– Teisingai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi, – užtikrintai taria Jėzus.

Jėzaus atsakymas aiškus ir konkretus. Tačiau pokalbis tuo nesibaigia. Įstatymo žinovui rūpi ne tiek atsakymas, kiek paties teisumas. Jis nori išgauti iš Jėzaus patikinimą, kad jo pažiūros teisingos ir elgesys su kitais deramas. Taigi Jėzaus jis klausia:

– O kas yra mano artimas? (Luko 10:28, 29)

Atsakyti į šį, regis, paprastą klausimą nėra taip paprasta. Kodėl?

Žydų įsitikinimu, artimu galima vadinti tik tą, kas laikosi žydų tradicijos. Jų manymu, tai dera su Kunigų 19:18 užrašytu priesaku. Bičiuliautis su svetimtaučiu, anot jų, Įstatymas žydui neleidžia (Apaštalų darbų 10:28). Taigi šis vyras ir gal net kai kurie Jėzaus mokiniai mano, kad bus teisūs, jei darys gera savo tautiečiams. O svetimtautis nėra artimas ir su juo galima elgtis visai kitaip.

Koks sumanus Mokytojas! Jeigu į Įstatymo žinovo klausimą Jėzus būtų atsakęs tiesiai šviesiai – kad artimu laikytinas ir kitatautis, – vargu ar šis vyras ir kiti žydai pamokymą būtų priėmę. O štai toks paprastas pasakojimas, gerai apgalvotos detalės – ir atsakymas į klausimą „kas yra mano artimas?“ tampa labai aiškus. Kaip Dievo Žodis ir moko, rodyti meilę ir daryti gera turime visiems. Artimas mums yra kiekvienas žmogus.