5 skyrius

Kristus — tobulas atvaizdas

 1. Ko reikalaujama, kad turėtume troškimą sekti Jėzumi Kristumi?

KAD būtų galima kuom nors sekti iš visos širdies, reikia tikėti, kad jo būdas vertas sekimo. Kuo daugiau mes ką nors vertiname, ir kuo didesnė jam mūsų simpatija, tuom didesnis bus mūsų troškimas būti kaip jis. Taigi mastas, kuriuo mes sekame Jėzumi Kristumi kaip savo atvaizdu, priklauso didesne dalimi nuo to, kaip mes stipriai Jį mylime ir vertiname. Kas padės mums padidinti mūsų simpatiją Jėzui Kristui, Dievo Sūnui?

 2, 3. (a) Kas rodo, kad nebūtinai reikia matyti savo akimis Jėzų Kristų, kad Jį pažinti? (b) Kodėl daugelis judėjų nevertino Dievo Sūnaus, nors matė Jį tiesioginiai?

² Mes Dievo asmeniškai nematėme Jo Sūnaus, kaip daugelis tų, kurie tapo krikščionimis pirmame šimtmetyje po Kristaus mirties (1 Petro 1:8). Kad mes negalime matyti Jo tiesiogine akimi, o tas netrukdo Jį mylėti mums dar labiau. Daugelis, matę Jėzų Kristų kūne, nepažino Jo gerai. Jie apie Jį sprendė pagal savo įsivaizdavimus Mesijo atžvilgiu ir abejojo. Pavyzdžiui, žmonės iš Jo gimtų vietų kalbėjo: „Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė? Argi Jis ne dailidės sūnus? Argi Jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas argi ne Jo broliai? Ir Jo seserys — argi ne visos gyvena pas mus? Iš kur Jam visa tai?“ (Mato 13:54-57).

³ Akys ir ausys tų, išsakiusių tokį netikėjimą, neperdavė jų protui ir širdžiai tikslų paaiškinimą. Kadangi jie sprendė apie Jėzų pagal išorinę išvaizdą ir apie tai galvojo, kad Jis kilo iš paprastos dailidės šeimos. Jie nepažino Jo kaip pažadėtojo Mesijo, Dievo Sūnaus. Jėzaus stebuklų reikšmė jiems liko paslėpta. Jie matė Jo geras savybes, bet apie jas sprendė neteisingai.

 4. Kaip mes galime geriau pažinti Dievo Sūnų ir ko galime iš Jo išmokti?

⁴ Atvirkščiai, mes galime išmokti pažinti ir mylėti Jėzų Kristų didesniu mastu, rūpestingai ir su malda tyrinėdami, ką kalba apie jį Biblija (Sulyg. 1 Jono 1:1-4). Biblija perduoda mums džiuginančius vaizdus apie Dievo Sūnų. Nors Jėzus Kristus buvo tobulas savo elgesyje su žmonėmis vargstančiais, jis niekada nebuvo kritiškas jiems (Mato 9:10-13). Nežiūrint Jo pranašesnės išminties, kiti Jo akivaizdoje nesijautė nepatogiai, nes Jis buvo ramus ir nuolankios širdies (Mato 11:29). Net vaikai gerai jautėsi Jam esant (Mato 19:13-15). Jėzus atsižvelgdavo į savo mokinių trūkumus ir kantriai kartodavo svarbius pranašavimus (Jono 16:12). Kaip Jis matė ligonius ir dvasiškai vargstančius, Jis buvo sugraudintas ir mielai suteikdavo jiems pagalbą (Mato 9:36; Morkaus 6:34). Jo domėjimąsi vargšais galima sužinoti iš to, kad Jis ir apaštalai turėjo bendrą kasą padėti vargšams (Jono 12:4-6; 13:29). Dievo Sūnus visiškai atidavė save kitiems ir drąsiai demaskavo veidmainystę ir suklaidinimą (Mato 23:2-35). Galiausiai, Jis paaukojo savo gyvybę, įrodydamas didelę meilę žmonijai (Jono 15:13). Koksai buvo tai žymus Dievo Sūnaus paveikslas mums per savo drąsą, nusižeminimą ir meilę!

KAIP JEHOVA ĮVERTINO SAVO SŪNŲ

 5. Kokį svarbų pažinimą apie Jėzų Kristų mes negalime pasiekti per klausos, regėjimo arba orientacijos jausmą?

⁵ Be to, mes tiktai iš Švento Rašto sužinome, ką galvojo Dievas Jehova apie savo sūnų. Tokį pažinimą apie Jėzų Kristų negalima pasiekti tiktai klausos, regėjimo arba orientacijos jausmu. Pažiūrėkime apaštalo Petro žodžius jo tikėjimo palydovams, kas liečia garbingą Dievo Sūnaus padėtį ir ateinančią iš Jo palaimą. Apaštalas rašė:

„Ženkite prie Jo gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmestą, bet Dievo išrinkto brangaus. Ir jūs patys kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų. Todėl Rašte pasakyta: „Štai Aš dedu Sione rinktinį akmenį, brangų kertinį akmenį; kas tiki į jį, nebus sugėdintas“ (1 Petro 2:4-6).

Ką tas reiškia pirmojo šimtmečio krikščionims?

 6. (a) Kaip pirmame šimtmetyje atėjo tikintieji prie Dievo sūnaus kaip „gyvojo akmens“? (b) Kodėl Jėzus teisėtai vadinamas „gyvuoju akmeniu“?

⁶ Pripažindami Jėzų Kristų savo Viešpačiu ir Tuom, per kurį galima išsigelbėti, jie atėjo prie Jo kaip „gyvojo akmens“. Išsireiškimas „gyvasis akmuo“ labai tinkantis. Jėzus Kristus nepanašus į paprastą, šaltą, negyvą akmenį, iš kurio negalima gauti nieko duodančio gyvybę. Dievo Sūnus greičiau panašus į uolą, iš kurios izraelitai dykumoje sėmėsi vandens. „Uola buvo Kristus“, rašo inspiruotas apaštalas Povilas. Jis buvo Dievo Sūnaus atvaizdas arba simbolis (1 Korintiečiams 10:4). Ir Jėzus pats pasakė:

„Kas trokšta, ateikite pas mane ir gerkite. O kas gers vandenį, kurį Aš duosiu, taps versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jono 4:14).

Todėl Dievo Sūnus davė suprasti, kad Jo mokymai, jeigu priimami kaip gaivinantis vanduo, veda į išgelbėjimą, begalinį gyvenimą. Be to, Jėzui Kristui buvo duota gyvybę duodanti valdžia. Jis gali kaip Jo Tėvas išperkamos aukos pagrindu perduoti gyvenimą kitiems ir prikelti juos iš mirusiųjų (Jono 5:28, 29).

 7. Kaip Jėzus buvo atmestas kaip „gyvasis akmuo“?

⁷ Kaip Petras nurodo, Jėzus buvo „žmonių atmestas. Ypatingai išdidūs dvasios vadai nematė Dievo sūnuje nieko, kas būtų verta Juomi sekti. Jie nevertino Jo užuojautos ir meilės žmonijai. Kaip Jis parodydavo dvasinę pagalbą asmenims, žinomiems kaip nusidėjėliai, dvasiniai vadai kalbėjo su priekaištu: „Jis priima nusidėjėlius ir su jais valgo“ (Luko 15:2). Jie matė, kaip Dievo Sūnus pasinaudojo sabata, kad atvertų akis akliems, išgydytų ligonius ir išlaisvintų nuo kentėjimų luošus. Bet vietoje to, kad džiaugtųsi ir garbintų Dievą, dvasiniai vadai pyko ir rengė sąmokslus jam nužudyti (Mato 12:4-19; Morkaus 3:1-6; Luko 6:7-11; 14:1-6). Vienam aklam, kur Jėzus grąžino regėjimą, jie pasakė: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko subatos“ (Jono 9:16). Galų gale aukščiausias judėjų teismas, Sidrionas, Jėzų nuteisė mirčiai, klaidingai apkaltinę piktžodžiavimu (Mato 26:63-66). Ir, kad Jį būtų galima nuteisti mirtimi, judėjų vadai pakeitė kaltinimą prieš Jėzų nuo piktžodžiavimo į kurstymą. Jiems reikalaujant Romos vietininkas Pilotas liepė nuteisti Jį mirčiai ant stulpo, lyg pačiam didžiausiam valstybiniam nusikaltėliui (Luko 23:1-24).

 8. Kaip Dievas Jehova vertina savo sūnų?

⁸ Tas faktas, kad Jėzus buvo žmonių atmestas kaip pagrindas, nepakeitė Dievo Jehovos požiūrio į savo sūnų, kadangi Aukščiausias paskyrė Jį kaip vienintelį, per kurį turėjo būti išpirkta žmonija, ir „gyvąjį akmenį“, ant kurio bus pastatytas krikščioniškas susirinkimas. Jis buvo ir lieka „išrinktas“, kaip rašo Petras. Tėvas niekada neturėjo nei mažiausios abejonės, kad Jo Sūnus įvykdys dievišką numatymą, be jokios klaidos. Dievas Jehova žinojo, kad Jo sūnus visiškai atsidavęs ir palankus Jam. Žemėje Jėzus Kristus įrodė didelę meilę Tėvui ir pilnai įvykdė Jo valią, nežiūrint didelių kančių. Dėka savo ištikimybės sunkiuose išbandymuose, Sūnus tapo Aukščiausiojo akyse labai brangus. Todėl krikščioniškam susirinkimui tai yra palaima, kad jie turi pagrindą Kristų, kurį Dievas Jehova laiko aukštai vertinamą savo sūnumi (Efeziečiams 2:20-22). O ištikimi susirinkimų nariai stengiasi sekti Jėzaus Kristaus pavyzdžiu.

 9. Kodėl pirmojo šimtmečio tikintieji galėjo būti įsitikinę, kad jie nenusivils savo tikėjimu?

⁹ Tie, kuriems rašė ap. Petras, buvo tos pačios nuomonės apie Dievo Sūnų. Ap. pareiškė: „Taigi, jums, kurie tikite, Jis yra brangus“ (1 Petro 2:7). Jie patyrė, kad Jėzus Kristus yra brangus kertinis akmuo, kurį Tėvas padėjo dangiškame Sione. Todėl išsipildo žodžiai iš Psalmyno 117:22; Izaijo 8:14, 28. Kadangi pirmojo šimtmečio tikintieji taip pat vertino Dievo Sūnų kaip ir patsai Jehova ir Juomi tikėjo, kaip „kertiniu akmeniu“, jie galėjo būti įsitikinę, kad apvilti nebus, ir kad jų viltys nesuduš. Niekas negali pažeisti to brangaus pagrindo, padėto danguje tokiu būdu, padaryti žalą ir galą tiems, kurių viltis yra su tuom surišta. Kol tikintieji pasiliks bendruomenėje su Kristumi, negriaunamu susirinkimo pagrindu, jiems buvo garantuotas jų tikėjimo tikslas — begalinis gyvenimas. Tačiau tikintieji labai nukentės. Apaš. Petras toliau rašo:

„Bet netikintiems tas akmuo, kurį statytojai atmetė ir kuris tapo kertiniu akmeniu, suklupimo akmenimi ir papiktinimo uola. Jie suklumpa neklausydami žodžio, tam jie ir skirti“ (1 Petro 2:7, 8).

10. Kaip Jėzus Kristus tapo suklupimo akmeniu?

¹⁰ Kadangi žymūs judėjų dvasiniai vadai atsakė priimti Dievo Sūnų, kaip savo idealą ir dėti viltis į Jį dėl amžinojo gyvenimo, jie prarado puikią galimybę tapti Karalystės paveldėtojais. Jėzus Kristus įspėjo juos: „Iš tikrųjų sakau jums, muitininkai ir paleistuviai greičiau eis į Dievo Karalystę“ (Mato 21:31). Tas kelias, kurį išsirinko dvasiniai vadai, netrukdė jiems tapti „svarbiausiu kampu“, karūna arba „dvasinių namų kertiniu akmeniu“. Be to, kadangi tie vyrai elgėsi su Jėzumi Kristumi kaip su netinkamu statybai akmeniu, jie turėjo su tuom skaitytis, kad Jis kaip akmuo gulėjo jiems ant kelio. Jie negalėjo ignoruoti Dievo Sūnaus po Jo mirties ir prisikėlimo. Nes Jo mokiniai ir toliau davė liudijimą apie Jį (Apaštalų darbų 5:28). Taip Jėzus Kristus tapo suklupimo akmeniu tiems, kurie statė save netikėjime, ir per Jį kris. Taip pat tie, kas pasilieka tikru tikinčiu, paskirti išsigelbėjimui, o netikintys tam, kad nukentėtų. Dievo Sūnus kalbėjo apie save: „Kas tiktai kris ant šito akmens, suduš, o ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins“ (Luko 20:18).

KAS ATSITINKA, KAI ATEINA „PRIE GYVOJO AKMENS“

11. Kaip pirmojo šimtmečio tikintieji tapo „gyvais akmenimis“?

¹¹ Dėl to, kad pirmojo šimtmečio tikintieji pripažino Jėzų kaip Dievo išrinktąjį brangų „gyvąjį akmenį“, jie patys tapo „gyvais akmenimis“. Kokiu būdu? Jie daugiau nebuvo mirę savo nuodėmėse, bet vietoje to jie džiaugėsi kaip Dievo sūnūs, „atnaujinti gyvenimui“ (Romiečiams 6:4; Kolosiečiams 2:13). Per Kristų, „gyvąjį akmenį“ jų gyvenimui buvo duotas naujas turinys. Bet jie neturėjo visur mėtytis kaip negyvi statybiniai akmenys, be jokio naudingo tikslo. Ne, jie turėjo sudaryti harmoningą postą. Bet, kad sudaryti vieningą struktūrą, jiems reikėjo turėti vienodą, pasiruošusią aukai meilę, kaip ją ir turėjo jų atvaizdas (Jono 13:34). Kaip Jėzus Kristus, jie turi būti darbininkai. Dievo Sūnus buvo pasinėręs į tai, kad vykdytų savo Tėvo valią, tenkintų savo artimųjų poreikius ir padėtų jiems stoti į amžinojo gyvenimo kelią (Jono 4:34).

12. Kam dedami „gyvieji akmenys“ ir kaip tai galima įrodyti pagal Bibliją?

¹² Apaš. Petras savais žodžiais įtikinamai pabrėžia, kad krikščionys, Dievo pastatyti į dvasinius namus arba į šventyklą, turės atlikti svarbų darbą (Sulyg 1 Korintiečiams 3:5-17; 6:19). Atkreipk dėmesį, ką sako Petras: „Ir jūs patys kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė“. Taip, šita sudaryta iš „gyvųjų akmenų“ šventykla yra taip pat šventa kunigystė. Todėl kiekvienas dvasiniai gimęs krikščionis yra taip pat šventikas, lojaliai tarnaujanti Aukščiausiam šventikui Jėzui Kristui. Tokiam krikščioniui nereikalinga, kad koks nors žmogus ar žmonių grupė suteiktų jam šventiko tarnybą. Kaip šventiko, jo darbas yra atnašauti dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų (1 Petro 2:5). Tačiau kas sudaro tas aukas?

13-15. Kas yra „dvasinės aukos“ ir kaip galime tai įrodyti pagal Bibliją?

¹³ Petras sako, kad tos „gyvosios aukos“ atnešamos tiktai tiesioginio aukuro. Praėjus tokios rūšies materialinių aukų laikas, kaip Dievo Sūnus paaukojo patsai save, kaip išpirkimo auką (Hebrajams 10:11, 12).

¹⁴ Žydų Raštuose mes randame nurodymus į tai, kas turima galvoje ryšium su tomis „dvasinėmis aukomis“. Pavyzdžiui, skaitome: „Aukok Dievui dėkojimo auką“ (Psalmyno 49(50):14). „Tegul atneša Jam padėkos auką ir su džiaugsmu tegul skelbia ant jo darbus!“ (Psalmyno 106:22). „Lyg smilkalo dūmai tekyla mano malda, mano rankos iškeltos lyg malda vakarinė“ (Psalmyno 140:2). „Ir mes atnešame savo lūpų auką“ (Ozėjo 14:3). Reiškia, dvasinėmis aukomis priklauso šlovinimas, malda ir dėkojimas.

¹⁵ Krikščioniškuose graikų raštuose mes randame tolesnes smulkmenas. Mus kviečia: „Tad per Jį (Kristų) visuomet atnašaukime šlovinimo Dievui auką, tai yra, Jo vardą garbinančių lūpų vaisių. Nepamirškime daryti gera ir dalytis su kitais geru, nes tokiomis aukomis patiksite Dievui“ (Hebrajams 13:15, 16; Filipiečiams 2:17). Apaš. Povilas primena „jūsų tikėjimo auką ir atnašą Dievui“, dėl ko Jis pasidarė „auka“. Čia pabrėžiama, kad labai svarbu būti suinteresuotais dvasine ir fizine gerove kitiems, o taip pat būti pasiruošusiais paaukoti savo laiką, jėgas ir priemones. Toksai interesas parodomas tuom, kad mes kalbame artimiems apie Dievo žinią ir padedame vargšams, kaip ir darė mūsų atvaizdas Jėzus Kristus. Ką ir daro Dievo tarnai savo artimųjų gerovei, į tai Aukščiausias žiūri, kaip į jam patinkančią garbinimo auką.

16, 17. Kokios protingos priežastys yra „dvasinių aukų“ atnešimui Dievo „tobulybės“ skelbimui?

¹⁶ Remiantis nuostabiais dalykais, kuriuos Dievas padarė pirmojo šimtmečio tikintiesiems per savo sūnų, jie turėjo pagrindą jaustis paskatintais. Kažkada jie buvo didelėje „tamsoje“, be vilties. Kaip jie dar buvo pasaulio dalimi, jie buvo šėtono, „šio pasaulio kunigaikščio“ ir tamsos valdžioje (Jono 14:30; Kolosiečiams 1:13). Nejudėjų tautos praktiškai nieko nežinojo apie tikrąjį Dievą ir Jo ketinimus. Jie nebuvo santykyje su Juomi. Į tai atkreipė dėmesį apaš. Petras, kada jis kalbėjo: „Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę“ (1 Petro 2:10). Taip, per Jėzaus Kristaus pažinimą, kad judėjas taip ir nejudėjas tapo išrinkta giminė, karališkoji kunigystė, „šventoji tauta, įsigytoji liaudis“ (1 Petro 2:9). Jie buvo Dievo išrinkta tauta ir pašaukti į karališką kunigystę ryšium su Jėzumi Kristumi, tad sudaro naciją, skirtą ypatingam tikslui ir išpirktą Dievo Sūnaus neįkainojamu krauju (Sulyg. Išėjimo 19:5, 6; Apreiškimo 5:9, 10). Iš tikrųjų dvasiniams izraelitams aukščiausiu būdu buvo padaryta malonė. Tos „šventos tautos“ nariai buvo Dievo apšviesti ir džiaugėsi Jo palankumo šviesa. Tai buvo ryškus tam laikui priešingumas, kad jie dar klaidžiojo „tamsoje“ svetimi Aukščiausiajam, nepažindami Jo valios ir ketinimų.

¹⁷ Kadangi Jehova tiems Jėzaus Kristaus mokiniams padovanojo savo pripažinimą ir neužtarnautą gerumą, jie pajuto polinkį visa tai skelbti, kaip padarė Aukščiausias per savo Sūnų. Jie be paliovos skelbė ir pasakojo kitiems apie savo dangiškojo Tėvo nuostabų darbų tobulumą.

18. Kaip mes turime pritaikyti asmeniškai tai, ką išnagrinėjome šiame skyriuje ir kodėl?

¹⁸ Šiandieną visi tikrieji Jėzaus Kristaus mokiniai ir „didžiosios minios“ nariai, ateinantys prie „šventos tautos“ turi jausti pareigą vesti teisingą gyvenimą ir padėti kitiems pasiekti Dievo palankumo (Apreiškimo 7:9-15). Mūsų nuoširdus troškimas turi būti toksai, kad padėti kai kuriems reikalinga dvasinė pagalba. Jeigu mes seksime Dievo Sūnaus pavyzdžiu, tas labai praturtins mūsų dvasinį gyvenimą. Yra didelis džiaugsmas padaryti laimingais savo artimus, nuraminti ir sustiprinti juos (Apaštalų darbų 20:35). Už tai mes pajusime dėkingumą ir simpatiją tų, kuriems nesavanaudiškai paskyrėme savo laiką, jėgas ir priemones. Netgi jeigu kurie pasirodo nedėkingi, mes galime turėti gilų pasitenkinimą, kad suteikėme džiaugsmo savo dangiškajam Tėvui. O kadangi mes vykdome Jo valią, galime tikėtis Jo pagalbos ir vadovavimo (1 Jono 3:22). Jeigu Jehova laimins mus toliau, tuo metu kaip mes sekame Jo pavyzdžiu, kuris yra brangus Dievo akyse!