Jėzus Kristus kalbėjo apie tam tikrą turtuolį ir taip pat apie elgetą, kurį vadino Lozoriumi. Jo žodžiai randami Luko 16: 19-31 ir skamba šitaip:

„Mirė taipogi turtuolis ir buvo palaidotas. Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: ‛Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje.’ Abraomas atsakė: ‛Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius — tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus.’ Tas vėl tarė: ‛Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius, — tegul juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą.’ Abraomas atsiliepė: ‛Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!’ O anas atsakė: ‛Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų.’ Tačiau Abraomas tarė: ‛Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusiųjų prisikeltų.“