14. Kodėl reikšminga, kad norėdamas pabrėžti mintį parabolėje apie gailestingąjį samarietį Jėzus minėjo kelią, vedantį „iš Jeruzalės į Jerichą“?

¹⁴ Antra, prisiminkime parabolę apie gailestingąjį samarietį. Jėzus prabilo: „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį.“ (Luko 10:30) Įdomu, kad norėdamas pabrėžti mintį Jėzus minėjo kelią, vedantį „iš Jeruzalės į Jerichą“. Jėzus pasakojo tą istoriją būdamas Judėjoje, netoli nuo Jeruzalės; tad jo klausytojai tą kelią, matyt, žinojo. Niekam nebuvo naujiena, kad keliauti juo gana pavojinga, ypač vienam. Kelias vingiavo nuošalia vietove ir jo užuolankose galėjo tykoti plėšikai.

15. Kodėl pasakojime apie gailestingąjį samarietį negalima pateisinti kunigo ir levito abejingumo?

¹⁵ Kalbant apie Jėzaus paminėtąjį kelią, kuris leidosi „žemyn iš Jeruzalės į Jerichą“, pažymėtina dar kai kas. Remiantis pasakojimu, tuo keliu praėjo kunigas, o paskui levitas, nors nė vienas iš jų nesuteikė pagalbos nukentėjėliui. (Luko 10:31, 32) Kunigai tarnavo Jeruzalės šventykloje, o levitai jiems padėdavo. Daug kunigų ir levitų laisvu nuo tarnybos laiku gyveno Jeriche, nes Jerichas buvo už 23 kilometrų nuo Jeruzalės. Taigi jiems tikrai tekdavo keliauti tuo keliu. Įsidėmėk taip pat, kad kunigas ir levitas keliavo „iš Jeruzalės“, taigi ėjo tolyn nuo šventyklos.b Tad niekas negalėjo pateisinti tų vyrų abejingumo sakydamas, kad jiedu vengė sužalotojo, nes šis atrodė negyvas, ir kad palietę lavoną jie laikinai nebebūtų galėję eiti pareigų šventykloje. (Kunigų 21:1; Skaičių 19:11, 16) Argi ne akivaizdu, kad Jėzus pavyzdžiu ėmė tai, kas buvo žinoma jo klausytojams?