Nekenčiami dėl savo tikėjimo

„Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo“ (MATO 10:22).

1, 2. Papasakok keletą gyvenimiškų atvejų, ką patyrė Jehovos Liudytojai dėl savo religinių įsitikinimų.

VIENAS doras krautuvininkas iš Kretos salos daugybę kartų suimamas ir stoja prieš Graikijos teismus. Per šešerius metus jis praleidžia kalėjime atskirtas nuo žmonos ir penkių vaikų. 17-metį studentą Japonijoje pašalina iš mokyklos, nors jis gerai elgiasi ir yra pažangiausias iš 42 klasės mokinių. Prancūzijoje daug žmonių netikėtai atleidžia iš darbo, nors jie yra stropūs ir sąžiningi darbuotojai. Koks ryšys tarp šių neišgalvotų atsitikimų?

² Visi paminėti asmenys — Jehovos Liudytojai. Kuo gi jie nusikalto? Iš esmės tuo, kad laikėsi savo religinių įsitikinimų. Paklusdamas Jėzaus Kristaus mokymams, krautuvininkas kalbėjo apie savo tikėjimą su kitais (Mato 28:19, 20). Daugiausia jis buvo teisiamas pagal pasenusį Graikijos įstatymą, skelbiantį prozelitizmą kriminaliniu nusikaltimu. Studentą pašalino už tai, kad Biblijos išmokyta sąžinė neleido jam dalyvauti privalomose kendo (japonų fechtavimosi menas) pratybose (Izaijo 2:4). O netekusieji darbo Prancūzijoje sužinojo, jog vienintelė jų atleidimo priežastis, kad jie — Jehovos Liudytojai.

 3. Kodėl smarkiai nukentėti nuo kitų žmonių Jehovos Liudytojams tenka gana retai?

³ Tokių nemalonumų pastaruoju metu patiria kai kurių šalių Jehovos Liudytojai. Tačiau smarkiai nukentėti nuo kitų žmonių daugumai Jehovos Liudytojų tenka gana retai. Jehovos tautos žmonės visame pasaulyje žinomi savo geru elgesiu, todėl jų reputacija niekam neduoda pagrindo jiems kenkti (1 Petro 2:11, 12). Jie nerengia sąmokslų ir neužsiima žalinga veikla (1 Petro 4:15). Priešingai, jie stengiasi gyventi pagal Biblijos patarimą: pirmiau paklusti Dievui, o paskui — pasaulietiškoms vyriausybėms. Liudytojai moka įstatymo nustatytus mokesčius ir stengiasi ‛gyventi taikoje su visais žmonėmis’ (Romiečiams 12:18; 13:6, 7; 1 Petro 2:13-17). Mokydami Biblijos, jie skatina gerbti įstatymą, šeimos vertybes bei moralę. Daugelis vyriausybių gyrė juos už įstatymų laikymąsi (Romiečiams 13:3). Vis dėlto, kaip nurodoma straipsnio pradžioje, kartais jie tampa priešiškumo taikiniais, o kai kuriose šalyse jų veikla net buvo uždrausta. Ar tai turi mus stebinti?

Mokinystės „išlaidos“

 4. Ko, pasak Jėzaus, gali laukti asmuo, tapęs jo mokiniu?

⁴ Jėzus Kristus tiksliai nurodė, ką reiškia būti jo mokiniu. „Tarnas ne didesnis už šeimininką! — kalbėjo jis savo pasekėjams. — Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios.“ Jėzaus nekentė „be priežasties“ (Jono 15:18-20, 25; Psalmių 68:5; Luko 23:22). Jo mokiniai galėjo tikėtis to paties — nepagrįsto priešiškumo. Keletą kartų jis juos perspėjo: „Būsite... nekenčiami“ (Mato 10:22; 24:9).

5, 6. a) Kodėl Jėzus ragino savo būsimuosius pasekėjus „paskaičiuoti išlaidas“? b) Kodėl priešiškumas neturėtų mūsų gluminti?

⁵ Taigi Jėzus ragino būsimuosius pasekėjus „paskaičiuoti išlaidas“ (Luko 14:28). Kodėl? Ne todėl, kad nuspręstų, ar būti jo pasekėjais, ar ne, o kad būtų pasiryžę laikytis, ko reikalaujama. Mums reikia pasiruošti iškęsti visus mokiniui tenkančius išbandymus bei sunkumus (Luko 14:27). Niekas neverčia mūsų tarnauti Jehovai kaip Kristaus pasekėjams. Tai savanoriškas ir apgalvotas sprendimas. Iš anksto žinome, kad pasiaukodami Dievui patirsime ne tik palaimų, bet ir būsime „nekenčiami“. Taigi priešiškumas mūsų neglumina. Mes ‛paskaičiavome išlaidas’ ir esame viskam pasiruošę (1 Petro 4:12-14).

⁶ Kodėl kai kas, įskaitant vyriausybines valdžias, nori priešintis tikriesiems krikščionims? Prieš atsakant naudinga patyrinėti dvi pirmojo m. e. amžiaus religines grupes. Abi buvo nekenčiamos — bet dėl visai skirtingų priežasčių.

Nekenčiantieji ir nekenčiamieji

7, 8. Kokie žydų mokymai atspindėjo neapykantą kitataučiams ir kokį požiūrį dėl to išsiugdė žydai?

⁷ Pirmajame m. e. amžiuje Izraelį buvo pavergę romėnai, o žydų religinė sistema, judaizmas, buvo negailestingų jos vadų, Rašto aiškintojų bei fariziejų, rankose (Mato 23:2-4). Šie fanatikai iškraipė Mozės įstatymo nuostatus dėl atsiskyrimo nuo tautų ir reikalavo niekinti nežydus. Taip elgdamiesi, jie sukūrė religiją, skatinusią neapykantą kitataučiams ir kartu sukėlusią kitataučių neapykantą.

⁸ Žydų vadams nebuvo sunku skleisti neapykantą nežydams, nes tuomet žydai laikė nežydus niekingais. Religiniai vadai mokė, kad moteris žydė niekada negali likti viena su nežydais, nes šie „esą gašlūs“. Žydas vyras neturi „būti tarp nežydų, nes jie įtariami kraujo liejimu“. Nežydo pamelžto pieno gerti negalima, nebent koks nors žydas būtų stebėjęs melžimą. Veikiami savo vadų, žydai išsiugdė abejingumą bei uždarumą. (Palygink Jono 4:9.)

 9. Koks buvo žydų vadovų mokymo apie nežydus poveikis?

⁹ Tokie mokymai apie nežydus vargu ar skatino gerus santykius tarp jų ir žydų. Nežydų nuomone, žydai nekentė visos žmonijos. Romėnų istorikas Tacitas (gimęs apie 56 m. e. m.) rašė, jog žydai „kitiems žmonėms jautė didžiausią neapykantą“. Tacitas dar teigė, kad nežydai, tapę žydų prozelitais, buvo mokomi išsižadėti tėvynės ir nevertinti savo šeimos bei draugų. Romėnai tik dėl to toleravo žydus, kad jų daugybė atrodė neįveikiama. Tačiau žydų maištas 66 m. e. m. sukėlė žiaurų romėnų kerštą ir tai vedė prie Jeruzalės sunaikinimo 70 m. e. m.

10, 11. a) Kaip Mozės įstatymas reikalavo elgtis su svetimtaučiais? b) Ko mokomės iš to, kas atsitiko su judaizmu?

¹⁰ Kuo toks požiūris į svetimtaučius skyrėsi nuo Mozės įstatyme duoto nurodymo dėl garbinimo? Įstatyme buvo pabrėžtas atsiskyrimas nuo tautų, to reikėjo izraelitams, ir ypač jų tyram garbinimui apsaugoti (Jozuės 23:6-8). Vis dėlto, kol svetimtaučiai pakluso Izraelio įstatymams, Įstatymas reikalavo elgtis su jais teisingai ir dorai bei svetingai juos priimti (Kunigų 24:22). Nesuvokdami Įstatymo prasmės ir aiškių jo nuostatų dėl svetimtaučių, žydų religiniai vadai Jėzaus dienomis sukūrė garbinimą, kuris skatino neapykantą ir pats buvo nekenčiamas. Galiausiai pirmojo amžiaus žydų tauta prarado Jehovos malonę (Mato 23:38).

¹¹ Ar galime ko nors pasimokyti iš to? Be abejo. Veidmainiškas, išdidus požiūris — niekinimas tų, kurių religiniai įsitikinimai kitokie, neatspindi tyro Jehovos garbinimo ir nepatinka jam. Pagalvok apie ištikimus pirmojo amžiaus krikščionis. Jie nejautė neapykantos kitatikiams ir nemaištavo prieš Romą. Vis dėlto jie buvo „nekenčiami“. Kodėl? Kieno?

Kas nekentė pirmųjų krikščionių?

12. Kaip Raštas parodo, kad Jėzus skatino savo pasekėjus turėti nuosaikų požiūrį į nekrikščionis?

¹² Jėzaus mokymai rodo, jog jis skatino savo mokinius nuosaikiai žiūrėti į nekrikščionis. Jis pasakė, kad jo pasekėjai bus atsiskyrę nuo pasaulio, tai yra vengs pažiūrų bei elgesio, neatitinkančio teisingų Jehovos kelių. Jie nesikiš į karus ir politiką (Jono 17:14, 16). Kita vertus, Jėzus neskatino niekinti kitatikius ir net liepė savo pasekėjams ‛mylėti priešus’ (Mato 5:44). Apaštalas Paulius ragino krikščionis: „Jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį“ (Romiečiams 12:20). Jis dar nurodė krikščionims ‛daryti gera visiems’ (Galatams 6:10).

13. Kodėl žydų religiniai vadai buvo tokie priešiški Jėzaus mokiniams?

¹³ Tačiau Kristaus mokiniai greitai pajuto ‛neapykantą’ iš trijų pusių. Labiausiai jų nekentė žydų religiniai vadai. Nenuostabu, kad krikščionys tuoj patraukė jų dėmesį: jie laikėsi aukštų moralės bei dorovės principų ir uoliai skelbė viltingą žinią. Tūkstančiai paliko judaizmą ir priėmė krikščionybę (Apaštalų darbai 2:41; 4:4; 6:7). Žydų religiniams vadams Jėzaus mokiniai žydai buvo tik atskalūnai! (Palygink Apaštalų darbų 13:45.) Tie pikti vadovai jautė, jog krikščionybė griauna jų tradicijas. Ji net atmetė jų požiūrį į svetimtaučius! Nuo 36 m. e. m. nežydai galėjo tapti krikščionimis — lygiai taip pat tikėti ir gauti tokių pat privilegijų kaip ir krikščionys žydai (Apaštalų darbai 10:34, 35).

14, 15. a) Kodėl krikščionys užsitraukė pagoniškų garbintojų neapykantą? Pateik pavyzdį. b) Kokia trečioji grupė žmonių ‛nekentė’ pirmųjų krikščionių?

¹⁴ Krikščionys patyrė ir pagoniškų garbintojų neapykantą. Štai senovės Efeze sidabrinių deivės Artemidės šventyklos miniatiūrų gamintojai nemažai uždirbdavo. Bet kai Paulius čia skelbė, daugybė efeziečių atsivertė ir nebegarbino Artemidės. Pabūgę netekti amato, sidabrakaliai sukėlė riaušes (Apaštalų darbai 19:24-41). Panašiai atsitiko ir Bitinijoje (dabar šiaurės vakarų Turkija), ten ėmus plisti krikščionybei. Vos buvo užbaigti rašyti Krikščionių Graikiškieji Raštai, Bitinijos gubernatorius Plinijus Jaunesnysis pranešė, kad pagonių šventyklos ištuštėjo ir pašarų aukojamiems gyvuliams parduodama vis mažiau. Krikščionis ėmė kaltinti — ir persekioti, nes jų garbinimas draudė gyvulių aukojimą bei stabmeldystę (Žydams 10:1-9; 1 Jono 5:21). Taigi plintant krikščionybei pagoniškų garbintojų įplaukos mažėjo, ir praradusieji savo verslą bei lėšas tuo piktinosi.

¹⁵ Krikščionys buvo „nekenčiami“ ir nacionalistų romėnų. Iš pradžių romėnai laikė krikščionis maža ir galbūt fanatiška religine grupe. Tačiau vėliau drįsusieji prisipažinti esą krikščionys būdavo baudžiami mirtimi. Kodėl sąžiningi, krikščioniškai gyvenantys piliečiai buvo laikomi vertais persekiojimo ir mirties?

Už ką pirmųjų krikščionių nekentė romėnų pasaulis?

16. Kaip krikščionys laikėsi atskirai nuo pasaulio ir kodėl jie tapo nepopuliarūs romėnų pasaulyje?

¹⁶ Romėnų pasaulyje krikščionys buvo labiausiai nekenčiami už savo religinių įsitikinimų laikymąsi. Pavyzdžiui, jie buvo atsiskyrę nuo pasaulio (Jono 15:19). Jie neužėmė politinių postų ir atsisakė karo tarnybos. Todėl, anot istoriko Augusto Neandero, krikščionys „buvo laikomi žmonėmis, mirusiais pasauliui, ir nenaudingais jokioje gyvenimo srityje“. Būti ne pasaulio dar reiškė vengti sugedusio romėnų pasaulio blogybių. „Mažų krikščionių grupių dievobaimingumas bei padorumas erzino malonumų trokštančius pagonis“, — aiškina istorikas Vilis Durantas (1 Petro 4:3, 4). Persekiodami bei žudydami krikščionis, romėnai tikriausiai bandė nutildyti varginantį sąžinės balsą.

17. Kas rodo, jog pirmojo amžiaus krikščionių skelbimas buvo veiksmingas?

¹⁷ Pirmojo amžiaus krikščionys su nepalenkiamu uolumu skelbė gerąją naujieną apie Dievo Karalystę (Mato 24:14). Apie 60 m. e. m. Paulius pasakė, kad geroji naujiena buvo „paskelbta visai tvarinijai po dangumi“ (Kolosiečiams 1:23). Pirmojo amžiaus pabaigoje Jėzaus pasekėjai jau turėjo mokinių visoje Romos imperijoje — Azijoje, Europoje ir Afrikoje! Net kai kurie iš „ciesoriaus šeimynos“ tapo krikščionimisa (Filipiečiams 4:22). Toks uolus skelbimas sukėlė pasipiktinimą. Neanderas rašo: „Krikščionybė plito tarp įvairių sluoksnių žmonių ir kėlė pavojų valstybės religijai.“

18. Kaip išimtinis krikščionių atsidavimas Jehovai pykdė Romos vyriausybę?

¹⁸ Jėzaus pasekėjai buvo išimtinai atsidavę Jehovai (Mato 4:8-10). Šis jų garbinimo aspektas labiausiai pykdė Romą. Romėnai pakentė kitas religijas, jeigu jų šalininkai garbindavo ir imperatorių. Pirmieji krikščionys negalėjo prisidėti prie tokio garbinimo. Jie žinojo esą atskaitingi Jehovai Dievui — valdžiai, aukštesnei už Romos valstybę (Apaštalų darbai 5:29). Todėl, nepaisant pavyzdingo krikščionių elgesio kitose gyvenimo srityse, jie vis tiek buvo laikomi valstybės priešais.

19, 20. a) Kas buvo labiausiai atsakingi už piktus šmeižtus, skleidžiamus apie ištikimuosius krikščionis? b) Kuo buvo kaltinami krikščionys?

¹⁹ Krikščionys buvo nekenčiami romėnų pasaulio ir dėl kitos priežasties: buvo tikima piktais šmeižtais ir kaltinimais, kuriuos skleidė apie juos žydų religiniai vadai (Apaštalų darbai 17:5-8). Maždaug 60 ar 61 m. e. m., Pauliui Romoje laukiant, kol bus imperatoriaus Nerono teisiamas, žydų vadovai sakė apie krikščionis: „Apie šią atskalą tiek težinome, jog jai visur prieštaraujama“ (Apaštalų darbai 28:22). Šie šmeižtai negalėjo aplenkti Nerono. 64 m. e. m., apkaltintas Romos padegimu, Neronas, pasak pranešimų, atpirkimo ožiais pasirinko šmeižiamus krikščionis. Tai, matyt, sukėlė žiaurių persekiojimų bangą: krikščionis norėta visiškai išnaikinti.

²⁰ Krikščionims metami kaltinimai dažniausiai būdavo visiškas melas bei jų įsitikinimų iškraipymas. Dėl to, kad pripažino vieną Dievą ir negarbino imperatoriaus, juos apšaukdavo ateistais. Kadangi kai kurie šeimos nariai nekrikščionys imdavo prieštarauti savo giminaičiams krikščionims, šiuos apkaltindavo šeimos ardymu (Mato 10:21). Juos dar vadino kanibalais; šis kaltinimas, anot kai kurių šaltinių, kilo iškraipius Jėzaus žodžius, pasakytus per Viešpaties Vakarienę (Mato 26:26-28).

21. Dėl kokių dviejų priežasčių krikščionys buvo „nekenčiami“?

²¹ Taigi ištikimųjų krikščionių romėnai ‛nekentė’ dėl dviejų priežasčių: 1) dėl Biblija pagrįstų jų įsitikinimų bei veiklos ir 2) dėl jiems metamų klaidingų kaltinimų. Šiaip ar taip, priešininkai teturėjo vieną tikslą — užgniaužti krikščionybę. Aišku, tikrieji krikščionių persekiojimo kurstytojai buvo antžmogiški priešai, nematomos dvasinės blogio jėgos (Efeziečiams 6:12).

22. a) Koks pavyzdys rodo, kad Jehovos Liudytojai stengiasi ‛daryti gera visiems’? (Žiūrėk rėmelį 11 puslapyje.) b) Kas bus aptariama kitame straipsnyje?

²² Šiuolaikiniai Jehovos Liudytojai, kaip ir pirmieji krikščionys, „nekenčiami“ įvairiose šalyse. Tačiau jie nepuoselėja neapykantos neliudytojams ir nėra kėlę maišto prieš vyriausybę. Priešingai, visur pasaulyje juos žino kaip rodančius tikrąją meilę, kuri nugali visas socialines, rasines bei etnines kliūtis. Tad kodėl juos persekioja? Kaip jie reaguoja į priešiškumą? Šie klausimai bus aptariami kitame straipsnyje.

[Išnaša]

Kaip tu atsakytum?

◻ Kodėl Jėzus ragino būsimuosius pasekėjus paskaičiuoti mokinystės išlaidas?

◻ Kokią įtaką judaizmui turėjo vyraujantis požiūris į nežydus ir ko mokomės iš to?

◻ Iš kokių trijų pusių patyrė priešiškumą ištikimi pirmieji krikščionys?

◻ Dėl kokių svarbiausių priežasčių pirmieji krikščionys buvo romėnų „nekenčiami“?

[Rėmelis 11 puslapyje]

„Darykime gera visiems“

Jehovos Liudytojai stengiasi laikytis Biblijos patarimo ‛daryti gera visiems’ (Galatams 6:10). Ištikus negandai, meilė artimui skatina juos padėti tiems, kurie yra kitų religinių pažiūrų. Pavyzdžiui, prasidėjus neramumams Ruandoje 1994-aisiais, Europos Liudytojai savo noru išvyko į Afriką teikti pagalbos. Greitai buvo įrengtos tvarkingos stovyklos bei lauko ligoninės. Lėktuvais buvo pasiųsta daugybė maisto, drabužių bei antklodžių. Pagalbos sulaukė trigubai daugiau pabėgėlių, negu buvo Jehovos Liudytojų toje teritorijoje.

[Iliustracija 9 puslapyje]

Pirmojo amžiaus krikščionys skelbė gerąją naujieną su nepalenkiamu uolumu