3. Kaip Jėzaus žodžiai, užrašyti Jono 5:16, 17, leidžia suprasti, kad pirmajame amžiuje septintoji diena tebesitęsė?

³ Remiantis dviem skirtingomis Šventojo Rašto vietomis, galima padaryti išvadą, kad ir pirmajame mūsų eros amžiuje septintoji diena tebesitęsė. Štai pažiūrėkime vieną epizodą iš Jėzaus tarnybos. Kada jis gydė žmones šabo dieną, priešininkai, gydymą priskirdami prie darbų, ėmė piktintis, kaip jis drįsta pažeisti Įstatymą. Viešpats į tai jiems atsakė: „Mano Tėvas darbuojasi ligi šiolei, todėl ir aš darbuojuosi“ (Jn 5:16, 17). Kaip suprasti? Kaltinimą, kad dirba per šabą, Jėzus atrėmė žodžiais „mano Tėvas darbuojasi“. Jo argumentas iš esmės buvo toks: mudu su Tėvu dirbame tą patį darbą. Kadangi per savąjį Šabą, trunkantį tūkstančius metų, Tėvas darbuojasi, man irgi leistina dirbti — netgi šabo dieną. Taigi Jėzus davė suprasti, kad septintoji diena, arba Šabas, didžioji Dievo poilsio diena, tuo laiku dar nebuvo pasibaigusi.a

 5. Kam Jehova septintąją dieną paskyrė ir kiek dar ji tęsis?

⁵ Kad į šį klausimą galėtume atsakyti, prisiminkime, kam septintoji diena skirta. Tai paaiškina žodžiai iš Pradžios 2:3: „Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą.“ Septintąją dieną Jehova padarė šventą, arba išskirtinę, ta prasme, kad šią dieną nusprendė galutinai įgyvendinti visa, ką yra užsibrėžęs dėl žemės. O Dievo sumanymas ir nutarimas yra toks, kad žemę apgyventų ir planeta bei gyvąja gamta rūpintųsi jo nuostatams paklūstantys žmonės (Pr 1:28). Būtent dėl šio nutarimo Jehova Dievas ir „šabo Viešpats“ Jėzus Kristus darbuojasi „ligi šiolei“ (Mt 12:8). Dievo atilsio diena tęsis tol, kol pasibaigs Kristaus viešpatavimo tūkstantmetis ir kol Jehova iki galo atliks visa, kam šitą dieną ir buvo skyręs.