Sekime jų tikėjimu

Ji ‘svarstė savo širdyje’

NEPATOGIAI sėdėdama ant nešulinio gyvulio Marija jojo jau daug valandų. Juozapas kantriai žingsniavo priekyje nukreipęs žvilgsnį į kelią, vedantį link tolimojo Betliejaus. Marija vis juto po širdimi spurdančią gyvybę.

Artinosi metas gimdyti ir netrukus Marijos kūdikis turėjo išvysti pasaulį (Luko 2:5). Porai traukiant keliu, laukuose triūsiantys artojai ir sėjėjai tikriausiai stebėjosi, kodėl ši besilaukianti moteris leidosi iš namų. Kas paskatino Mariją išsiruošti taip toli už Nazareto?

Viskas prasidėjo kone prieš metus, kai ši jauna žydaitė gavo nepaprastą užduotį — vienintelę tokią per visą žmonijos istoriją. Ji turėjo pagimdyti būsimąjį Mesiją, Dievo Sūnų! (Luko 1:35) Kai nėštumo dienos jau ėjo į pabaigą, prireikė skubiai leistis į šią kelionę. Per tą laiką Marijai teko patirti nelengvų tikėjimo išbandymų. Kas padėjo jai išlikti dvasingai?

Kelionė į Betliejų

Keliauti tąkart susiruošė ne tik Juozapas su Marija. Anomis dienomis imperatorius Augustas buvo paskelbęs visuotinį gyventojų surašymą ir kiekvienas turėjo vykti į savo gimtąjį miestą užsirašyti. Ką darė Juozapas? Biblijoje sakoma: „Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės“ (Luko 2:1-4).

Surašyti valstybės gyventojus tuo metu Augustas įsakė neatsitiktinai. Pranašystė, užrašyta prieš maždaug septynis šimtus metų, skelbė, jog Mesijas gims Betliejuje. Vienas Betliejus buvo visai arti Nazareto, vos už vienuolikos kilometrų. Tačiau, pagal pranašystę, Mesijas užgimti turėjo „Efratos Betliejuje“ (Michėjo 5:1). Atstumas nuo Nazareto iki šio pietuose esančio miestelio traukiant šiuolaikiniais keliais — apie 150 kilometrų. Kaip tik į tą Betliejų keliavo Juozapas, nes tai buvo vieta, kur anksčiau gyveno karaliaus Dovydo protėviai, o Juozapas su Marija priklausė Dovydo šeimos linijai.

Ar Marija noriai sutiko drauge su Juozapu eiti į Betliejų? Juk žinojo, kad kelionė jai bus nelengva. Matyt, buvo ankstyvo rudens metas, kai sausasis sezonas eina į pabaigą ir pradeda dulkti lietūs. Maža to, Betliejus išsidėstęs aukštumoje (daugiau kaip 760 metrų virš jūros lygio), todėl į jį teks tiesiog kopti, o tai sukorus kelių dienų kelią pareikalaus daug jėgų. Kelionė truks ilgiau nei įprasta, nes dėl Marijos būklės tikriausiai prireiks ne kartą ilsėtis. Jauna moteris galbūt troško likti namie, kur šeima ir bičiuliai užėjus sąrėmiams tuoj pultų į pagalbą. Be abejonės, ryžtis keliauti jai reikėjo drąsos.

Vis dėlto, kaip pasakoja Lukas, Juozapas išvyko ‘užsirašyti kartu su Marija’, kuri tuomet jau buvo tapusi jo žmona (Luko 2:4, 5; NW). Būdama sutuoktinė, Marija nebegalėjo visko spręsti viena. Vyrą ji laikė šeimos galva ir pripažino, kad pagal Dievo nustatytą tvarką pati yra jo padėjėja, turinti remti jo sprendimus.a Šį tikėjimo išbandymą ji priėmė nuolankiai paklusdama.

Dėl ko dar Marija manė turinti paklusti? Ar ji buvo girdėjusi apie pranašystę, kad Mesijas gims Betliejuje? Biblijoje nepasakyta. Vis dėlto taip galėjo būti, nes tą pranašystę gerai žinojo religiniai vadovai ir net paprasti žmonės (Mato 2:1-7; Jono 7:40-42). Marija puikiai išmanė Raštus (Luko 1:46-55). Kad ir kokie buvo jos motyvai — noras paklusti vyrui, imperatoriaus įsakui arba Jehovos pranašystei, o gal viskas kartu, — ji paliko nepaprastą pavyzdį. Jehova labai brangina kuklią ir nuolankią dvasią — tiek vyrų, tiek moterų. Mūsų laikais, kai klusnumas visiškai nuvertinamas, Marija yra sektinas pavyzdys visiems dievobaimingiems žmonėms.

Kristaus gimimas

Išvydusi tolumoje Betliejų, Marija tikriausiai lengviau atsiduso. Kopdami per kalvas, apaugusias alyvmedžiais, kurių derlius imamas paskiausiai, Marija ir Juozapas turbūt mąstė apie šio miestelio istoriją. Jis toks nežymus, kad net nepaminėtas tarp Judo miestų, kaip rašo pranašas Michėjas; tačiau iš jo kilo Boazas, Noomė, o vėliau Dovydas — daugiau kaip prieš tūkstantį metų.

Kai Marija su Juozapu atkeliavo, ten jau knibždėte knibždėjo žmonių. Daugelis užsirašyti atvyko anksčiau, tad užeigoje jiems nebebuvo vietos.b Teko nakčiai prisiglausti tvarte. Galima įsivaizduoti Juozapo susirūpinimą matant, kaip žmoną suima skausmai, dar nepatirti, vis stiprėjantys. Čia, tokioje vietoje, jai prasideda sąrėmiai.

Visos moterys gali suprasti Marijos padėtį. Prieš maždaug 4000 metų Jehova buvo išpranašavęs, kad kiekviena moteris dėl paveldėtos nuodėmės gimdys vaikus su skausmu (Pradžios 3:16). Nėra pagrindo manyti, kad Marija buvo išimtis. Evangelijoje pagal Luką apie tai delikačiai nutylima, tik pasakyta: „Ji pagimdė savo pirmgimį sūnų“ (Luko 2:7). Taip pasaulin atėjo pirmas Marijos vaikas, o jų ji susilaukė bent septyneto (Morkaus 6:3). Jis turėjo skirtis iš kitų — buvo ne tik jos pirmagimis, bet paties Jehovos „visos Kūrinijos pirmagimis“, viengimis Dievo Sūnus! (Kolosiečiams 1:15)

Čia priduriama įdomi smulkmena: ji „suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose“ (Luko 2:7). Vaidinimuose, piešiniuose visur pasaulyje Kristaus gimimas vaizduojamas per daug jausmingai ir netikroviškai. O kaip buvo iš tiesų? Ėdžios yra dėžė arba lovys, iš kurio ėda gyvuliai. Šeima nakvojo tvarte, kur tiek tada, tiek šiais laikais nebūna gryno oro nei idealios švaros. Kokie tėvai pasirinktų tokią vietą gimti vaikui, jei turėtų kitų galimybių? Dauguma trokšta savo vaikams paties geriausio. O Marija su Juozapu juo labiau norėjo suteikti Dievo Sūnui geriausias sąlygas!

Nors išėjo kitaip, jiedu nejautė kartėlio ir padarė viską, ką galėjo tokiomis aplinkybėmis. Pasakyta, jog Marija pati pasirūpino naujagimiu: švelniai susupo į vystyklus, paskui atsargiai paguldė ėdžiose miegoti, tad vaikeliui buvo šilta ir saugu. Marija stengėsi kaip galėdama, nepatogumai jos nesutrikdė. Juodu su Juozapu taip pat žinojo, kad svarbiausias jų uždavinys bus mokyti sūnų dvasinių dalykų (Pakartoto Įstatymo 6:6-8). Šiandien išmintingi tėvai, augindami vaikus šiame bedieviškame pasaulyje, irgi elgiasi panašiai — nuo mažumės skiepija jiems dvasines vertybes.

Džiugūs lankytojai pakelia dvasią

Ramybę staiga sudrumstė netikėtas vizitas. Tvartan sugužėjo piemenys, degantys smalsumu pamatyti šeimyną ir ypač kūdikį. Tie vyrai buvo apimti jaudulio, jų akys spinduliavo džiaugsmu. Atskubėję nuo kalvų, kur stovyklavo su savo bandomis, jie papasakojo nustebusiems tėvams apie įvykusį stebuklą.c Naktį ant kalvos saugant avis, piemenims nelauktai pasirodė angelas. Juos nutvieskė Jehovos šlovės šviesa, o angelas pasakė, kad Betliejuje ką tik gimė Kristus, arba Mesijas. Nubėgę jie ras kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose. Ūmai atsitiko kažkas nepaprasta: atsiradęs gausus būrys angelų galingais balsais giedodami šlovino Dievą!

Nieko keista, kad šie kuklūs vyrai skubiai atėjo į Betliejų. Jie tikriausiai labai džiaugėsi radę gulintį vaikelį, kaip angelas ir buvo nurodęs. Tą gerą naujieną jie „apsakė [...]. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu“ (Luko 2:17, 18). Ano meto religiniai vadovai, matyt, niekino piemenis. Bet Jehova šiuos nuolankius dievobaimingus žmones išties vertino. Tačiau ką apie piemenų apsilankymą manė Marija?

Vaikelio gimimas Mariją tikriausiai išvargino, bet ji įdėmiai klausėsi kiekvieno žodžio. Ir ne tik klausėsi: „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Luko 2:19). Ši jauna moteris išties mėgo viską apmąstyti. Ji gerai suprato: angelo žinia be galo svarbi. Jos Dievas, Jehova, norėjo, kad ji žinotų ir suvoktų, kas jos sūnus ir kuo reikšmingas jo gimimas. Taigi ji klausėsi ir tuos žodžius dėjosi į širdį, kad įsimintų ir bėgant laikui vis apmąstytų. Dėl to Marijos tikėjimas liko stiprus visą gyvenimą.

Ar seksi Marijos pavyzdžiu? Jehovos Žodyje gausu svarbių dvasinių tiesų. Tačiau jeigu į jas nesigilinsime, tos tiesos mums nebus niekuo naudingos. O gilintis galime kasdien skaitydami Bibliją. Tik ją būtina skaityti ne vien kaip literatūros kūrinį, o kaip įkvėptą Dievo Žodį (2 Timotiejui 3:16). Paskui, kaip ir Marija, turime dėtis tuos Dievo žodžius į širdį ir apmąstyti. Jeigu tai, ką perskaitę, apsvarstome ir pagalvojame, kaip geriausiai pritaikyti Jehovos patarimus, mūsų tikėjimas augs ir stiprės.

Dar daugiau minčių

Aštuntą dieną Marija su Juozapu apipjaustydino kūdikį pagal Mozės įstatymo reikalavimus ir, paklusdami angelo nurodymui, davė jam Jėzaus vardą (Luko 1:31). Paskui, suėjus 40 dienų, nunešė į Jeruzalės šventyklą, už kelių kilometrų nuo Betliejaus, ir atnašavo apsivalymo auką — du purplelius arba du balandžius, kaip Įstatyme numatyta vargingiesiems. Jeigu ir jautėsi nesmagiai, negalėdami kaip kiti tėvai paaukoti avino ir balandžio, tie jausmai greit išblėso. Mat tai, kas įvyko šventykloje, labai pakėlė jų dvasią (Luko 2:21-24).

Senas žmogus, vardu Simeonas, priėjęs kalbėjo Marijai žodžius, kuriuos ji taip pat dėjosi į širdį. Simeonui buvo pažadėta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Mesiją, ir Jehovos šventoji dvasia atskleidė jam, kad mažasis Jėzus yra tas žadėtasis Išgelbėtojas. Senolis Marijai dar pasakė, kokį skausmą jai teks ateity patirti. Ji kentės taip, tarsi jos sielą būtų pervėręs kalavijas (Luko 2:25-35). Nors ir skaudūs, tie žodžiai galbūt padėjo Marijai ištverti, kai ta valanda atėjo po trijų dešimtmečių. Tuo pat metu pranašė Ona, pamačiusi mažąjį Jėzų, pradėjo kalbėti apie jį visiems, kurie su viltimi laukė Jeruzalės išvadavimo (Luko 2:36-38).

Kaip gerai padarė Marija ir Juozapas atnešdami savo kūdikį į Jehovos šventyklą Jeruzalėje! Taip jie tarsi nutiesė kelią Jėzui čia nuolat lankytis ir jis tai darė visą savo gyvenimą žemėje. Šventykloje jie davė auką pagal išgales, o išgirsti žodžiai juos kai ko pamokė ir sustiprino. Marija tą dieną paliko šventyklą dar labiau sutvirtėjusi tikėjimu, pilna minčių, kurias reikėjo apmąstyti vienai ir pasidalyti su kitais.

Puiku matyti, kaip tėvai Jehovos liudytojų bendruomenėse seka Marijos ir Juozapo pavyzdžiu. Jie vedasi savo vaikus į krikščionių sueigas. Tokie tėvai duoda, ką gali, stiprindami savo žodžiais bendratikius. Ir išeina tvirtesni, džiugesni, pasisėmę gerų minčių, kuriomis dalijasi su kitais. Esate nuoširdžiai kviečiami apsilankyti jų sueigose. Tada jūsų tikėjimas, kaip ir Marijos, tikrai taps stipresnis.

[Išnašos]

[Iliustracija 25 puslapyje]

Simeonui teko garbė pamatyti išpranašautąjį Išgelbėtoją