Pamokymai apie svetingumą ir maldą

Maždaug 3 kilometrai nuo Jeruzalės, rytinėje Alyvmedžių kalno pašlaitėje, įsikūręs Betanijos kaimas (Jono 11:18). Čia Jėzus ir atkeliauja. Jis lankosi dviejų seserų, Mortos ir Marijos, namuose. Jiedvi, taip pat jų brolis Lozorius yra Jėzaus draugai. Taigi šeima Jėzų sutinka labai šiltai.

Viešnagėn priimti Mesiją – didžiulė garbė. Norėdama svečią pagerbti, Morta suskumba ruošti ypatingų vaišių. Ji triūsia pluša, o Marija tuo tarpu sėdi įsitaisiusi prie Jėzaus kojų ir jo klausosi. Netrukus Morta pratrūksta: „Viešpatie, tau nerūpi, kad mano sesuo paliko mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų“ (Luko 10:40).

Tačiau Marijai Jėzus nepasako nė žodžio. Priešingai, jis kreipiasi į Mortą. Norėdamas kiek pataisyti jos požiūrį švelniai taria: „Morta, Morta, tu nerimauji ir jaudiniesi dėl daugelio dalykų, o pakanka kelių ar tik vieno. Marija pasirinko gerąją dalį, ir ji nebus iš jos atimta“ (Luko 10:41, 42). Kad suruoštų gausybę valgių, Mortai tenka sugaišti daug brangaus laiko. Anot Jėzaus, vaišės galėtų būti kuklesnės.

Mortos norai geri, ji stengiasi būti svetinga. Tačiau visas šis rūpestis atitraukia ją nuo labai svarbių dalykų – ji praleidžia progą pasiklausyti pamokymų iš paties Dievo Sūnaus lūpų. Jėzus paaiškina, kad Marijos pasirinkimas daug geresnis. Juk tai, ką išgirdo, jai turbūt įsiminė ilgam – kaip ir ši pamoka mums visiems.

Kitą sykį prie Jėzaus prieina vienas iš mokinių ir paprašo: „Viešpatie, pamokyk mus melstis, kaip ir Jonas mokė savo mokinius“ (Luko 11:1). Prieš pusantrų metų, sakydamas savo garsųjį pamokslą, Jėzus žmones melstis jau mokė (Mato 6:9–13). Tačiau to vyro tikriausiai ten nebuvo. Taigi Jėzus bendrais bruožais darsyk paaiškina, ką dera minėti maldoje. Pasinaudodamas proga jis taip pat aptaria vieną labai svarbų maldos aspektą – atkaklumą. Jis pasako tokį palyginimą:

„Tarkim, kuris nors iš jūsų ateis pas draugą vidurnaktį ir sakys: ‘Bičiuli, paskolink man tris papločius duonos, nes pas mane ką tik iš kelionės užsuko draugas ir neturiu ko jam padėti.’ Tas iš vidaus atsilieps: ‘Nekvaršink manęs. Durys jau užsklęstos, aš ir mano vaikeliai jau miegame. Negaliu keltis tau ko nors duoti.’ Sakau jums: jis tikrai atsikels ir duos, ko bičiuliui reikia, – jei ne dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo“ (Luko 11:5–8).

Tai jokiu būdu nereiškia, kad Jehova mūsų prašymų klausosi taip pat nenoriai, kaip tas bičiulis. Veikiau Jėzaus pamoka tokia: jeigu net vangus bičiulis, matydamas draugo atkaklumą, duoda, ko šis prašo, tai juo labiau mūsų gerasis Tėvas duos savo tarnams, ko reikia, kai šie nuoširdžiai jam meldžiasi. Jėzus tęsia: „Todėl sakau: prašykite, ir bus jums duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus atidaryta. Mat kiekvienas prašantis gauna, kiekvienas ieškantis randa ir kiekvienam beldžiančiam bus atidaryta“ (Luko 11:9, 10).

Norėdamas šią pamoką paryškinti, Jėzus pateikia dar vieną palyginimą: „Negi atsirastų tarp jūsų tėvas, kuris savo sūnui, prašančiam žuvies, paduotų ne žuvį, o gyvatę? Arba jeigu paprašytų kiaušinio, nejau paduotų jam skorpioną? Tad jeigu jūs, būdami nedori, duodate savo vaikams gerų dalykų, juo labiau Tėvas, esantis danguje, duos šventosios dvasios tiems, kurie jį prašo“ (Luko 11:11–13). Koks nuostabus patikinimas! Mūsų dangiškasis Tėvas noriai klausosi mūsų maldų ir mielai duoda tai, ko reikia.