Tada Jėzaus teirautojas paklausė: „O kas gi mano artimas?“ Užuot atsakęs tiesiai, Jėzus papasakojo vaizdingą prilyginimą apie vieną žydą, kurį apiplėšė, sumušė ir paliko pusgyvį. Pro šalį ėjo du žydai — pirma kunigas, o po to levitas. Abu matė savo tautiečio žydo padėtį, bet nesiėmė jam padėti. Po to ėjo samarietis. Gailesčio skatinamas, jis aptvarstė sužeistojo žydo žaizdas, nugabeno į užeigą ir pasirūpino jo tolesne slauga.

Jėzus paklausė savo teirautojo: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Neabejotinai, tai buvo gailestingasis samarietis. Taip Jėzus parodė, kad tikroji meilė artimui nežino etninių barjerų (Luko 10:29-37).

Puikus Jėzaus pavyzdys

Pirmajame šimtmetyje žydai buvo labai nusiteikę prieš samariečius — žmones, gyvenusius tarp Judėjos ir Galilėjos. Kartą priešiški žydai paniekinamai paklausė Jėzaus: „Argi mes ne teisingai sakome, kad tu samarietis ir velnio apsėstas?!“ (Jono 8:48). Antisamarietiški jausmai buvo tokie stiprūs, kad kai kurie žydai net viešai prakeikdavo samariečius sinagogose ir kasdien melsdavosi, kad jie nebūtų apdovanoti amžinuoju gyvenimu.

Jėzus, žinodamas šią giliai įsišaknijusią neapykantą, be abejo, buvo paskatintas duoti palyginimą apie samarietį, kuris įrodė esąs tikras artimas, pasirūpinęs plėšikų sumuštu žydu. Kaip Jėzus būtų galėjęs atsakyti, kai žydas, Mozės Įstatymo žinovas, paklausė: „O kas gi mano artimas?“ (Luko 10:29). Na, Jėzus būtų galėjęs tiesiai atsakyti: ‛Tavo artimas — tai ne tik tavo gentainis žydas, bet taip pat ir kiti žmonės, net samariečiai.’ Tačiau žydams būtų sunku buvę su tuo sutikti. Todėl jis papasakojo prilyginimą apie žydą, susilaukusį samariečio gailestingumo. Taip Jėzus padėjo žydų klausytojams padaryti išvadą, kad tikros meilės artimui principas taikomas ir nežydams.