Ką mums reikia daryti, kad būtume išgelbėti?

KARTĄ vienas vyras paklausė Jėzaus: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ Ką atsakė Jėzus? Ar jis sakė: ‛Tik priimk mane kaip savo Viešpatį ir Gelbėtoją, ir būsi išgelbėtas’? Ne! Jėzus pasakė: „Stenkitės visomis išgalėmis įeiti pro ankštas duris; nes, sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs“ (Luko 13:23; 13:24, NTP).

Ar Jėzus neatsakė į vyriškio klausimą? Tas žmogus nė neklausė, ar sunku bus išsigelbėti, jis teiravosi, ar nedidelis bus išgelbėtųjų skaičius. Todėl Jėzus tik nurodė, kad gauti šią nuostabią palaimą stengsis visomis išgalėmis mažiau žmonių, negu būtų galima tikėtis.

‛Man buvo pasakyta kitaip’, — gali prieštarauti kai kurie skaitytojai. Jie gali pacituoti Jono 3:16, kur sakoma: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Tačiau mes atsakome: ‛Tad kuo turime tikėti? Kad Jėzus iš tikrųjų gyveno? Žinoma. Kad jis yra Dievo Sūnus? Be abejo! Ir kadangi Biblijoje Jėzus vadinamas „Mokytoju“ bei „Viešpačiu“, ar mes neturime taip pat tikėti tuo, ko jis mokė, paklusti jam ir sekti juo?’ (Jono 13:13; Mato 16:16).

Sekti Jėzumi

O čia ir iškyla problema! Daugelis žmonių, kuriems buvo pasakyta, kad jie yra „išgelbėti“, atrodo, mažai tenori sekti Jėzumi ar paklusti jam. Protestantų dvasininkas taip ir rašė: „Žinoma, mūsų tikėjimas Kristumi turėtų tęstis. Bet tvirtinimas, kad tai absoliučiai privaloma ar būtinai vyksta, visai neparemtas Biblija.“

Bet Biblijoje, priešingai, išvardinti amoralūs poelgiai, kurie yra įprasti tarp kai kurių žmonių, manančių, jog jie „išgelbėti“. Dėl vieno, kuris nepaliovė taip daręs, joje nurodyta: „Pašalinkite piktadarį iš savo pačių tarpo.“ Dievas tikrai nenorėtų, kad jo krikščionių susirinkimą terštų blogi žmonės! (1 Korintiečiams 5:11-13).

Tad ką reiškia sekti Jėzumi ir kaip mes galime tai daryti? Na, ką darė Jėzus? Ar jis buvo nedoras? Paleistuvis? Girtuoklis? Melagis? Ar jis buvo nesąžiningas verslo reikaluose? Žinoma, ne! ‛Bet, — tu galbūt paklausi, — ar aš turiu nuo viso to apvalyti savo gyvenimą?’ Kaip atsakymą apsvarstyk Efeziečiams 4:17-22, (NW); 4:23 iki 5:5. Ten nesakoma, jog Dievas bus mums palankus, kad ir ką bedarytume. Priešingai — mums liepiama būti skirtingiems nuo pasaulio tautų, kurios ‛visiškai prarado dorumo jausmą, ... bet jūsų nemokė, kad Kristus buvo toks... Atsižadėkite senosios asmenybės, kuri laikosi jūsų ankstesnio gyvenimo būdo...’ „Kas vogdavo, tegu nebevagia... Ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip pridera šventiesiems... Gerai įsidėmėkite, kad joks ištvirkėlis, nedorėlis ar gobšas, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės dalies.“

Ar mes sekame Jėzumi, jei netgi nebandome gyventi pagal jo pavyzdį? Ar mes neturime stengtis padaryti savo gyvenimą labiau panašų į Kristaus? Šį itin svarbų klausimą retai svarsto arba visai nesvarsto tie žmonės, kurie, kaip rašoma viename religiniame traktate, sako: „Ateik pas Kristų dabar — toks, koks esi.“

Vienas iš Jėzaus mokinių perspėjo, kad bedieviai „Dievo malonę iškreipia į palaidumą [„dingstį palaidai elgtis“, NW] ir neigia mūsų vienintelį Valdovą ir Viešpatį Jėzų Kristų“ (Judo 4). Kaip mes iš tikrųjų galėtume neužtarnautą Dievo malonę iškreipti į „dingstį palaidai elgtis“? Taip būtų, jei manytume, jog Kristaus auka padengia sąmoningas nuodėmes, kurias mes norime ir toliau daryti, o ne žmogiškojo netobulumo nuodėmes, kurių bandome atsikratyti. Mes, žinoma, nenorime sutikti su vienu iš garsiausių Amerikos evangelistų, kuris sakė, kad tau nereikia „apsivalyti, mesti blogus įpročius, arba atsiversti“. (Sugretink Apaštalų darbų 17:30; Romiečiams 3:25; Jokūbo 5:19, 20.)

Tikėjimas skatina veikti

Daugeliui žmonių buvo pasakyta, kad „tikėti Jėzų“ yra vienkartinis veiksmas ir kad mūsų tikėjimas neturi būti tiek stiprus, jog skatintų paklusti. Bet Biblija su tuo nesutinka. Jėzus nesakė, kad žmonės, kurie pradeda krikščionišką kelią, yra išgelbėti. Ne, jis sakė: „Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mato 10:22). Biblijoje mūsų krikščioniškasis kelias palyginamas su lenktynėmis, kurių pabaigoje tenka išgelbėjimo apdovanojimas. Ir joje skatinama: „Taip bėkite, kad jį įgytute!“ (1 Korintiečiams 9:24, NTP).

Todėl „priimti Kristų“ reiškia daug daugiau negu tik priimti palaimas, kurias teikia aukščiausioji Jėzaus auka. Reikia paklusti. Apaštalas Petras sako, kad teismas prasideda „nuo Dievo namų“, ir priduria: „Bet jeigu jis pirmiausia prasideda nuo mūsų, tai koks galas laukia tų, kurie neklauso Dievo Evangelijos?!“ (1 Petro 4:17). Todėl mes turime daryti daugiau negu tik išklausyti ir tikėti. Biblijoje sakoma, kad mes turime ‛būti žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save [„klaidingais samprotavimais“, NW]’ (Jokūbo 1:22).

Paties Jėzaus pranešimai

Biblijoje, Apreiškimo knygoje, yra Jėzaus pranešimai, perduoti per Joną septyniems pirmųjų krikščionių susirinkimams (Apreiškimas 1:1, 4). Ar Jėzus pasakė, kad jei tų susirinkimų žmonės jau „priėmė“ jį, to pakanka? Ne. Jis gyrė jų poelgius, darbą bei ištvermę ir kalbėjo apie jų meilę, tikėjimą bei tarnybą. Bet jis pasakė, kad Velnias juos bandys ir kad jiems bus atlyginta „kiekvienam pagal [jų] darbus“ (Apreiškimas 2:2, 10, 19, 23).

Tad Jėzus davė daug didesnį įpareigojimą negu dauguma žmonių suprato, kai jiems buvo pasakyta, kad jų išgelbėjimas yra „baigtas darbas“ vos tik jiems „priėmus“ Jį per religinę sueigą. Jėzus pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir [„nepaliaujamai“, NW] teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“ (Mato 16:24, 25).

Išsižadėti savęs? Nepaliaujamai sekti Jėzumi? Tam reikia pastangų. Tai turi pakeisti mūsų gyvenimą. Tačiau ar tikrai Jėzus pasakė, kad kai kurie iš mūsų gali net ‛pražudyti savo gyvybę’ — mirti dėl jo? Taip, toks tikėjimas būna tik turint pažinimą apie didingus dalykus, kuriuos tu gali sužinoti studijuodamas Dievo Žodį. Tai buvo akivaizdu tą dieną, kai Steponą užmušė akmenimis religiniai fanatikai, ‛negalėję atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo’ (Apaštalų darbai 6:8-12; 7:57-60). Tokį tikėjimą parodė ir mūsų laikais šimtai Jehovos Liudytojų, kurie žuvo nacistų koncentracijos stovyklose, atsisakę nusižengti pagal Bibliją išlavintai sąžinei.a

Krikščioniškas uolumas

Mes turime tvirtai laikytis savo krikščioniško tikėjimo, nes priešingai negu girdime kai kuriose bažnyčiose ar religinėse televizijos programose, Biblija sako, kad mes galime atkristi. Joje kalbama apie krikščionis, kurie paliko „tiesų kelią“ (2 Petro 2:1, 15, NTP). Todėl mes turime ‛darbuotis savo išganymui su baime ir drebėdami’ (Filipiečiams 2:12; 2 Petro 2:20).

Ar būtent taip pirmojo amžiaus krikščionys — žmonės, kurie iš tikrųjų girdėjo Jėzų bei jo apaštalus mokant, — suprato šį dalyką? Taip. Jie žinojo, kad turi kai ką daryti. Jėzus pasakė: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, ... mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mato 28:19, 20).

Praėjus kelioms savaitėms po to, kai Jėzus pasakė šiuos žodžius, 3000 žmonių buvo pakrikštyta tik per vieną dieną. Tikinčiųjų skaičius greitai išaugo iki 5000. Tie, kurie tikėjo, mokė kitus. Kai jie dėl persekiojimo buvo išsklaidyti, tai tik padėjo plisti jų žiniai. Biblijoje sakoma, kad ne tik keletas vadovų, bet ir „išblaškytieji keliaudami skelbė gerąją naujieną“. Todėl maždaug po 30 metų apaštalas Paulius galėjo parašyti, kad geroji naujiena buvo „paskelbta visai kūrinijai po dangumi“ (Apaštalų darbai 2:41; 4:4; 8:4; Kolosiečiams 1:23, NTP).

Paulius neskatino atsiversti taip, kaip kai kurie televizijos evangelistai, sakantys: ‛Priimk Jėzų tiesiog dabar ir tu būsi išgelbėtas amžinai.’ Nebuvo jis ir toks savimi pasitikintis kaip vienas amerikietis dvasininkas, kuris rašė: „Būdamas paauglys, ... aš jau buvau išgelbėtas.“ Praėjus daugiau nei 20 metų po to, kai Jėzus asmeniškai išsirinko Paulių nešti krikščionišką žinią tautoms, šis sunkiai triūsiantis apaštalas rašė: „Tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad kitus mokydamas pats nepasidaryčiau atmestinas“ (1 Korintiečiams 9:27; Apaštalų darbai 9:5, 6, 15).

Išgelbėjimas yra nemokama Dievo dovana. Jos neįmanoma užsidirbti. Tačiau tam reikia mūsų pačių pastangų. Jei kas nors pasiūlė tau labai brangią dovaną, o tu nepaėmei jos ir nenusinešei taip parodydamas, jog nepakankamai ją vertini, — dėl dėkingumo trūkumo dovanos davėjas gali būti paskatintas padovanoti ją kam nors kitam. O ar brangus yra Jėzaus Kristaus kraujas? Tai nemokama dovana, bet mes turime parodyti, kad labai vertiname ją.

Tikrieji krikščionys yra išgelbėti — ta prasme, jog turi Dievo pritarimą. Jų kaip grupės išgelbėjimas neabejotinas. Kaip atskiri asmenys, jie turi atitikti Dievo reikalavimus. Tačiau mes galime atkristi, nes Jėzus pasakė: „Kas nepasiliks manyje [„vieningas su manimi“, NW], bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė“ (Jono 15:6).

„Dievo žodis yra gyvas“

Ankstesniojo straipsnio pradžioje paminėtas pokalbis vyko maždaug prieš 60 metų. Džonis iki šiol tebetiki, kad išgelbėjimas įmanomas tik per Jėzų Kristų, bet supranta, jog mes turime jo siekti. Jis lieka įsitikinęs, jog Biblijoje nurodomas tikrasis žmonijos vilties šaltinis ir kad turime studijuoti tą nuostabią knygą, būti jos veikiami ir leisti ją skatinti mus meilės, tikėjimo, gerumo, paklusnumo bei ištvermės veiksmams. Jis išauklėjo savo vaikus tikėti tais pačiais dalykais ir dabar džiaugiasi matydamas, kad jie taip auklėja ir savuosius. Jis nori, jog kiekvienas turėtų tokį tikėjimą, ir daro ką galėdamas, kad įdiegtų jį į kitų širdį ir protą.

Apaštalas Paulius buvo įkvėptas parašyti, kad „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas“ (Žydams 4:12). Jis gali pakeisti gyvenimą. Jis gali paskatinti tave nuoširdiems meilės, tikėjimo ir paklusnumo veiksmams. Bet tu turi daryti daugiau negu tik protu „priimti“ tai, kas sakoma Biblijoje. Studijuok ją ir tegu ji skatina tavo širdį. Tegu jos išmintis vadovauja tau. Maždaug 5000000 noringų Jehovos Liudytojų daugiau kaip 230 šalių siūlo nemokamas Biblijos studijas namuose. Kad sužinotumei, ko tu gali išmokti per tokias studijas, parašyk šio žurnalo leidėjams. Tu džiaugsiesi įgytu tikėjimu ir dvasine stiprybe!

[Išnaša]

[Rėmelis 7 puslapyje]

Kodėl reikia ‛stipriai kovoti už tikėjimą’?

Biblijoje Judo knyga parašyta „Jėzui Kristui išsaugotiems išrinktiesiems“. Ar joje sakoma, kad jie tikrai buvo išgelbėti, nes „priėmė Jėzų“? Ne, Judas liepė tiems krikščionims ‛[„stipriai“, NW] kovoti už tikėjimą’. Jis nurodė jiems tris priežastis taip daryti. Pirma, Dievas ‛išgelbėjo žmones iš Egipto’, bet vėliau daugelis iš jų atkrito. Antra, net angelai sukilo ir pasidarė demonais. Trečia, Dievas sunaikino Sodomą ir Gomorą, nes tuose miestuose buvo paplitusi didžiulė seksualinė nedora. Judas pateikia šiuos Biblijos pranešimus kaip „[„perspėjantį“, NW] pavyzdį“. Taip, net ‛Jėzui Kristui išsaugoti’ tikintieji turi saugotis, kad nenuklystų nuo tikro tikėjimo (Judo 1-7, ŠvR).

[Rėmelis 8 puslapyje]

Kuris teiginys teisingas?

Biblijoje sakoma: „Žmogus nuteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų.“ Joje taip pat sakoma: „Žmogus nuteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu.“ Kuris teiginys teisingas? Ar mes pripažįstami teisiais dėl tikėjimo, ar dėl darbų? (Romiečiams 3:28; Jokūbo 2:24).

Abu teiginiai teisingi — toks yra suderintas atsakymas iš Biblijos.

Šimtmečiais Įstatymas, kurį Dievas davė per Mozę, reikalavo iš žydų garbintojų skirti tam tikras aukas ir atnašas, švęsti šventes ir laikytis maitinimosi bei kitokių reikalavimų. Tokie „įstatymo darbai“, arba tiesiog „darbai“, daugiau nebebuvo būtini po to, kai Jėzus pateikė tobulą auką (Romiečiams 10:4).

Bet faktas, kad tie pagal Mozės įstatymą atliekami darbai buvo pakeisti aukščiausiąja Jėzaus auka, nereiškia, jog mes galime ignoruoti Biblijos nurodymus. Joje sakoma: „Tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus... nuvalys mūsų sąžinę nuo [ankstesniųjų] mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui“ (Žydams 9:14).

Kaip mes ‛tarnaujame gyvajam Dievui’? Biblija tarp kitų dalykų liepia mums kovoti su kūno darbais, priešintis pasaulio amoralumui ir vengti jo žabangų. Joje sakoma: „Kovok šauniąją tikėjimo kovą“, atmesk „lengvai apraizgančią nuodėmę“ ir „ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų“. Biblija taip pat skatina mus ‛nepailsti ir nesuglebti dvasia’ (1 Timotiejui 6:12; Žydams 12:1a, NTP; 12:1b-3; Galatams 5:19-21).

Mes neužsitarnaujame išgelbėjimo darydami šiuos dalykus, nes joks žmogus niekada negalėtų padaryti pakankamai, kad pelnytų šią nuostabią palaimą. Tačiau mes būsime neverti šios didžiulės dovanos, jei nesistengsime parodyti savo meilės ir paklusnumo darydami tuos dalykus, kurių, kaip sakoma Biblijoje, nori iš mūsų Dievas bei Kristus. Be darbų, parodančių mūsų tikėjimą, mūsų tvirtinimas, jog sekame Jėzumi, būtų tuščias, nes Biblijoje aiškiai sakoma: „Tikėjimas, ... jei neturi darbų, jis savyje miręs“ (Jokūbo 2:17).

[Iliustracija 7 puslapyje]

Studijuok Bibliją ir būk jos skatinamas