5 SKYRIUS
Pirmasis, kuris buvo pateptas Šv. Dvasia ir jėga
1, 2. (a) Kieno ir kuo turėjo būti pateptas žadėtasis Mesijas? (b) Kokią Izaijo pranašystę jis teisėtai galėjo pacituoti ir panaudoti sau?
SENOVĖS Izraelio karaliai ir vyriausieji šventikai, paskiriant į naujas pareigas, buvo patepti, užpilant jiems ant galvų aliejų. Ar tokiu būdu buvo pateptas žadėtasis Mesijas? Ne. Tikrasis Mesijas turėjo būti pateptas Dievo „Šventa Dvasia ir jėga“ (Apaštalų darbų 10:38). Jis buvo įgaliotas tam, kai Jis pacitavo į Jį nukreiptus žodžius iš Izaijo 61:1-3:
2 „Viešpaties Dievo Dvasia Manyje, nes Viešpats patepė Mane skelbti vargšams, pasiuntė mane gydyti prislėgtus širdimi, skelbti belaisviams išlaisvinimą ir kaliniams — kalėjimo atidarymą. Skelbti malonią Viešpaties vasarą ir mūsų Dievo keršto dieną, nuraminti visus liūdinčius, apskelbti liūdintiems Siono, kad jiems vietoj pelenų bus duodamas papuošalas, vietoj verksmo — džiaugsmo aliejus, vietoj liūdinčios dvasios — puikūs drabužiai, ir pavadins juos stipriais tiesa, Viešpaties (Jehovos, N. P.) sodu Jo šlovei“.
3. Kodėl niekas iš tų, kuriuose veikė Šv. Dvasia senovėje, nebuvo žadėtasis Mesijas?
3 Senovėje žmonės buvo saugomi Šv. Dvasios. Ji veikė juose ir jie buvo Jos pripildyti, bet niekada nebuvo Jos patepti. Todėl niekas iš jų nebuvo ilgai lauktas Mesijas, taip pat kaip ir Jonas Krikštytojas, nors angelas Gabrielius pasakė jo tėvui šventikui Zacharijui: „Šventa Dvasia prisipildys dar nuo motinos įsčių“ (Luko 1:15).
4. Ką paskelbė Jonas Krikštytojas dėl Kristaus, nors jis pats buvo pripildytas Šv. Dvasios dar nuo motinos įsčių?
4 Kai Jonas vykdė jam pavestą darbą, tai ir jam buvo pasiųsti šventikai iš Jeruzalės tuo tikslu, kad jis jiems pasakytų, kas jis ir kokią funkciją atlieka. Atkreipk dėmesį, kaip į tai reagavo Jonas: „Jis paskelbė ir neatsižadėjo, ir paskelbė, kad aš ne Kristus. Jam pasakė: Kas gi tu? Kad mes galėtume atsakyti mus pasiuntusiems: ką tu pasakysi apie save patį? Jis pasakė: Aš balsas šaukiančio dykumoje, ištaisykite kelią Viešpačiui, kaip pasakė pranašas Izaijas“ (Jono 1:19-23; Izaijo 40:3; Malachijo 4:5, 6; Pakartoto Įstatymo 18:15, 19).
5, 6. (a) Kokiam tikslui Dievas panaudojo Joną? (b) Kokį skirtumą padarė Jonas tarp savęs ir tikrojo Mesijo?
5 Nors Jonas buvo pripildytas Šv. Dvasios, jis vis dėlto pasakė, kad jis negalėjo būti tuo žadėtuoju, kuris buvo pateptas Šv. Dvasios. Jis nebandė būti apsišaukėliu Kristumi, bet paskelbė, kad jis tik tikrojo Kristaus arba Mesijo pirmtakas. Taip, Dievas pasiuntė jį tam, kad jis krikštytų tikrąjį Kristų, Mesiją (Jono 1:28-34).
6 Tolimesniu Jono teisumo įrodymu yra Luko 3:15-17 pranešimas: „Kai tauta laukė ir visi savo širdyse galvojo apie Joną, ar ne Kristus jis, Jonas visiems atsakė: Aš krikštiju jus vandeniu, bet ateina stipresnis už mane, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželį. Jis jus krikštys Šv. Dvasia ir ugnimi. Jo kastuvas jo rankoje ir jis išvalys Savo klojimą ir surinks Savo javus į savo aruodą, o šiaudus sudegins neužgesinama ugnim“.
7. Kodėl žmonėms geriau, kad juos krikštytų Šv. Dvasia, o ne ugnimi?
7 Iš tų Jono žodžių aiškiai seka, kad Mesijas ne tik bus pakrikštytas Šv. Dvasia arba pateptas, bet taip pat pats galės krikštyti kitus Šv. Dvasia. Žmonėms būtų daug geriau, jeigu juos krikštytų Šv. Dvasia, negu ugnimi, per kurią žmonės, kurie tarsi beverčiai pelai, bus sunaikinti, sudeginti neužgesinama ugnim, kuri prarys viską (Mato 3:7-12).
8. Kodėl tauta laukė Mesijo ir kodėl šis reikalas buvo neatidėliotinas?
8 Nenuostabu, kad „tauta laukė“. Matyt Šv. Rašto pagrindu žmonės apskaičiavo, kad tai buvo laikas, kada turėjo pasirodyti Mesijas. Jie mąstė, ar Jonas Krikštytojas buvo žadėtasis Mesijas, ar ne (Danieliaus 9:24-27). Mesijo arba Kristaus pasirodymas buvo reikalas, kurio negalima atidėti. Dievas, Tas pasiuntė Mesiją, ir Jis netempė laiko be galo ilgai. Jis nusprendė pasiųsti Mesiją nustatytu laiku, kai tas sprendimas turėjo būti įgyvendintas. Dievas nedelsė su savo reikalu, bet laikėsi laiko plano, kurį Jis nustatė Savo Žodyje.
9. Kaip Galatams 4:4, 5 buvo pranešta, kad Dievas neatsisakė Savo reikalo?
9 Galatams 4:4, 5 pasakyta: „Bet kada atėjo pilnas laikas, Dievas pasiuntė Savo Sūnų (Vienturtį), kuris gimė nuo žmonos, pakluso įstatymui, kad išpirktų tuos, kurie po įstatymu buvo, nes mums įsūnijimą“.
10. Iš kur Dievas pasiuntė Savo Sūnų paskirtu laiku ir kokiai tautai turėjo priklausyti moteris, per kurią Jis gimė?
10 Apaštalas Povilas, rašęs šiuos žodžius, daug kalbėjo apie laiko tarpus ryšium su Dievo reikalu. Pagal šiuos žodžius, Dievo Sūnus turėjo išlaisvinti žydus per išpirką. Šiam tikslui ir tarnavo Mesijas Kristus. Iš kur šis „Vienturtis Sūnus“ buvo ilgą laiką nuo sutvėrimo momento. Tai, kad jis „buvo po įstatymu“ reiškia, kad Jis gimė kaip judėjas, izraelietis, kaip Savo tautos dalis, su kuria Jehova per Mozę sudarė įstatymo sąjungą. Moteris, per kurią Jis galėjo gimti, turėjo taip pat būti judėja ir po Mozės įstatymu (Galatams 3:19-25).
11. Kas turėjo įvykti dėl Dievo sūnaus buvimo vietos ir moters buvimo vietos skirtumo, kad Sūnus galėtų tapti Mesijumi?
11 Šį stebuklą galėjo atlikti tik Visagalis Dievas. Jo „Pirmagimis Sūnus“, Žodis arba Logos gyveno danguje, kaip galinga dvasinė Būtybė. Moteris, per kurią jis turėjo gimti, gyveno čia, žemėje. Sūnus negalėjo atsidurti žydės moters įsčiose toks, koks jis buvo. Kas gi dabar? Jis pilnai turėjo atsisakyti nuo to „Dievo Atvaizdo“, kokiu Jis buvo. Jo gyvybė buvo iš nematomo dangaus pernešta į šios moters įsčias. Per tai Jis tapo panašus į žmogų, nes gimė, kaip žmogus. Iš jo buvo reikalaujama, kad jis labai nusižemintų (Filipiečiams 2:5-8). Bet iš meilės Savo Tėvui Jis buvo pasiruošęs tam. Jis buvo nusiteikęs tarnauti savo dangiškajam Tėvui ir įvykdyti Jo įstatymą.
12. Kokia moteris buvo Dievo išrinkta, ir kodėl Mesijas turėjo būti pirmagimis?
12 Kaip dangiškasis Tėvas padarė šį stebuklą? Tarpininkaujant vienai „moteriai“. Galbūt dauguma izraeliečių, ypač Judos tauta, mylėjo laukiamo Mesijo motiną. Vienok jie negalėjo patys jos išsirinkti. Tiktai dangiškasis Mesijo Tėvas galėjo tiksliai pasirinkti, ką Jis ir padarė. Moteris, kurią Jis išsirinko, buvo netekėjusi „mergina“ (Izaijo 7:14, Amer. Standartinė Versija). Prieš ištekėdama, ji jau turėjo vaiką, todėl negalėjo būti klausimo dėl tėvystės, dėl palikimo ir kitų teisių. Todėl buvo „jauna moteris“ išrinkta Dievo kaip „mergina“ (Mato 1:22, 23). „Pirmagimis“ Dievo Sūnus gimė kaip tobulas žmogus iš kūno ir kraujo, kuri Jį pagimdė (Kolosiečiams 1:15; Jono 3:16, 17).
13. Pas ką Dievas pasiuntė Gabrielių su tolimesniu pavedimu ir kaip tas pasidarė matomas?
13 Moteris taip pat turėjo būti iš kartos, iš kurios buvo karalius Dovydas, Jesijo sūnus. Savo giminystės su karaliumi Dovydu pagrindu ji savo pirmagimiam sūnui galėjo perduoti natūralias teises į 12-kos kartų Jokūbo namo (Izraelio) Dovydo karalystę. Taip pat tiko tai, kad ji gimė Dovydo mieste Viflieme (Betlėjuje, Judėjos provincijoje) (Luko 2:11). Tuo metu, kai ji gyveno Nazarete, Galilėjoje, Dievas rado galimybę pasakyti jai, kad Jis parodė jai ypatingą malonę. Apie 6 mėnesius prieš tai Dievas pasiuntė angelą Gabrielių pas šventiką Zachariją paskelbti jam apie sūnaus, kurį turėjo pavadinti Jonu gimimą. Ir dabar pasiuntė Dievas Gabrielių pas būsimą Mesijo motiną, iki Kurio pasirodymo Jonas turėjo paruošti Jam sutikimą. Ši moteris buvo žydų mergaitė Marija, Ilievo iš karaliaus Dovydo linijos duktė. Gabrielius priėmė žmogaus išorę, kad galėtų aplankyti Mariją. Marija išsigando, kai jis ją pasveikino. Kodėl šis svečias, kuris taip netikėtai pasirodė, pasakė, kad Jehova su ja? Kodėl su ja?
14. Kaip Gabrielius Marijai pasakė, kad Dievas buvo su ja?
14 Jis pasakė tai todėl, kad Jehova išsirinko ją, kad ji būtų puikaus Mesijo Karaliaus motina. Gabrielius pasakė: „Nebijok, Marija, nes tu įgijai Dievo palankumą, ir štai pastosi įsčiose, ir pagimdysi sūnų, ir duosi jam vardą Jėzus. Jis bus didis ir pasivadins Aukščiausiojo sūnumi, ir duos Jam Viešpats Dievas Dovydo, Jo tėvo, sostą, ir karaliaus Jokūbo namams amžinai, ir jo Karalystei nebus galo“ (Luko 1:26-33).
15. Kas turėjo, pagal angelo žodžius, paveikti Mariją ir koks buvo to rezultatas?
15 Kaip tai galėjo būti netekėjusiai „jaunai moteriai“, „merginai“? Toks klausimas iškilo Marijai ir mes turbūt galėtume paklausti to paties. Atkreipkime dėmesį į tai, kas turėjo ją paveikti. Angelas jai atsakė: „Šventa Dvasia ateis į tave ir Visagalio Jėga apdengs tave; todėl ir šventas gimimas pasivadins Dievo Sūnumi“ (Luko 1:34, 35).
16. (a) Kodėl Marija turėjo pagimdyti kažką „švento“? (b) Ką Marija galėjo atsakyti Gabrieliui, vienok, kaip ji reagavo?
16 Šventa Dvasia turėjo veikti ir nukreipti, kad gimtų kažkas „švento“. Be to, reikalas buvo tame, kad turėjo gimdyti mergina. Dievui nebuvo neįmanoma padaryti tokį stebuklą, kai angelas Gabrielius kreipėsi į ją žodžiais: „Nes joks Dievo Žodis nelieka bejėgis“ (Luko 1:37). Kaip Marija reagavo į visą tai? Ji galėjo pasakyti: „Taip, bet aš vis dėlto sužadėta su dailide Juozapu iš karališkų Dovydo namų. Aš privalau, kaip motina, turėti savo vaikų. Aš negaliu nutraukti savo vedybų su Juozapu. Aš apgailestauju, bet tai tiesiog neįmanoma“. Tokiu būdu, tai atrodė tikra problema. Bet Dievas taip pat žinojo, kas bus, ir Marija atsakė angelui su visišku tikėjimu: „Štai Viešpaties (Jehovos, N. P.) vergė. Tegul bus man pagal tavo žodį“ (Luko 1:38).
17. Kas atsitiko su Dievo „Pirmgimiu“ danguje, ir ką pasakė jau sužieduota su Juozapu Marija?
17 Paskui per Visagalio Dievo stebuklą Marija pastojo. Marija nežinojo, kad Dievo „Pirmagimis“ netikėtai paliko dangų. Jo gyvybės jėga buvo pernešta į jos mergaitiškas įsčias. Mes skaitome: „Susižadėjus Jo motinai Marijai su Juozapu, prieš jiems apsivedant pasirodė, kad jie turi įsčiose nuo Šventosios Dvasios. Jos vyras Juozapas, prieš jiems apsivedant, būdamas teisingas ir nenorėdamas jos apgarsinti, norėjo slapta atleisti jai. Bet kai jis tai galvojo, Viešpaties angelas pasirodė jam sapne ir pasakė: „Juozapai, Dovydo sūnau! Nebijok priimti Mariją, savo žmoną, nes gimsiantis joje yra nuo šventosios Dvasios. Pagimdys sūnų ir duosi Jam Jėzaus vardą, nes Jis išgelbės Savo žmones nuo jų nuodėmių“ (Mato 1:18-21).
19. Kodėl Marijos Sūnus Jėzus nebuvo naujas Dievo Sūnus ir kodėl Jis nebuvo „Dievo-žmogus“?
19 Per Marijos stebuklą Pirmagimio pagimdyme pasirodė naujas Dievo Sūnus, bet Dievo Sūnus jau ilgą laiką egzistavo ir Jo gyvybė buvo perkelta iš dangaus į žemę, o Marija tarnavo kaip žemiškoji motina. Taigi, Jis negalėjo būti pavadintas „Dievo-žmogus“, kaip skaito daugelis krikščionybės atstovų. Šis požiūris neatitinka įkvėptam Šv. Raštui. Danguje Dievo „Pirmagimis“ turėjo titulą „Žodis“ (arba Logos). Todėl Jono 1:14 kalbama: „Ir Žodis tapo kūnu ir apsigyveno su mumis, ir mes matėme šlovę Jo, kaip pirmagimio nuo Tėvo“. Krikščionių dvasininkija neteisingai vadino Jį „Dievo-žmogum“, nes 1 Timotiejui 2:5, 6 jis apibūdinamas, kaip „Žmogus Jėzus Kristus“. Jis niekada netvirtino, kad Jis Visagalis Dievas ir Jis neturėjo teisės taip veikti (Jono 20:31; Luko 1:32).
KIENO IR KUO PATEPTAS?
20. Kur pagimdė Marija savo Pirmagimį ir kodėl ten?
20 Valdant Cezariui Augustui, pagoniškosios Romos imperijos imperatoriui, Jėzus gimė Judėjoje, Vilfime (Betleėm) išsipildant Michėjo 5:1, 2 pranašystei. Tai buvo ankstyvą 2 m. pr. m. e. rudenį. Tuo metu, kai Juozapas ir Marija atėjo į Vifliemą gyventojų surašymui ir apsistojo ten, „pagimdė ji savo pirmagimį ir suvystė jį ir paguldė į ėdžias, nes nebuvo vietos viešbutyje“ (Luko 2:7).
21. Kas buvo Jėzaus gimimo žemėje liudininkai ir kokiu būdu?
21 Būsimasis Mesijas atėjo! Šią įkvepiančią žinią paskelbė puikus Angelas piemenims, kurie naktį budėjo prie savo bandos lauke, netoli Betliejuje. Ir pasakė jiems Angelas: „Nebijokite, Aš pranešu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visiems žmonėms: Nes dabar jums gimė Dovydo mieste Gelbėtojas, Kuris yra Viešpats Kristus. Ir štai jums ženklas: jūs rasite kūdikį vystykluose gulintį ėdžiose“. Ir staiga pasirodė su Angelu nesuskaičiuojama dangaus kariauna, šlovinanti Dievą ir šaukianti: „Šlovė Dievui aukštybėse ir žemėje taika tarp geros valios žmonių“ (N. P.). Po to, kai piemenys tai išklausė, jie suieškojo mažą vaikutį esantį ėdžiose. Taip jie šitą lemtingą naktį pergyveno džiaugsmą, kaip Jėzaus gimimo liudininkai (Luko 2:8-20).
22. Kada Jėzus tapo „Viešpačiu Kristumi“ ir kaip?
22 Kada Jėzus iš tikrųjų tapo „Viešpačiu Kristumi“? Ne 8-tą savo gimimo dieną, kai jis buvo apipjaustytas. Tą dieną Jis nebuvo pateptas. Tai atsitiko, kai Jam buvo 30 metų. Jis atėjo pas Joną Krikštytoją ir tas pakrikštijo Jį tuo metu Jordane. Jėzus neprašė Jono, kad jis pateptų Jį aliejumi kaip 12-kos Izraelio kartų Mesijų Karalių. Jis prašė pakrikštyti Jį vandenyje taip pat, kaip jis krikštijo daugelį kitų judėjų per savo aktyvios veiklos mėnesį. „Kada krikštijosi visa tauta, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir šventa Dvasia nusileido ant Jo balandžio pavidalu (N. P.), ir buvo balsas iš dangaus, kalbantis: „Tu Mano numylėtas Sūnus, Tavyje Mano malonė“ (Luko 3:21-23).
23. Kokiais žodžiais Jonas Krikštytojas paliudijo apie tai, kad Jėzus buvo Kristus?
23 Vėliau pranašas Jonas prieš Jo mokinius liudijo apie tai: „Aš nežinojau Jo, bet Pasiuntęs mane krikštyti vandenyje pasakė man „ant ko pamatysi nusileidžiančią Dvasią ir esančią ant Jo, Tas yra krikštijantis Šventa Dvasia“. Ir aš mačiau ir paliudijau, kad Šis yra Dievo Sūnus“ (Jono 1:33-49).
24. Ką rado Andriejus, pranešęs savo broliui, ir už ką priėmė Natanaelis Jėzų?
24 Apie 40-tą dieną po krikštijimo Jėzaus Jordane, atvedė Jonas du savo mokinius pas Jėzų. Jie pasekė Jėzumi ir Jis davė jiems pamoką iš Biblijos. Vienas iš jų, Andrėjas, labai džiaugėsi dėl to, kas su juo atsitiko. Jis surado savo brolį Petrą ir pasakė jam: „Mes suradome Mesiją“ (pagal kitą vertimą reiškia Kristų). Truputį vėliau vienas vyras, vardu Natanuelis ateina pas Jėzų. Jis išklausė Jėzaus ir pasakė jam: „Rabine, Tu Dievo Sūnus, Tu — Izraelio Karalius“. Tuo Natanaelis patvirtina, kad pateptasis Jėzus buvo Mesijas, Kristus (Jono 1:35-49).
DVASINIS MESIJAS ARBA KRISTUS
25. Kodėl Jėzus leido Jonui krikštyti Save, nors tas krikštijimas buvo skirtas nusidėjėliams?
25 Kai Jėzus buvo žemėje, Jis buvo visiškai žemiškas Dievo Sūnus: Jis neturėjo nuodėmės, dėl kurios turėtų atgailauti. Kodėl Jis leido vienam vyriškiui, skelbusiam atgailavimo ir nuodėmių atleidimo krikštijimą, panardinti Save? Jis taip pasielgė todėl, kad norėjo įvykdyti Psalmyno 39:6-8 pranašystę. Šis vandens krikštijimas simbolizavo tai, kad Jis pilnai atidavė Save Dievui, kaip pasakė: „Tavo valią išpildyti, Dieve“. Ir tokiu būdu padaryti tai atvirai (Hebrajams 10:5-10). Dievo valia Jam vadovavo šiuo atžvilgiu taip, kaip Jis turėjo veikti, kaip Mesijas arba Kristus.
26. Kokią permainą Jėzaus gyvenime rodė tai, kad balsas iš dangaus buvo išgirstas ir kodėl tai su juo turėjo atsitikti?
26 Kai Jėzus pasikrikštijęs išėjo iš vandens, Jis išgirdo Dievo balsą iš dangaus: „Štai mano numylėtas Sūnus, kuriame Mano malonė“ (Mato 7:17). Tai reiškė permainą Jėzaus gyvenime. Kokiu atžvilgiu? Šis oficialus Dievo pareiškimas reiškė, kad dabar Jėzus buvo gimęs kaip dvasinis Dievo Sūnus ir tuo Jam atsivėrė kelias grįžti į dangų. Tai Jėzui buvo būtina. Kaip Jis vėliau pasakė judėjų viršininkui Nikodemui: „Jeigu kas negims iš aukščiau, negalės pamatyti Dievo Karalystės. ... Kas negims nuo Vandens ir Dvasios, negali įeiti į Dievo Karalystę. Nesistebėk tuo, ką Aš tau pasakiau, turi jums gimti iš aukščiau“ (Jono 3:3-7).
27. Ką nusakė Dievo apreiškimas iš dangaus apie Jo Sūnų, ir kiek Jėzus skyrėsi dabar nuo Savo motinos?
27 Per apreiškimą, kurį Dievas pasiuntė iš dangaus, buvo pranešta, kad Jo dvasinis Sūnus turėjo perspektyvą įeiti į Dievo Dangaus Karalystę. Marija nebuvo šio dvasinio Dievo Sūnaus motina. Ji buvo tik motina, pagimdžiusia nuo kūno. Pradedant nuo šio momento negalima daugiau pasakyti, kad Jėzus kreipėsi į ją, kaip į „motiną“. Todėl Jėzų jo mokiniai, jo pasekėjai skaitė „gimusiu nuo Dievo“. Pavyzdžiui, 1 Jono 5:18 mes skaitome: „Gimęs nuo Dievo, Jo saugumas, ir piktas neprisiliečia Jo (nepalies)“ (Brune). Jėzus, tokiu būdu, buvo kitoks, negu Jo motina. Nuo to laiko Jis pašventė Save dvasiniams dalykams ir daugiau nebedirbo dailide Nazarete, kur gyveno Marija.
28. Kokiu Mesiju tapo pateptas Jėzus ir kur Jis turėjo valdyti?
28 Ant Jėzaus, kaip ant dvasinio Dievo Sūnaus nusileido šventoji Dievo Dvasia ir tuo buvo atliktas Jo patepimas, kaip Kristaus ir Mesijo. Šis dvasinis Dievo sūnus turėjo didelę jėgą, kaip tikras žmonių Mesijas iš kūno ir kraujo. Jis turėjo tapti dvasiniu Mesiju, kuris pagaliau vieną kartą pradės valdyti Dangiškoje Dievo Karalystėje. Šis Mesijas, grįžęs į dangų, turėjo užimti „Jo Tėvo, Dovydo sostą“ ir būti danguje. Ir taip, Jis dangaus soste „karaliaus Jokūbo namams amžinai“ (Luko 1:32, 33).
29. Kokį titulą galėjo Jėzus pridėti prie savo vardo kaip Pateptasis ir kuo Jis buvo pateptas?
29 Po to, kai prie Jordano Jėzus buvo Šv. Dvasios pateptas, Jis galėjo teisėtai nešioti Mesijo arba Kristaus titulą. Po mėnesio, kai Jėzus keliu grįžo į Galilėją, Jam viena moteris samarietė pasakė: „Žinau, kad ateis Mesijas, t. y. Kristus, kai Jis ateis, tai pasakys mums viską“ (Jono 4:25, 26). Kaip Mesijas arba Kristus, Jėzus nebuvo pateptas specialiu aliejumi, kurį būtų užpylę ant Jo galvos. Tiktai Dievas galėjo ką nors išlieti ant Jo, kaip ant Savo dvasinio Sūnaus. Ką? Ap. Petras atsako: „Dievas šventa Dvasia ir jėga patepė Jėzų ... Ir Jis ėjo, darydamas gerus darbus ir gydydamas visus užvaldytus velnio“ (Apaštalų darbų 10:38).
30. Kas pasirodo pas Jėzų tuoj po Jo patepimo, kaip ir pas Dovydą, ir kodėl Jis neprarado Šv. Dvasios?
30 Dabar prisiminkime, kaip Dievo Dvasia veikė per jauną piemenį Dovydą po to, kai pranašas Samuelis patepė jį aliejumi. Ši Dvasia davė jam jėgų nuostabiems veiksmams. Panašiai įvyko, kai Jėzus buvo pateptas iš dangaus nuo Dievo. Tai patvirtinama Luko 4:1, 2: „Jėzus, pripildytas Šventosios Dvasios, sugrįžo nuo Jordano ir dvasios buvo nuvestas į dykumą. Ten 40 dienų jis buvo gundomas velnio“. Morkaus 1:12 mes skaitome: „Greitai po to dvasia veda Jį į dykumą“. Jėzus neprarado šventos Dvasios, išlaikęs velnio mėginimus dykumoje. Jis nepaklausė jo ir nenustojo būti Mesiju arba Kristumi. Jis gyveno sutinkamai su Jo vandens krikšto prasme.
31. Kokioje jėgoje sugrįžo Jėzus į Galilėją po to, kai Jonas buvo įmestas į kalėjimą ir ką Jis ten darė?
31 30-tais m. e. m. Jėzaus pirmtakas Jonas Krikštytojas buvo Galilėjos ketvirtininko Erodo Antipo įmestas į kalėjimą. Po to Jėzus paliko Judėją ir sugrįžo keliu per Samariją į Galilėją. Taip išsipildė užrašytas Žodis ir Jis galėjo sutapti su Mesiju arba Kristumi (Mato 4:12-17). „Ir sugrįžo Jėzus Dvasios stiprybėje į Galilėją ir pasklido apie Jį kalbos po visą aplinkinę šalį. Jis mokė sinagogose ir visų buvo šlovinamas“ (Luko 4:14, 15). Dievo patepimas padėjo Jam mokyti žmones Šv. Rašto.
32. Kokią Izaijo pranašystę Jėzus perskaitė sinagogoje Nazarete ir kaip Jis tai paaiškino?
32 Sinagogoje savo gimtajame mieste Nazarete Jėzus paskelbė, kad Jis buvo Dievo pateptas pagal Izaijo pranašystę apie Mesiją. Luko 4:16-21 mes skaitome apie tai:
„Ir atėjo Jis į Nazaretą, kur buvo išauklėtas, ir pagal Savo papratimą įėjo šeštadienį į sinagogą ir pradėjo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą ir Jis, atvertęs knygą, surado vietą, kur buvo parašyta: „Viešpaties Jehovos Dvasia (N. P.) Manyje, nes Jis pasiuntė Mane skelbti vargšams ir pasiuntė mane gydyti sielvartaujančius širdyje, skelbti belaisviams išlaisvinimą, akliems praregėjimą, paleisti iškankintus į laisvę, skelbti malonią Viešpaties Dievo vasarą“ ir užvertęs knygą ir atidavęs tarnautojui, atsisėdo, ir visų akys sinagogoje buvo nukreiptos į Jį. Ir Jis pradėjo kalbėti jiems: „Dabar išsipildė šis raštas, jūsų girdėtas“.
33. Apie ką buvo „geroji žinia“, kurią Jėzus buvo pasiųstas skelbti ir kokiu mastu Jis apskelbė ją?
33 Kiek nuostabių dalykų, pagal Izaijo pranašystę, turėjo padaryti Jehovos Pateptasis! Kaip nuostabiai per Jį veikė Jehovos Dvasia, kuria Jis buvo pateptas! Trijų likusių savo tarnavimo, kaip Mesijo bėgyje, jis su meile vykdė šį pranašingą Jehovos pavedimą. „Gera žinia“, kuri buvo paskelbta vargšams buvo mesianistinės Dievo Karalystės žinia. Kartą Jis pasakė daugybei dvasiškai badavusių žmonių, prašiusių Jį pasilikti: „Ir kitiems miestams Aš turiu skelbti Dievo Karalystę, nes Aš tam pasiųstas“ (Luko 4:43).
34. Kas lydėjo Jėzų, kai Jis ėjo iš vienos vietos į kitą ir skelbė?
34 Po to viename pranešime kalbama: „Po to Jis perėjo miestus ir kaimus, mokydamas ir skelbdamas Dievo Karalystę, ir su Juo dvylika. Ir kai kurios moterys, kurias Jis išgydė nuo piktų dvasių ir ligų; Marija, vadinama Magdalena, iš kurios išėjo 7 velniai, ir Joana, Chuzos žmona, Erodo ir Susano namų valdytojo ir daugelis kitų, kurios Jam tarnavo savo (turtu) dvarais“ (Luko 8:1-3).
35. Kaip Jėzus išplėtė Evangelijos skelbimą?
35 Jėzus paskelbė gerą žinią apie Dievo Karalystę ne tik Pats, bet ir siuntė Savo mokinius, kurie turėjo skelbti tokiu pat būdu. Po to, kai Jis metų bėgyje apmokė 12 Savo mokinių, Jis pasiuntė juos savarankiškai skelbti Dievo Karalystę. Luko 9:1, 2 kalbama apie tai: „Sušaukęs 12, davė jiems jėgą ir valdžią visiems demonams suramdyti ir ligoms gydyti. Paskui išsiuntė Dievo Karalystę skelbti, sveikatos ligoniams teikti“. Sekančiais metais Jėzus pasiuntė 70 kitų Evangelijos skelbėjų. „Po to išrinko Viešpats ir kitus 70 mokinių ir pasiuntė juos po 2 prieš Savo veidą į visokius miestus ir vietas, kur Pats norėjo eiti, ir pasakė jiems: „Jeigu ateisite į kokį miestą ir priims jus, valgykite, ką jums pasiūlys ir gydykite jame esančius ligonius ir kalbėkite jiems: „Prisiartino Dievo Karalystė“ (Luko 10:1-9).
36. Ką turi turėti Evangelijos skelbėjai, kai jie stos prieš valdytojus, ir kodėl mūsų laikais negalima sustabdyti Dievo Karalystės skelbimo?
36 Šioje Pateptojo Jėzaus veikloje už Jo stovėjo veikianti Dievo jėga. Ši jėga taip pat turėjo būti kiekviename Evangelijos skelbėjuje, kurį pasiuntė Jėzus. Kai jie turėjo stoti prieš valdytojus, ši jėga padėjo jiems: „Nesirūpinkite, kaip ir ką jiems pasakysite, nes tą valandą jums bus duota, ką pasakyti. Nes ne jūs kalbėsite, bet jūsų Tėvo Dvasia kalbės jumyse“ (Mato 10:18-20; Luko 12:11, 12). Tai buvo išsipildymas to, kad geroji žinia apie Dievo Karalystę bus skelbiama tęsinyje šios santvarkos galo (Mato 24:3, 9-14). Todėl Dievo Dvasia palaiko mesianistinės Dievo Karalystės skelbimą, kuri dabar danguje, Jėzaus Kristaus vadovaujama, daro teismą ir žmonės negali nutraukti šio darbo (Morkaus 13:10-13).
37. Koks atvejis aprašytas Luko 5:17-26, liudijantis apie tai, kad religinių vadų pasipriešinimas negalėjo sutrukdyti gydančiai Jėzaus jėgai?
37 Taip, Jėzus buvo pateptas ne žmogaus, bet Savo dangiškojo Tėvo. Ir Jis ėjo „darydamas gerus darbus ir gydydamas visus apvaldytus velnio“, nes Dievas buvo su Juo (Apaštalų darbų 10:38). Nuostabios jėgos veiklai negalėjo sutrukdyti piktas religinių vadų pasipriešinimas. Apie vieną sensorinį išgijimo stebuklą kalbama: „Vieną dieną, kai Jis mokė, ten sėdėjo fariziejai teisieji, atėję iš visų Galilėjos ir Judėjos vietų ir iš Jeruzalės, ir Viešpaties (Jehovos, N. P.) jėga pasirodė ligonių išgydymui“. Priešiškai nusiteikusių judėjų atstovų užsispyrimas negalėjo sutrukdyti paralyžiuotojo išgijimui. Žiūrovai, kuriems tai padarė gilų įspūdį, prakalbėjo: „Stebuklingus dalykus mes dabar matome“ (Luko 5:17-26).
38. Kam Jėzus priskyrė garbę už Savo stebuklus ir prieš kokią nuodėmę perspėjo Jis tuos, kurie melagingai Jį apkaltino?
38 Už stebuklingą išgydymą, kurį Jis atliko, Jėzus garbę priskyrė Tam, kas iš tikrųjų buvo už tai atsakingas. Todėl tiems, kurie puolė Jį, patys būdami velnio sąjungininkai, o jį vadindami Belzebubu, demonų Kunigaikščiu, Jėzus atsakė: „Ir išveju velnius Dievo Dvasia“. Todėl Jis perspėjo priešininkus, kad „Dvasios koneveikimas nebus atleistas. Jeigu kas pasakys ant šventosios Dvasios, jam nebus atleista nei šiame amžiuje, nei būsimame“. Kiekvienas iš jo priešų turėjo užslėptų nuodėmių. Be to, jie piktavališkai priskyrė velniškiems tuos veiksmus, kurie aiškiai įsakė nuostabią Dievo šventosios Dvasios jėgą (Mato 12:24-32).
KAIP DIEVO SŪNUS PASISKELBĖ DVASIOJE
39. Ką priešingai Hebrajų Raštams judėjai galvojo apie išpranašauto Mesijo gyvenimą?
39 Jėzaus laikais viešpatavo klaidingas supratimas apie tai, koks žmogus turi būti Mesijas ir kuo bus atžymėtas Jo gyvenimo kelias. Kadangi Jis buvo pagrindinė dalis Dievo „žmonos“ „Sėklos“, tai jo „pėda“ turėjo būti „įgelta“ (sumindžiota, N. P.) (Pradžios 3:15). Pagal Hebrajų Raštų pranašystę, kuri tuo rėmėsi, turėjo išsipildyti tai, ką ap. Petras paskelbė daugybei judėjų Jeruzalės šventykloje: „Dievas gi kaip išpranašavo visų savo pranašų lūpomis Kristui nukentėti, taip ir išsipildė tai“ (Apaštalų darbų 3:18).
40. Iš kokio Jėzaus atsakymo ap. Petrui aišku, kad Mesijas turi nukentėti ir mirti?
40 Jėzus iš Hebrajų Raštų žinojo, kad Mesijas turi nukentėti ir mirti. Nors apaštalai pripažino Jį kaip Mesiją, jie buvo pritrenkti, kai Jis jiems pasakė, kad turės mirti gėdinga mirtimi. Kai apaštalas Petras tam paprieštaravo, Jėzus jam pasakė: „Eik nuo Manęs, šėtone, tu Mano pagunda, todėl, kad galvoji ne apie tai, kas Dievo, o kas žmogiška“. Su Jėzaus pirmtaku Jonu Krikštytoju pasielgta taip, „kaip norėjo“, taip ir Jėzaus žodžiais — „Žmonių Sūnus nukentės nuo jų“ (Mato 16:21-23; 17:12, 13).
41. Kaip 1-me m. e. šimtmetyje dėl mirties, kokia mirė Jėzus, žiūrėjo į Kristaus pasekėjų susirinkimą?
41 Galiausiai Jėzus, kaip burnotojas ant Dievo ir maištininkas, buvo Romos imperijos vyriausybės numarintas. Judėjams ir pagonims tai buvo suklupimo akmuo, ir daugeliui pasirodė sunku priimti Jėzų, kaip Mesiją. Po 25 m. judėjai Romoje atsivėrė, kad jie turėjo nustatyti savo požiūrį dėl Jėzaus pasekėjų susirinkimo, kai jie pasakė įkalintam ap. Povilui: „Nes mums žinoma, kad dėl šio mokymo visur ginčijamasi“ (Apaštalų darbų 28:22).
42. Ką šv. Rašto pagrindu krikščionys turi įrodinėti apie Mesiją, kaip tai parodė ap. Povilas?
42 Todėl krikščionys turi įrodinėti, kad Jėzus mirė ant kankinimų stulpo ne Jeruzalėje, ir kad todėl nėra priežasties abejoti tuo, kad Jis buvo Šv. Rašto išpranašautas Mesijas. Ir dėka to faktiškai tampa įrodyta, kad Jis buvo dieviškasis Mesijas, Kristus. Pažiūrėkime, pavyzdžiui, ką padarė ap. Povilas sinagogoje Tesalonikuose, Makedonijoje: „Povilas savo papratimu įėjo pas juos ir tris šeštadienius kalbėjo su jais iš Rašto, atskleisdamas ir įrodydamas jiems, „kad Kristui reikėjo nukentėti ir prisikelti iš numirusiųjų, ir kad šis Kristus yra Jėzus, kurį aš skelbiu jums“ (Apaštalų darbų 17:1-3). Po metų apaštalas Povilas, kaip kalinys, stovėjo prieš Romos vietininką Festą ir karalių Agripą (kuris aplankė Festą) ir gynė save, kulminacinėje savo kalboje jis pasakė:
„Bet gavęs pagalbą iš Dievo, aš iki šios dienos stoviu, liudydamas mažam ir dideliam, nieko nesakydamas be to, ką pranašai ir Mozė kalbėjo, kad tai bus, t. y. kad Kristus, turėdamas nukentėti ir pirmasis prisikels iš numirusiųjų, apreikš „judėjų liaudžiai ir pagonims šviesą“ (Apaštalų darbų 26:22, 23).
43. Kokio stebuklo liudininku buvo Povilas ir kaip Petras liudijo apie tą didžiausią dievišką stebuklą?
43 Povilas buvo Jėzaus prisikėlimo liudininkas, kaip jis nuoširdžiai pareiškė Festui ir Agripai (Apaštalų darbų 26:12-18). 1 Korintiečiams 15:3-8 Povilas liudijo apie tai, kad „daugiau kaip 500 brolių“ buvo liudininkai, kad Jėzus buvo prikeltas iš mirties. Jėzaus Kristaus prisikėlimas iš numirusių 3-ią dieną po Jo mirties buvo didžiausias Dievo stebuklas. Dievas turėjo dinaminę jėgą, kuri padarė šį stebuklą. Apaštalas Petras pateikė tam pagrindą tokiais žodžiais: „Jėzus Kristus, kad atvestų mus pas Dievą, kartą nukentėjo už mūsų nuodėmes, teisusis už neteisiuosius. Buvo numarintas kūnu, bet atgijo dvasia ir buvusioms kalėjime kaimynų dvasioms skelbė“ (1 Petro 3:18, 19).
44. Koks atgijo Jėzus Petro žodžiais?
44 Ką Petras turėjo tuo omenyje? Tai, kad Visagalis Dievas pažadino Jėzų ne kaip žmogų, bet kaip dvasinę asmenybę, nedūlijančią, nemirtingą, mirtimi nepažeidžiamą dvasinę asmenybę.
45, 46. (a) Kas buvo apreikšta Jėzui po to, kai ant Jo nusileido šv. Dvasia? (b) Kokia jėga prikėlė Jėzų iš mirties, kaip pripažintą Dievo Sūnų?
45 Fizinis Jėzaus kūnas, kaip auka Dievo paliepimu, buvo paimtas mirties. Taigi Jėzus buvo prikeltas dangiškajam gyvenimui, būtent, didybei ir nemirtingumui dvasiniame kūne. Jis daugiau niekada neturėjo mirti (1 Korintiečiams 15:42-52). Jėzus buvo pasiruošęs tam anksčiau, krikštijimo vandeniu dieną, kai Jehova per Savo Šv. Dvasią paliudijo, kad Jis dabar dvasinis Dievo Sūnus, turintis perspektyvą į dangiškąjį palikimą. Šis Jėzaus prasidėjimas buvo patvirtintas, kai Dievas kalbėjo iš dangaus ir apreiškė, kad Jėzus — Jo Numylėtinis ištikimas dvasinis Sūnus (Mato 3:13-17). Jėzaus prikėlimo iš mirties dieną Dievas apreiškė Jam, kad dabar Jis pilnai „gimęs“ kaip dvasinis Dievo Sūnus. Povilas apie tai rašo:
46 „Dievas anksčiau žadėjo per Savo pranašus Šv. Raštuose apie Savo Sūnų, kuris gimė nuo Dovydo sėklos pagal kūną, ir atsivėrė Dievo Sūnumi jėgoje, pagal šventenybės dvasią, per prisikėlimą iš numirusiųjų, apie Jėzų Kristų Viešpatį mūsų“ (Romiečiams 1:1-4).
47. Kaip Povilas rašė Efeziečiams 1:19-21 apie Jėzaus prisikėlimą, kaip apie didį Dievo padarytą stebuklą?
47 Ap. Povilas kitoje vietoje rašė kaip apie nuostabų Jehovos stebuklą, kad Jėzus Kristus buvo prikeltas dvasia nemirtingumui: „Ir kokia be galo didi Jo galybė mumyse, tikinčiuose į valdančios Jo jėgos veikimą, kuria Jis paveikė Kristų, prikėlęs Jį iš numirusių ir pasodinęs Savo dešinėje danguje, virš bet kokios vyriausybės ir valdžios, ir jėgos, ir viešpatavimo, ir bet kokio vardo, minimo ne tik šiame amžiuje, bet ir būsimame“ (Efeziečiams 1:18-21; Filipiečiams 2:5-11; 1 Petro 3:21, 22).
48. Kokia „žmona“ turima omenyje Pradžios 3:15 ir kokį stebuklą padarė Dievas, prikėlęs Jėzų?
48 Pasėkoje to, kad Jehova atliko šį stebuklingą Kristaus prikėlimą, Jis, kaip Dangiškasis Gydytojas, stebuklu išgydė „žmonos Sėklos pėdą“, kuriai pakenkė didžioji gyvatė šėtonas, velnias per savo pražūtingą žemišką organizaciją (Pradžios 3:15). Ta Dievo „žmonos“ paslaptis nebuvo susieta su nusidėjusia Ieva ar judėjų mergaite Marija, bet su žmonos tipo dangiškąja organizacija, sudaryta iš šventų dvasinių tvarinių (Palyg. Galatams 4:25, 26).
49, 50. Kaip dabar gali veikti pagrindinė Dievo „žmonos“ sėklos grandis ir kokios aplinkybės atitinkamai turi ateiti, kokių mes su įkvėpimu laukiame?
49 Pagrindinė Dievo „žmonos“ „sėklos“ grandis dabar gali nusukti galvą didžiajai šėtono velnio gyvatei ir pilnutinai sunaikinti jo „sėklą“. Ar mes esame judėjai, ar ne, mes negalime laukti ateinant Mesijo kūno. Jis jau atėjo 1-ame m. e. šimtmetyje ir atliko Savo užduotį žemėje (1 Jono 4:2; 2 Jono 7). Dabar Jis apdovanotas didybe danguje. Jis dvasinis Mesijas arba Kristus, kuris gali veikti dar didesniu mastu, negu žmogiškasis Mesijas arba Kristus žemėje.
50 Visa garbė priklauso Dievui Jehovai, kurio Sūnus Jėzus buvo pateptas „Šv. Dvasia ir jėga“, kaip Mesijas. Mes laukiame žavingų, didingų amžinų palaiminimų, kurios ateis visai žmonijai per šlovingą dvasinį Dievo Mesiją arba Kristų (Apaštalų darbų 10:38; Pradžios 22:18).