19, 20. Koks Jėzaus palyginimas rodo, kad gerąją naujieną reikia skelbti neatidėliojant?

¹⁹ Trečia, gerąją naujieną Jėzus skelbė neprarasdamas skubumo jausmo. Prisiminkime Jėzaus pokalbį su samariete prie šulinio, netoli Sicharo. Apaštalai, kaip matėme, nesuprato, kad dabar yra pats laikas skelbti gerąją naujieną ir kad atidėlioti nevalia. Jėzus jiems pasakė: „Argi jūs nesakote, kad dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis? Sakau jums: pakelkite akis ir pažvelkite į laukus – jie baltuoja prinokę pjūčiai“ (Jono 4:35).

²⁰ Šis Jėzaus pateiktas palyginimas buvo labai taiklus, nes, regis, ėjo kislevo mėnuo (lapkritis–gruodis). Miežiapjūtė turėjo prasidėti tik po maždaug keturių mėnesių, apie Paschos laiką (Paschą švęsdavo nisano 14-ąją), taigi dėl javų pjūties ūkininkams dar nebuvo ko skubintis. O kaip dėl dvasinės pjūties? Daugelis jau buvo pasiruošę klausytis, mokytis, tapti Kristaus mokiniais ir įgyti nuostabią Jehovos teikiamą viltį. Jėzus žvelgė į žmoniją, kuri tarsi sunokusios varpos, lengvai siūbuojančios vėjyje, vaizdžiai tariant, baltavo ir kvieste kvietė pradėti pjūtį.c Ir iš tikrųjų, dabar buvo pats metas tą daryti, reikėjo skubėti. Štai sykį, kai vieno miesto gyventojai mėgino Jėzų sulaikyti, kad jų nepaliktų, jis pasakė: „Aš ir kitiems miestams turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę, nes tam esu siųstas“ (Luko 4:43).