⁹ Jėzui rūpėjo, kad dvasiniu atžvilgiu neliktų apleisti ir jo artimieji. Apie tai jis galvojo netgi žvelgdamas mirčiai į akis. Pabandykime įsivaizduoti: Jėzus ant stulpo kenčia neapsakomas kančias. Kad įkvėptų oro, jam tikriausiai reikia įsiremti pėdomis į stulpą ir kiek pasikelti. Skausmas turėtų būti nežmoniškas, nes vinių padarytos žaizdos nuo kūno svorio plyšta, o rimbo kirčių sužalota nugara trinasi į stulpą. Ką nors pasakyti tokioje padėtyje kainuoja be galo daug pastangų, juolab kad kiekvienas kvėptelėjimas toks skausmingas. Vis dėlto Jėzus sukaupia jėgas ir prieš pat mirtį ištaria kelis žodžius, kurie byloja, kaip stipriai jis myli savo motiną. Matydamas ją ir apaštalą Joną stovint netoliese, jis gana garsiai, aplinkiniams girdint, Marijai sako: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui Jonui taria: „Štai tavo motina!“ (Jono 19:26, 27). Jėzus žinojo, kad tas ištikimas apaštalas pasirūpins fizinėmis, materialinėmis ir, žinoma, dvasinėmis Marijos reikmėmis.b