenys gali ‛pasikviesti [paskirtus] bendrijos vyresniuosius’. Jokūbas toliau patikina: „Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jokūbo 5:13-15; Jr).
Štai vyras, atliekantis bausmę Pietų Afrikos Respublikos kalėjime, laiške vienam susirinkimo vyresniajam išreiškė dėkingumą „visiems Jehovos Liudytojams, kurie, padėdami žmonėms ieškoti Dievo Karalystės, atlieka gerą darbą, pradėtą dar Jėzaus Kristaus“. Jis dar pridūrė: „Džiūgavau gavęs jūsų laišką. Jūsų susirūpinimas mano dvasiniu išgelbėjimu mane labai sujaudino. Todėl dar labiau trokštu atsiliepti į Jehovos Dievo kvietimą atgailauti. 27 metus klupinėjau ir klaidžiojau tamsoje pasinėręs į nuodėmę, suktybes, neteisėtus sandėrius, amoralumą ir įtartinas religijas. Susipažinęs su Jehovos Liudytojais, pagaliau jaučiu radęs tikrąjį kelią! Belieka tik eiti juo.“
Didesnė pagalba artimoje ateityje
Blogėjanti pasaulio padėtis akivaizdžiai rodo, kad gyvename kritišku istorijos momentu: artėja „didis sielvartas“. Dabar milžiniškos minios nariai iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų ‛išplauna savo apsiaustus ir juos išbaltina Avinėlio krauju’ (Apreiškimas 7:9, 13, 14; 2 Timotiejui 3:1-5). Kadangi jie parodo tikėjimą Jėzaus išperkamąja auka, jiems atleidžiamos nuodėmės ir padedama įgyti artimus ryšius su Dievu — tapti jo draugais (Jokūbo 2:23, Brb).
Avinėlis, Jėzus Kristus, „[išlikusius per didį sielvartą] ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“ (Apreiškimas 7:17). Tuomet Kristus visiškai įvykdys Vyriausiojo kunigo tarnystę. Visiems Dievo draugams jis padės kuo geriau pasinaudoti „gyvybės vandens šaltiniais“ — dvasiškai, fiziškai, protiškai ir emociškai. Ką Jėzus pradėjo 33 m. e. m. ir ką tęsė nuo tol gyvendamas danguje, bus tobulai užbaigta.
Tad niekada nenustokime branginti to, ką Dievas ir Kristus padarė — ir daro dabar — dėl mūsų. Apaštalas Paulius ragino: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje!.. Niekuo per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Filipiečiams 4:4, 6, 7).
Yra gera proga parodyti dėkingumą Jėzui Kristui, mūsų Užtarėjui danguje. 2000-ųjų balandžio 19-ąją, trečiadienį, po saulės laidos Jehovos Liudytojai visame pasaulyje susirinks į Kristaus mirties Minėjimo šventę (Luko 22:19). Tai galimybė dar geriau suvokti, kokia brangintina Kristaus išperkamoji auka. Tu esi nuoširdžiai kviečiamas dalyvauti ir išgirsti, kaip nuostabi Dievo išgelbėjimo per Kristų priemonė gali būti tau amžinai naudinga. Sužinok iš vietinių Jehovos Liudytojų tikslų šios ypatingos sueigos laiką ir vietą.
[Iliustracija 7 puslapyje]
Jėzus žino, ką reiškia iš visos širdies melstis Dievui
[Iliustracijos 8 puslapyje]
Kristus padės įveikti sunkumus, kurių patys neįveiktume
[Iliustracija 9 puslapyje]
Kristus padeda mums per meilingus vyresniuosius