„Jehova, gailestingas ir maloningas Dievas“

„Viešpats [„Jehova“, NW], Viešpats Dievas, gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos“ (IŠĖJIMO 34:6, Brb red.).

 1. a) Kaip Biblija paguodžia tuos, kurių artimieji apleido teisingą garbinimą? b) Koks yra Jehovos požiūris į paklydėlius?

„MANO dukra pareiškė daugiau nenorinti būti krikščionių susirinkimo nare“, — kalbėjo vienas krikščionis tėvas. — Vėliau mane ištisomis dienomis, savaitėmis, net mėnesiais graužė skausmas. Tai buvo baisiau už mirtį.“ Išties skausminga matyti, kaip artimas žmogus nuklysta nuo tyro garbinimo tako. Gal ir tu tai patyrei? Jei taip, bus paguoda žinoti, kad Jehova užjaučia tave (Išėjimo 3:7; Izaijo 63:9). Tačiau koks jo požiūris į tokius paklydėlius? Biblijoje sakoma, kad Jehova gailestingai kviečia juos atgauti jo palankumą. Jis maldavo maištingus Malachijo dienų žydus: „Sugrįžkite pas mane, tai Aš sugrįšiu pas jus“ (Malachijo 3:7, Brb red.).

 2. Kaip Biblija parodo, kad gailestingumas yra esminė Jehovos savybė?

² Dievo gailestingumas buvo įsimintinai išreikštas Mozei ant Sinajaus kalno. Čia Jehova prisistatė kaip ‛Dievas gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos’ (Išėjimo 34:6, Brb red.). Tais žodžiais pabrėžiama, kad gailestingumas yra esminė Jehovos savybė. Jis, pasak krikščionių apaštalo Petro, ‛nori, kad visi atsiverstų’ (2 Petro 3:9). Žinoma, Dievo gailestingumas nėra beribis. Jis ‛nepalieka kalto nenubausto’, — buvo pasakyta Mozei (Išėjimo 34:7, Brb red.; 2 Petro 2:9). Tačiau „Dievas yra meilė“, o gailestingumas — didi tos savybės išraiška (1 Jono 4:8; Jokūbo 3:17). Jehova „nerūstauja per amžius“ ir jam „patinka gailestingumas“ (Michėjo 7:18, 19, Brb red.).

 3. Kaip skyrėsi Jėzaus ir Rašto aiškintojų bei fariziejų požiūriai į gailestingumą?

³ Jėzus tobulai atspindėjo savo dangiškąjį Tėvą (Jono 5:19). Jo gailestingumas nusidėjėliams nebuvo taikstymasis su jų nuodėmėmis, bet tų pačių švelnių jausmų, kuriuos jis rodė fiziškai negaluojantiems žmonėms, išraiška. (Palygink Morkaus 1:40, 41.) Taip, Jėzus priskyrė gailestingumą prie to, kas „svarbiau“ Dievo Įstatyme (Mato 23:23, Brb red.). Priešingai jam, Rašto aiškintojų ir fariziejų teisingumo samprata paprastai nebūdavo paremta gailestingumu. Matydami Jėzų bendraujantį su nuodėmiautojais, jie skundėsi: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“ (Luko 15:1, 2). Jėzus atsakė kaltintojams trejetu pavyzdžių, parodančių Dievo gailestingumą.

 4. Kokius du palyginimus Jėzus papasakojo ir ką kiekvienas iš jų reiškia?

⁴ Pirma, Jėzus kalbėjo apie vyrą, palikusį 99 avis ir nuėjusį ieškoti vienos pražuvusios. Ką jis norėjo pabrėžti? „Danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti.“ Toliau Jėzus papasakojo apie moterį, ieškojusią pamestos drachmos ir džiūgavusios, kai ją rado. Kam jis tai pritaikė? „Šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio.“ Savo trečią pavyzdį Jėzus pateikė kaip alegoriją.a Daugelis ją laiko pačia puikiausia novele. Šios alegorijos apsvarstymas padės mums branginti Dievo gailestingumą ir rodyti jį (Luko 15:3-10).

Neklusnus sūnus palieka namus

5, 6. Kaip jaunesnysis sūnus Jėzaus alegorijoje parodė stulbinantį nedėkingumą?

⁵ „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‛Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį.’ Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį“ (Luko 15:11-13).b

⁶ Jaunėlis parodė stulbinantį nedėkingumą. Pirma, jis pareikalavo savo palikimo, o paskui iššvaistė jį „palaidai gyvendamas“. Šis posakis, išverstas iš graikų kalbos, reiškia „padūkusį gyvenimą“. Pasak vieno mokslininko, tie žodžiai „nusako kraštutinai laisvą elgesį“. Todėl jaunuolis, apie kurį kalbama Jėzaus palyginime, dažnai vadinamas palaidūnu — beatodairiškai išsišokančiu bei išlaidžiu žmogumi.

 7. Kas šiandieną panašūs į aną palaidūną ir kodėl daugelis tokių žmonių siekia gyventi nepriklausomai „tolimoje šalyje“?

⁷ Ar šiandieną yra žmonių, panašių į tą palaidūną? Deja, taip. Liūdna, kad tokie asmenys (nors jų palyginti nedaug) palieka saugius mūsų dangiškojo Tėvo Jehovos „namus“ (1 Timotiejui 3:15, NTP). Kai kurie iš jų mano Dievo namų aplinką esant per daug griežtą; Jehovos pastabi akis jiems yra kliūtis, o ne apsauga. (Palygink Psalmių 32:8, Brb red.) Pagalvok apie vieną krikščionę, kuri buvo išauklėta pagal Biblijos principus, bet vėliau ėmė piktnaudžiauti alkoholiu bei narkotikais. Prisimindama tą liūdną savo gyvenimo tarpsnį, ji sako: „Norėjau įrodyti, kad galiu susikurti geresnį gyvenimą. Troškau daryti, ką norėjau, ir negalėjau pakęsti, kad kas nors nurodinėtų, kaip elgtis.“ Kaip ir anas palaidūnas, ta mergina troško nepriklausomybės. Viskas baigėsi tragiškai, nes už gyvenseną, nesiderinančią su Rašto principais, ją pašalino iš krikščionių susirinkimo (1 Korintiečiams 5:11-13).

 8. a) Kokią pagalbą galima pasiūlyti tiems, kurie trokšta gyventi ne pagal Dievo normas? b) Kodėl asmuo turi rimtai apsispręsti dėl garbinimo?

⁸ Tikrai skaudu, kai bendratikis trokšta gyventi ne pagal Dievo normas (Filipiečiams 3:18). Kai taip atsitinka, vyresnieji bei kiti dvasiškai brandūs broliai stengiasi padėti pasitaisyti nusidėjėliui (Galatams 6:1). Tačiau niekam nėra uždedamas Kristaus mokinystės jungas (Mato 11:28-30; 16:24). Net ir pilnamečiai jaunuoliai patys sprendžia garbinimo klausimą. Pagaliau juk visi turime laisvą valią ir kiekvienas duos Dievui apyskaitą už save (Romiečiams 14:12). Žinoma, mes ‛pjausime, ką sėjame’ — tą netruko sužinoti palaidūnas iš Jėzaus alegorijos (Galatams 6:7, 8).

Beviltiška padėtis tolimoje šalyje

9, 10. a) Kaip pasikeitė palaidūno aplinkybės ir ką jis darė? b) Pateik pavyzdžių, kaip šiandieną kai kurie teisingą garbinimą apleidę žmonės patiria vargų, panašių į palaidūno bėdas.

⁹ „Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo“ (Luko 15:14-16).

¹⁰ Kad ir nuskurdęs, palaidūnas dar nesiruošė sugrįžti namo. Ne, jis kreipėsi į vieną gyventoją ir šis priėmė jį kiaulių ganyti. Kadangi pagal Mozės įstatymą kiaulės buvo nešvarūs gyvuliai, toks darbas turėjo būti nepriimtinas žydui (Kunigų 11:7, 8). Tačiau jei palaidūnas ir jautė kokių nors sąžinės priekaištų, juos nuslopindavo. Juk jis negalėjo tikėtis, kad jo darbdavys, vietinis gyventojas, atsižvelgtų į nevykėlio svetimšalio jausmus. Šiandieną daugelio, palikusių tiesų tyro garbinimo taką, padėtis yra panaši kaip ir ano palaidūno. Dažnai tokie žmonės daro tai, ką anksčiau manė esant žema. Pavyzdžiui, vienam 17 metų jaunuoliui ėmė nebepatikti krikščioniškas auklėjimas. „Amoralumas bei narkotikai išdildė per daugelį metų įsisavintus Biblijos mokymus“, — sako jis. Greitu laiku tas jaunuolis atsidūrė kalėjime už ginkluotą apiplėšimą ir žmogžudystę. Nors vėliau jis dvasiškai atsigavo, kokią didelę kainą turėjo sumokėti už ‛laikiną džiaugsmą nuodėmės malonumais’! (Palygink Žydams 11:24-26.)

11. Kaip pasunkėjo palaidūno padėtis ir kaip šiandieną kai kurie žmonės pamato, kad pasaulio vilionės yra „tuščia apgaulė“?

¹¹ Palaidūno padėtis pasunkėjo todėl, kad ‛nė vienas nieko jam neduodavo’ (NW). Kur dingo jo naujieji draugai? Dabar nebeturėdamas pinigų, jis pasidarė jų „nekenčiamas“ (Patarlių 14:20). Panašiai ir šiandieną daugelis tų, kurie nuklysta nuo tikėjimo, pamato, kad šio pasaulio vilionės bei pažiūros yra „tuščia apgaulė“ (Kolosiečiams 2:8, Brb red.). „Aš patyriau daug skausmo ir liūdesio be Dievo vadovavimo, — pasakoja jauna moteris, kuri kažkiek laiko buvo palikusi Dievo organizaciją. — Bandžiau prisiderinti prie pasaulio žmonių, bet jie atstūmė mane, nes nebuvau lygiai tokia kaip kiti. Jaučiausi kaip pamestinukė, kuriai trūksta tėvo vadovavimo. Taip aš supratau, jog man reikia Jehovos. Daugiau niekada nebenorėjau būti nepriklausoma nuo jo.“ Palaidūnas iš Jėzaus palyginimo suprato tą patį.

Palaidūnas atsitokėja

12, 13. Kokie veiksniai šiandieną padeda kai kuriems atsitokėti? (Žiūrėk rėmelį.)

¹² „Tada [jis] susimąstė ir tarė: ‛Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“’ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą“ (Luko 15:17-20).

¹³ Palaidūnas „susimąstė“. Kurį laiką jis buvo įsitraukęs į malonumų vaikymąsi, gyveno tarsi svajonių pasaulyje. Tačiau dabar aiškiai apsvarstė savo tikrąją dvasinę padėtį. Taip, nors šis jaunuolis ir nupuolė, bet dar turėjo vilties. Jam netrūko tam tikrų gerų savybių (Patarlių 24:16; palygink 2 Kronikų 19:2, 3). O kaip šiandieną yra su tais, kurie palieka Dievo kaimenę? Ar logiška tvirtinti, kad jų padėtis beviltiška ir kad kiekvienas jų maištavimo atvejis įrodo juos nusidėjus Dievo šventajai dvasiai? (Mato 12:31, 32) Ne. Kai kurie iš jų graužiasi dėl savo neklusnumo ir laikui bėgant daugelis atsipeikėja. „Nebuvo dienos, kad aš pamirščiau Jehovą, — pasakoja viena sesuo apie metą, praleistą ne Dievo organizacijoje. — Visada meldžiausi, kad jis kaip nors vieną kartą grąžintų mane atgal į tiesą“ (Psalmių 118:176).

14. Ką nusprendė palaidūnas ir kaip jis parodė nuolankumą?

¹⁴ Tačiau ką gali daryti nuklydėliai, norintys ištaisyti savo padėtį? Jėzaus alegorijoje palaidūnas nutarė keliauti atgal namo ir maldauti tėvo dovanoti jam. „Priimk mane bent samdiniu“, — nusprendė prašyti palaidūnas. Samdinys buvo padienis darbininkas, kurį galėjo atleisti dienai pasibaigus. Jo padėtis buvo žemesnė už vergo, nes šis tam tikra prasme buvo kaip šeimynykštis. Todėl palaidūnas nė nemanė prašyti, kad jį vėl kaip anksčiau laikytų sūnumi. Jam būtų pakakę ir žemiausios padėties, kad diena iš dienos galėtų naujai įrodyti savo atsidavimą. Tačiau palaidūno laukė staigmena.

Šiltas priėmimas

15—17. a) Ką darė tėvas pamatęs sūnų? b) Ką reiškia, kad tėvas davė sūnui drabužį, žiedą, kurpes? c) Ką tėvas parodė iškeldamas puotą?

¹⁵ „Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‛Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...’ Bet tėvas įsakė tarnams: ‛Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.’ Ir jie pradėjo linksmintis“ (Luko 15:20-24).

¹⁶ Kiekvienas mylintis tėvas nori vaiko dvasinio atgimimo. Tad galime įsivaizduoti palaidūno tėvą kasdien įdėmiai žvelgiantį į taką priešais namus ir trokštantį, kad sugrįžtų jo sūnus. Štai jis pamato savo sūnų pareinantį tuo taku! Vaikino išvaizda, be abejo, pasikeitusi. Vis dėlto tėvas atpažįsta jį „iš tolo“. Nors ir skarmaluotą bei prislėgtą, jis mato savo sūnų ir bėga jo pasitikti!

¹⁷ Pribėgęs prie sūnaus, tėvas puola jam ant kaklo ir švelniai pabučiuoja. Paskui jis įsako savo tarnams atnešti rūbus, žiedą ir kurpes. Drabužis buvo ne bet koks, o „geriausias“ — galbūt dailiai išsiuvinėtas apdaras, duodamas garbingam svečiui. Kadangi žiedo ir kurpių vergai paprastai nedėvi, tėvas parodė, jog jo sūnus priimamas atgal kaip teisėtas šeimos narys. Tėvas padarė dar daugiau. Jis liepė sūnaus sugrįžimui iškelti puotą. Akivaizdu, jog tas žmogus atleido savo sūnui nejausdamas nepasitenkinimo ar tiesiog iš pareigos; jis norėjo atleisti. Tai džiugino jį.

18, 19. a) Ko pamoko apie Jehovą alegorija apie palaidūną? b) Kaip Jehova, remiantis jo elgesiu su Judu bei Jeruzale, „laukia“ nusidėjėlio sugrįžtant?

¹⁸ Ko moko mus apie Dievą, kurį esame privilegijuoti garbinti, ši alegorija apie sūnų palaidūną? Pirma, kad Jehova yra „gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos“ (Išėjimo 34:6, Brb red.). Iš tikrųjų gailestingumas yra ryški Dievo savybė. Jam įprasta rodyti jį žmonėms, kuriems to reikia. Antra, Jėzaus alegorija moko, kad Jehova yra „pasiruošęs atleisti“ (Psalmių 86:5, Brb red.). Jis tarsi žvalgosi ir pastebi bet kokią nuodėmingo žmogaus širdies permainą, dėl kurios galima būtų jo pasigailėti (2 Kronikų 12:12; 16:9).

¹⁹ Pavyzdžiui, pagalvok apie Dievo elgesį su Izraeliu. Jehova įkvėpė pranašą Izaiją pasakyti, kad Judas ir Jeruzalė yra ‛nesveiki nuo kojų padų iki viršugalvio’. Tačiau jis taip pat pasakė: „Viešpats laukia, kad jis jūsų pasigailėtų, ir todėl jis keliasi, jums dovanodamas“ (Izaijo 1:5, 6, Brb red.; 30:18; 55:7; Ezechielio 33:11). Kaip tėvas Jėzaus alegorijoje, Jehova, vaizdžiai tariant, ‛stebi taką’. Jis labai laukia grįžtančio kiekvieno, kuris paliko jo namus. Ar ne to mes ir tikimės iš mylinčio tėvo? (Psalmių 102:13)

20, 21. a) Kaip šiandieną daugelį paskatina Jehovos gailestingumas? b) Kas bus svarstoma kitame straipsnyje?

²⁰ Kasmet Jehovos gailestingumas paskatina daugelį atsitokėti ir sugrįžti prie teisingo garbinimo. Kaip tuo džiaugiasi jų artimieji! Taip, pavyzdžiui, buvo straipsnio pradžioje paminėtam krikščioniui tėvui. Laimei, jo duktė dvasiškai atsigavo ir dabar yra visalaikėje tarnyboje. „Esu toks laimingas, koks begali būti žmogus šioje senoje sistemoje, — sako jis. — Liūdesio ašaros man virto džiaugsmo ašaromis.“ Be abejo, ir Jehova džiaugiasi! (Patarlių 27:11, Brb red.)

²¹ Alegorija apie palaidūną tuo nesibaigia. Jėzus tęsia savo pasakojimą norėdamas parodyti, kad Jehovos gailestingumas skiriasi nuo griežto, smerkiančio Rašto aiškintojų bei fariziejų požiūrio. Kaip jis tai parodė ir ką tai reiškia mums, bus apsvarstyta kitame straipsnyje.

[Išnašos]

Pakartojimas

◻ Kaip skyrėsi Jėzaus ir fariziejų požiūris į gailestingumą?

◻ Kas ir kaip šiandieną panašūs į palaidūną?

◻ Kokios aplinkybės padėjo palaidūnui atsitokėti?

◻ Kaip tėvas parodė gailestingumą savo atgailaujančiam sūnui?

[Rėmelis 11 puslapyje]

JIE ATSITOKĖJO

Kas padėjo kai kuriems pašalintiems iš krikščionių susirinkimo asmenims atsitokėti? Apie tai pasakoja jie patys.

„Širdimi aš tebežinojau, kur tiesa. Ilgametis Biblijos studijavimas bei krikščionių sueigų lankymas buvo padaręs man didelį poveikį. Kaip aš galėjau ilgiau ignoruoti Jehovą? Jis nepaliko manęs; aš tai padariau. Galop prisipažinau, kaip klydau, kokia buvau užsispyrėlė ir kad Jehovos Žodis visada teisingas: ‛ką pasėsi, tą ir pjausi.’“ (K. V.)

„Dukrytei pradėjus tarti pirmuosius žodžius, mano širdis suvirpėjo, nes panorau mokyti ją, kas yra Jehova ir kaip jam melstis. Negalėdavau užmigti ir kartą vėlyvą vakarą nuvažiavau į parką tiesiog išsiverkti. Žinojau viena — Jehova man yra būtinas ir tikėjausi, jog jis man dovanos.“ (Dž. H.)

„Kilus kalbai apie tikėjimą, pasakyčiau žmonėms, kad jei rinkčiausi religiją, mokančią tiesos, būčiau Jehovos Liudytoja. Paskui pasakyčiau, jog aš ja buvau, bet negalėjau laikytis reikalavimų, todėl jau nebesu Liudytoja. Aš tai suprantu, todėl dažnai jaučiuosi kalta ir nelaiminga. Galiausiai tariau sau: ‛Aš nelaiminga. Reikia kažką pakeisti.’“ (K. N.)

„Prieš trisdešimt penkerius metus mudu su vyru buvome atskirti. Paskui, 1991 metais, mūsų laukė maloni staigmena — dviejų vyresniųjų apsilankymas; jie pranešė, jog turime galimybę grįžti prie Jehovos. Praėjus šešiems mėnesiams džiaugėmės, kad mus priėmė atgal. Dabar mano vyrui 79, o man 63 metai.“ (K. A.)