77 SKYRIUS
„Saugokitės visokio gobšumo“
PALYGINIMAS APIE NEPROTINGĄ TURTUOLĮ
PALYGINIMAS APIE VARNUS IR LELIJAS
„MAŽOJI KAIMENĖ“
Kol Jėzus pietavo fariziejaus namuose, lauke susibūrė tūkstančiai žmonių. Jau ne pirmas kartas, kai Jėzaus laukia tokia daugybė – taip yra buvę ir Galilėjoje (Morkaus 1:33; 2:2; 3:9). Skirtingai nuo fariziejų, daugelis Judėjos gyventojų nuoširdžiai trokšta pamatyti Jėzų ir jo pasiklausyti.
Pirmiausia Jėzus kreipiasi į savo mokinius. „Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainiškumo“, – sako jis. Panašų perspėjimą Jėzus yra davęs ir ankščiau, bet per pietus įvykęs pokalbis paskatina jį dar kartą apie tai prabilti (Luko 12:1; Morkaus 8:15). Fariziejai savo sugedimą mėgina paslėpti po dievobaimingumo kauke, tačiau žmonėms būtina žinoti, kokie pavojingi jie yra iš tikrųjų. „Nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko slapta, kas netaps žinoma“, – paaiškina Jėzus (Luko 12:2).
Daugelis žmonių, susibūrusių aplink Jėzų, yra Judėjos gyventojai. Jie negirdėjo, ko Jėzus mokė Galilėjoje. Taigi jis pakartoja jau anksčiau minėtas mintis. „Nebijokite tų, kurie gali nužudyti kūną ir daugiau nieko padaryti negali“, – klausytojus drąsina Jėzus (Luko 12:4). Paskui, norėdamas paskatinti žmones pasitikėti Dievu, jis primena, koks brangus Dievui kiekvienas žmogus. Dar Jėzus pabrėžia būtinybę pripažinti Žmogaus Sūnų kitų akivaizdoje ir patikina, kad sunkią valandą jo sekėjai gali kliautis Dievo pagalba (Mato 10:19, 20, 26–33; 12:31, 32).
Vienas žmogus iš minios staiga įsiterpia: „Mokytojau, liepk mano broliui pasidalyti su manimi palikimą“ (Luko 12:13). Įstatyme aiškiai pasakyta, kad pirmagimis sūnus gauna dvigubą palikimo dalį, taigi čia neturėtų kilti jokių klausimų (Pakartoto Įstatymo 21:17). Šis vyras, regis, nori gauti daugiau, nei jam priklauso. Jėzus pasielgia labai įžvalgiai ir į ginčą kištis atsisako. „Žmogau, kas paskyrė mane jūsų teisėju ar dalytoju?“ – taria jam (Luko 12:14).
Paskui Jėzus kreipiasi į visus: „Žiūrėkite, saugokitės visokio gobšumo, nes žmogaus gyvybė nuo turto nepriklauso, kad ir apsčiai jis turi“ (Luko 12:15). Net jei žmogus ir labai turtingas, galiausiai jis mirs ir viską teks palikti. Užvis svarbiausia yra pelnyti gerą vardą Dievo akyse. Būtent šią mintį pabrėžia tolesnis Jėzaus palyginimas:
„Vieno turtingo žmogaus žemė davė gausų derlių. Tad jis ėmė sau svarstyti: ‘Kaip čia padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus.’ Ir tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo svirnus, pastatysiu didesnius ir sugabensiu ten visus savo grūdus ir visas gėrybes. Tada tarsiu sau: „Turiu daug gėrybių, prikaupiau visko daugeliui metų, – galiu ilsėtis, valgyti, gerti ir linksmintis.“’ Bet Dievas jam pasakė: ‘Neprotingas žmogau, šią naktį iš tavęs bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam tada atiteks, ką sukrovei?’ Taip atsitinka tam, kuris kraunasi turtus, bet nėra turtingas pas Dievą“ (Luko 12:16–21).
Jei siektų praturtėti, tiek Jėzaus mokiniai, tiek kiti jo klausytojai lengvai įkliūtų į žabangus. Netgi eiliniai pragyvenimo rūpesčiai gali žmogų atitraukti nuo Jehovos. Taigi Jėzus pakartoja tą patį pamokymą, kurį ant kalno Galilėjoje davė prieš pusantrų metų:
„Liaukitės nerimavę dėl savo gyvybės – dėl to, ką valgysite, taip pat dėl savo kūno – ką vilkėsite. [...] Pagalvokite apie varnus. Jie nei sėja, nei pjauna, neturi nei sandėlio, nei svirno, bet Dievas juos maitina. O jūs nepalyginti vertingesni už paukščius! [...] Pagalvokite, kaip auga lelijos. Nei jos pluša, nei verpia, bet, sakau jums, net Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. [...] Tad liaukitės vis galvoję, ką valgysite ir ką gersite, liaukitės nerimavę. [...] Jūsų Tėvas juk žino, kad jums to reikia. Taigi ieškokite jo Karalystės, ir tai bus jums pridėta“ (Luko 12:22–31; Mato 6:25–33).
Tokių žmonių, kurie ieškos Dievo Karalystės, anot Jėzaus, bus palyginti nedaug. Jėzus juos pavadina „mažąja kaimene“. Vėliau paaiškės, kad ją sudaro 144 000 asmenų. Kas jiems pažadėta? „Jūsų Tėvas panorėjo duoti jums Karalystę“, – sako Jėzus. Šie žmonės nesikraus turtų žemėje, kur vagys gali pavogti. Jie visa širdimi darbuosis dėl „nenykstančio lobio danguje“. Ten, danguje, jie karaliaus drauge su Kristumi (Luko 12:32–34).