Pas Jėzų ateina Nikodemas

Per 30-ųjų Paschos šventę Jėzus padaro daug stebuklų, ir nemažai žmonių jį įtiki. Jėzaus darbais stebisi ir Nikodemas. Jis yra fariziejus ir aukščiausiojo žydų teismo, Sinedriono, narys. Nikodemas norėtų geriau su Jėzumi susipažinti, tačiau baiminasi, kaip į jį pažiūrės kiti žydų religiniai vadovai. Todėl ateina pas Jėzų jau sutemus.

– Rabi̇̀, – kreipiasi į jį Nikodemas, – mes žinome, kad esi Dievo siųstas mokytojas, nes darai ženklus, kokių niekas be Dievo pagalbos negalėtų daryti.

Jėzus jam taria:

– Iš tiesų sakau tau: kas negims iš naujo, nematys Dievo Karalystės.

– Kaip žmogus gali gimti senas būdamas? – stebisi Nikodemas. – Argi gali jis sugrįžti į savo motinos įsčias ir būti vėl pagimdytas?

Tačiau Jėzus kalba ne apie tai.

– Kas negims iš vandens ir dvasios, negalės įeiti į Dievo Karalystę, – paaiškina jis Nikodemui (Jono 3:2–5).

Pats Jėzus „iš vandens ir dvasios“ gimė tada, kai pasikrikštijo ir buvo pateptas šventąja dvasia. Tuomet iš dangaus pasigirdo Dievo balsas: „Tai mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš džiaugiuosi“ (Mato 3:16, 17). Šis pareiškimas liudijo, kad Jėzus atgimė kaip dvasinis Dievo Sūnus ir nuo šiol jam atvertas kelias į dangaus Karalystę. Vėliau, per 33 metų Penkiasdešimtines, šventoji dvasia bus išlieta ir pasikrikštijusiems Jėzaus mokiniams – taip jie irgi taps dvasia atgimdytais Dievo sūnumis (Apaštalų darbų 2:1–4).

Tai, ką Jėzus pasakoja apie Dievo Karalystę, Nikodemui suprasti nelengva. Jėzus kalba toliau ir paaiškina, koks yra Dievo jam skirtas vaidmuo žemėje: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė gyvatę, taip ir Žmogaus Sūnus turi būti iškeltas, kad kiekvienas, kuris jį tiki, gautų amžiną gyvenimą“ (Jono 3:14, 15).

Kai anuomet izraelitus sugėlė nuodingos gyvatės, norėdami išsigelbėti iš mirties jie turėjo pažvelgti į Mozės padarytą varinę gyvatę (Skaičių 21:9). Panašiai ir dabar: kad išsigelbėtų iš mirties ir galėtų gyventi amžinai, žmonėms būtina tikėti Dievo Sūnų. Norėdamas pabrėžti, kad Dievui labai rūpi žmonių išgelbėjimas, Jėzus priduria: „Dievas labai mylėjo pasaulį – net atidavė savo viengimį Sūnų, kad nė vienas, kuris jį tiki, nepražūtų ir galėtų gyventi amžinai“ (Jono 3:16). Taigi čia, Jeruzalėje, praėjus maždaug šešiems mėnesiams nuo tarnystės pradžios, Jėzus duoda aiškiai suprasti, kad jis yra žmonijos kelias į išgelbėjimą.

Jėzus tęsia: „Dievas siuntė į pasaulį savo Sūnų ne kad šis pasaulį nuteistų.“ Į žemę Jėzus atėjo ne tam, kad žmones pasmerktų ir paskelbtų jiems mirties nuosprendį, o tam, kad „pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jono 3:17).

Dėl žmonių baimės Nikodemas pas Jėzų atėjo nakčia, jau sutemus. Įdomu, kad jųdviejų pokalbį Jėzus užbaigia tokiais žodžiais: „Štai koks yra pagrindas teisti: į pasaulį yra atėjusi šviesa, bet žmonės mylėjo tamsą, o ne šviesą, mat jų darbai buvo pikti. Kas daro bjaurius darbus, tas neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad tie darbai neišaiškėtų. O kas daro teisumo darbus, tas eina į šviesą, kad jo darbai, derantys su Dievo valia, būtų matomi“ (Jono 3:19–21).

Nikodemas, fariziejus ir Izraelio mokytojas, nemažai sužinojo apie Jėzų ir Dievo sumanymus. Ką jis darys toliau, priklauso tik nuo jo paties.