„Tikrai šis žmogus buvo Dievo Sūnus“

„Šešta valanda“, vidurdienis. Netikėtai visą kraštą apgaubia tamsa. Ji laikosi iki pat devintos, dabartiniu laiku – maždaug trečios valandos popiet (Morkaus 15:33). Tai nėra tik koks astronominis reiškinys, paprastas saulės užtemimas. Jie vyksta tiktai per jaunatį, o dabar Paschos laikotarpis ir naktį danguje šviečia pilnatis. Be to, įprastas užtemimas trunka vos kelias minutes, o ši tamsa laikosi gerokai ilgiau. Akivaizdu, kad dangų užtemdė pats Jehova.

Galima tik įsivaizduoti, kaip sutrinka visi, kurie iš Jėzaus tyčiojosi. Užėjus tamsai, kažkuriuo metu prie Jėzaus ateina keturios moterys – jo motina, Salomė, Marija Magdalietė ir apaštalo Jokūbo Jaunesniojo motina Marija.

Šalia sielvartaujančios Jėzaus motinos stovi apaštalas Jonas. Marija žvelgia į savo sūnų – į tą, kurį pagimdė ir užaugino. Dabar jis pakabintas ant stulpo, baisiose kančiose. Skausmas veria jai širdį tarsi kalavijas (Jono 19:25; Luko 2:35). Jėzus, net siaubingai kentėdamas, galvoja apie savo motiną. Jis sukaupia jėgas ir, linktelėdamas galvą į Joną, taria Marijai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Tada, linktelėdamas į Mariją, taria Jonui: „Štai tavo motina!“ (Jono 19:26, 27).

Marija tikriausiai jau yra našlė. Kiti jos sūnūs kol kas Jėzaus dar neįtikėję. Kadangi Jėzui rūpi net tik fizinė, bet ir dvasinė motinos gerovė, jis patiki ją savo mylimam apaštalui Jonui. Koks puikus pavyzdys!

Maždaug devintą valandą (tai yra apie trečią popiet) Jėzus taria: „Gerti!“ Jis tai pasako, kad išsipildytų Raštuose užrašyti žodžiai (Jono 19:28; Psalmyno 22:15). Dabar Jėzus pajaučia, kad Tėvas nuo jo atsitraukia. Taip jo ištikimybė išbandoma iki galo. Jėzus sušunka: „Eli̇̀, Eli̇̀, lemà sabachtãni?!“, kas reiškia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Šiuos žodžius Jėzus, galimas dalykas, ištaria aramėjiškai galilėjiečių tarme, tad kai kuriems šalia stovintiems pasigirsta, kad jis šaukiasi Elijo. Tada vienas iš jų skubiai pamirko kempinę rūgščiame vyne ir užmovęs ant nendrės paduoda Jėzui gerti. Tačiau kiti sako: „Palikite jį! Pažiūrėkime, ar Elijas ateis jo nuimti“ (Morkaus 15:34–36).

Paragavęs rūgštaus vyno, Jėzus ištaria: „Atlikta!“ (Jono 19:30). Taip, jis iš tiesų atliko visa, ką Tėvas buvo jam čia žemėje pavedęs. Galiausiai Jėzus sušunka: „Tėve, tau į rankas aš atiduodu savo dvasią!“ (Luko 23:46). Su visišku pasitikėjimu Jėzus atiduoda savo gyvybę į Jehovos rankas. Jis nė kiek neabejoja, kad Dievas jį prikels. Išleidęs paskutinį atodūsį, Jėzus miršta.

Tą pačią akimirką žemė ima drebėti ir uolos skeldėti. Drebėjimas toks stiprus, kad net už Jeruzalės esantys kapai atsiveria ir mirusiųjų kūnai išmetami į paviršių. Tie, kas tuos kūnus matė, vėliau atėję į „šventąjį miestą“ visiems apie tai papasakojo (Mato 12:11; 27:51–53).

Jėzui mirus didžiulė uždanga, skirianti šventyklos Šventąją nuo Šventų Švenčiausiosios, perplyšta pusiau – nuo viršaus iki apačios. Taip Dievas išreiškia savo rūstybę ant tų, kurie nužudė jo Sūnų. Šis ženklas taip pat liudija, kad kelias į Šventų Švenčiausiąją – dangų – yra atvertas (Hebrajams 9:2, 3; 10:19, 20).

Matydami, kas dedasi, žmonės išsigąsta. Romėnų kariuomenės šimtininkas, atsakingas už mirties bausmės įvykdymą, baimės apimtas sako: „Tikrai šis žmogus buvo Dievo Sūnus“ (Morkaus 15:39). Kai Jėzus stovėjo Piloto akivaizdoje, galimas dalykas, tas kareivis irgi buvo pretorijuje ir girdėjo žydus kalbant, kad Jėzus laiko save Dievo Sūnumi. Dabar šimtininkas jau įsitikinęs, kad Jėzus išties yra Dievo Sūnus, kad jis teisus žmogus.

Žmonės, kurie buvo susirinkę pasižiūrėti viso šio reginio, namo pareina mušdamiesi į krūtinę – susikrimtę ir susigėdę (Luko 23:48). Tarp atokiau stovėjusių buvo ir nemažai Jėzaus sekėjų moterų, kurios jį kartais lydėdavo kelionėse. Visi šie įvykiai jas irgi nepaprastai sujaudina.