Jie vykdė Jehovos valią

Samarietis įrodo esąs geras artimas

JĖZAUS dienomis tarp žydų ir nežydų vyravo pastebimas priešiškumas. Laikui bėgant į žydų Mišną netgi buvo įtrauktas įstatymas, draudęs žydėms pasitarnauti pribuvėjomis gimdant nežydei, nes tai tik padėtų ateiti į pasaulį dar vienam nežydui (Aboda Zara 2:1).

Samariečiai ir rasiniu, ir religiniu atžvilgiu buvo susiję su žydais glaudžiau negu nežydai. Nepaisant to, jie taip pat buvo laikomi atstumtaisiais. „Žydai nebendrauja su samariečiais“, — rašė apaštalas Jonas (Jono 4:9). Iš tikrųjų Talmudas mokė, kad „duonos gabalas, paduotas samariečio, yra labiau suterštas už kiaulieną“. Kai kurie žydai žodžiu „samarietis“ netgi išreikšdavo panieką bei priekaištą (Jono 8:48).

Turint omenyje tokią padėtį, Jėzaus žodžiai, pasakyti vyrui, nusimanančiam apie žydų įstatymą, yra labai pamokantys. Žmogus prisiartino prie Jėzaus ir paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Atsakydamas Jėzus atkreipė jo dėmesį į Mozės įstatymą, kuriuo liepiama ‛mylėti Viešpatį [„Jehovą“, NW], savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu’ bei ‛savo artimą kaip save patį’. Įstatymo mokytojas paklausė Jėzaus: „O kas gi mano artimas?“ (Luko 10:25-29; Kunigų 19:18; Pakartoto Įstatymo 6:5) Pasak fariziejų, žodis „artimas“ tiko tik tiems, kurie laikėsi žydų tradicijų, — be abejo, ne samariečiams arba nežydams. Jei šis žingeidus Įstatymo mokytojas manė, kad Jėzus pritars jo požiūriui, tai jo laukė nustebimas.

Gailestingasis samarietis

Jėzus į to žmogaus klausimą atsakė papasakodamas alegoriją.a „Vienas žmogus, — pasakė jis, — keliavo iš Jeruzalės į Jerichą.“ Atstumas tarp tų miestų buvo maždaug 23 kilometrai. Juos jungiantis kelias vingiavo tarp išsikišusių uolų, tad plėšikams buvo patogu pasislėpti, užpulti ir pabėgti. Kaip pasirodė, Jėzaus alegorijos keleivis „pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį“ (Luko 10:30).

„Atsitiktinai, — tęsė Jėzus, — tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse“ (Luko 10:31, 32). Kunigai ir levitai buvo Įstatymo mokytojai — taigi ir įstatymo apie meilę artimui (Kunigų 10:8-11; Pakartoto Įstatymo 33:1, 10). Žinoma, jie labiau nei kas nors kitas turėjo jausti pareigą padėti sužeistam keleiviui.

Jėzus tęsė: „O vienas samarietis keliaudamas užtiko jį.“ Paminėjus samarietį, Įstatymo mokytojui, be abejo, pasidarė smalsu. Ar Jėzus patvirtins neigiamą požiūrį į šią tautą? Priešingai — matydamas nelaimingą keleivį, samarietis „pasigailėjo“. Jėzus pasakė: „Priėjęs jis aprišo jo žaizdas, užpildamas aliejaus ir vyno, užkėlė ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį.b Kitą dieną iškeliaudamas jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‛Slaugyk jį, o jei ką išleisi viršaus, sugrįžęs atsilyginsiu’“ (Luko 10:33-35, Brb red.).

Dabar Jėzus besiteiraujančiojo paklausė: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Įstatymo mokytojas žinojo atsakymą, tačiau atrodė, jog jis nenori pasakyti: „Samarietis.“ Vietoje to jis paprasčiausiai atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą.“ Tada Jėzus tarė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Luko 10:36, 37)

Pamoka mums

Žmogus, kuris klausinėjo Jėzų, taip darė „norėdamas pasiteisinti“ (Luko 10:29). Galbūt jis manė, kad Jėzus pagirs jo atkaklumą laikantis Mozės įstatymo. Tačiau šiam savimi pasitikinčiam asmeniui reikėjo pasimokyti iš Biblijos patarlės: „Visi žmogaus keliai atrodo teisingi jo paties akyse, bet Viešpats pasveria širdį“ (Patarlių 21:2, Brb red.).

Jėzaus alegorija parodo, kad tikrai doras asmuo yra tas, kuris ne tik paklūsta Dievo įstatymams, bet ir atspindi jo savybes (Efeziečiams 5:1). Pavyzdžiui, Biblijoje mums sakoma, jog „Dievas nėra šališkas“ (Apaštalų darbai 10:34). Ar mes sekame Dievą šiuo požiūriu? Jėzaus jaudinanti alegorija parodo, kad mūsų draugiškumas turėtų peržengti tautinius, kultūrinius bei religinius barjerus. Iš tikrųjų krikščionys yra mokomi ‛daryti gera visiems’ — ne tik tos pačios socialinės kilmės, rasės ar tautybės žmonėms ir ne tik bendratikiams (Galatams 6:10).

Jehovos Liudytojai stengiasi laikytis šio Rašto patarimo. Pavyzdžiui, kai įvyksta stichinės nelaimės, jie suteikia humanitarinę pagalbą bendratikiams, ir ne tik jiems.c Be to, jie kasmet praleidžia iš viso per milijardą valandų, padėdami žmonėms geriau pažinti Bibliją. Jie stengiasi pasiekti kiekvieną su Karalystės žinia, nes Dievas nori, kad „visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Timotiejui 2:4; Apaštalų darbai 10:35).

[Išnašos]